Yra toks dalykas kaip
nuspėjamumo dėsningumas. Pamenu, studijų metais iš Sankt Peterburgo atvykusi jaunutė
rusakalbė lektorė dėstė tobulas psicholingvistikos paskaitas. Viena iš pirmųjų nuspėjamumo
iliustracijų buvo paprastutis eksperimentas: reikėjo akimirksniu nesusimąstant
užrašyti kilusią asociaciją — „atsaką“ į jos pateiktą žodį. Apibendrinus
rezultatus, paaiškėjo, kad kone
absoliuti dauguma į žodį žolė atsakė žalia, dangus buvo mėlynas, o tortas — skanus.
Rodomi pranešimai su žymėmis sci-fi. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis sci-fi. Rodyti visus pranešimus
2013/10/17
2013/08/20
Nežinoma planeta / K-Pax (2001)
Noriu pakalbėti apie „K-Pax“
arba „Nežinomą planetą“ — tokiu pavadinimu filmas pristatytas Lietuvoje. Įvyko
šitai gūdžiais 2001-aisiais, jokia čia ne naujovė. Prieš keletą dienų
sugalvojau peržiūrėti jį iš naujo ir konstatuoju, kad yra priskirtinas prie
vertybių kategorijos.
2013/08/06
Dmitry Glukhovsky. Metro 2034.
Metro
2034 : [romanas] / Dmitry Glukhovsky. - [Vilnius] : Novelita, [2012]. - 284,
[1] p. - ISBN 978-609-95436-2-8.
Vos perskaičiau „Metro 2034“,
išvažiavom ilgų atostogų, taigi beveik mėnesis jau praėjo. Viena vertus, gerai —
susigulėjo įspūdžiai, nes pirmomis dienomis tikrai daug epizodų „sugrįždavo“, minčių
įvairių kilo. Kita vertus, tai buvo ir siužeto laikymosi atmintyje patikrinimas
ir, reikia pastebėti, išbandymo ilgaamžiškumu kai kurie epizodai neišlaikytų. Tačiau
bendras įspūdis išliko ryškus ir jis pozityvus. Taigi, truputis pastebėjimų.
2013/07/08
Alan Dean Foster. Galingųjų palikimas.
Galingųjų
palikimas: mokslinis fantastinis romanas ir apsakymai / Alan Dean Foster. -
Kaunas: Eridanas [i.e. Naujasis Eridanas], 2000. - 239, [1] p. - (Pasaulinės
fantastikos aukso fondas; t. 177). - ISBN 9986-950-66-X.
Romanas labai kuklutis, vos 180 psl. Pasakojimas baigiasi vos pasiekęs
kulminaciją. Na, būna tokių istorijų, vienos pretenduoja tapti stimulu
skaitytojo vaizduotei skleistis, kitos su užuominomis į tęsinį. Toks yra ir „Galingųjų
palikimas“ — antroji iš n+1 pasakojimo apie Flinksą knyga. Tai paaiškina
fragmentišką pasakojimo pobūdį — viena detalė spalvingoje mozaikoje. Deja, ši
detalė, matyt, ne centrinė, iš periferijos, kur spalvos blankesnės. Betgi ir
tokių reikia.
Nepėsčias (o tai reiškia — dalinis telepatas) jaunuolis Flinksas beveik
atsitiktinai įsivelia į su nežemiškomis technologijomis susijusį nuotykį ir, spalvingos kompanijos lydimas, iškeliauja ieškoti svetimeivių artefakto. Pastarąjį radęs įgyja neįtikėtinų galių
ir... Istorijos pabaiga.
Negaliu sakyti, kad pasakojimas prastas. Dargi priešingai, „sukaltas“ pagal
klasikinį einamų skaitinių šabloną:
geri veikėjai vs blogi veikėjai / turtuolis vs vargšas / žmogus vs svetimeivis / ištikimas svetimeivis vs niekšas žmogus / nuoširdi
dvasinga įsimylėjėlė vs klastinga tuštutė barakuda / ir t.t. vs ir pnš. Ką jau ką, o plaktuko,
vinių ir tipinių schemų paskirtį A. D. Fosteris įvaldęs nepriekaištingai.
Kalbant apie pasakojimo stilių — nėra išskirtinai peiktinas. Apskritai
romaną dalinčiau į du lygmenis: vykusį ir nevykėlišką. Pastarajam priklauso viskas, kas susiję su
žmonių santykiais, bado akis tos klišės, bado. Bet kad galutinai ir beviltiškai
viskas banalu — irgi negalima sakyti. Čia tas kitas lygmuo, kada skaityti netgi
įdomu, pvz. Plaštakės planetos aprašymai. Tačiau viską gadina dialogai:
pernelyg ilgi, pernelyg monotoniški, pernelyg dirbtiniai, tebūnie ir
prikaišioti įterpinių ir dalelyčių. Tai vienas iš tų atvejų, kada prireikus papasakoti priešistorę, autorius neranda jokio kito būdo, kaip tik patogiai
pasodinti vieną iš savo veikėjų, kuris likusiesiems turi skaityti paskaitas
apie tai, kaip ten viskas buvo.
Kai Vikipedijoje pasitikslinau pono A. D. Fosterio produktyvumą — ką gi, to
pavydėtų net Onorė de Balzakas, savo laiku buvęs produktyvaus produkto masėms simboliu. Vis tik, manau, kad tai nėra mano
pažinties su A. D. Fosteriu pabaiga, reikėtų jį dar pakedenti...
Skaitytina
Peiktina
Kartu su romanu knygoje išspausdinti trys apsakymai. Du iš jų R. Sheckley: „Šalin
rankas“ ir „Minties kvapas“. Juose plėtojama įprastinė R. Shekley apsakymams
būdinga tema — svetimeivių
svetimumas. Dalykas įdomus, tik kad
labai jau vaikiškai pateiktas.
Kitas pasakymas — „Vėrinys“. Pasakiška mokslinė fantastika nuostabiu U. Le
Guin stiliumi.
2013/06/28
Roger Zelazny. Numirti Italbare.
Numirti Italbare: mokslinis fantastinis romanas ir
apsakymai / Roger Zelazny. - Kaunas : Eridanas, 2001. - 233, [2] p. -
(Pasaulinės fantastikos aukso fondas; 210). - ISBN 9955-10-000-1.
Visai neseniai aprašiau savo įspūdžius, kurie kilo perskaičius R. Zelazny „Mirusiųjų salą“. Anie buvo ne patys (švelniai tariant) pozityviausi, ypač turint minty
autoriui skiriamas skaitytojų ir apžvalgininkų liaupses. Nepaisant to,
išsikėliau sau uždavinį perskaityti dar bent vieną R. Zelazny kūrinį, idant įsitikinčiau,
jog tai — ne mano skonio autorius.
Sprendimas buvo teisingas. „Numirti Italbare“ nėra mokslinės fantastikos
šedevras, bet tai gera knyga. Tiksliau — įdomi. Įdomumas ir gerumas, kaip rodo
patirtis, nėra tapačios kategorijos. Štai kad C. Willis „Pasaulio pabaigos
knyga“ — įdomybių ten labai jau maža, siužetas daugiau nei nuspėjamas, bet,
nepaisant to, mano akimis, tai vertas dėmesio kūrinys. Grįžtant prie „Italbaro“,
šio romano stiprioji pusė būtent ir yra intriga. Kokių nors filosofijos,
psichologijos gelmių čia neprikaišiota. Prisimenant „Mirusiųjų salą“, norisi
pridurti: ir dėkui Dievui. Knygą skaityti tiesiog įdomu, versti lapą po lapo
skatina smalsumas: o kaip ten bus toliau?
O to visai pakanka maloniam vakaro leidimui.
Romane pasakojama unikalių savybių turinčio žmogaus istorija: jis serga
visomis įmanomomis Galaktikos ligomis, bet tuo pat metu ir sugeba jas išgydyti.
Pasklidus garsui apie mirtinų ligų platintoją, pastaruoju dėl skirtingų
priežasčių susidomi ir į paieškas leidžiasi net keletas asmenų. Na, o tada
prasideda telepatijos, dievų apreiškimai, kosminis terorizmas ir pnš. Bet tokios
pasakaitės, skirtingai nei „Mirusiųjų
saloje“, kur kas sėkmingiau įsilieja į bendrą kontekstą ir tikrai nepalieka
ištraukos iš naktinio skautų konkurso „Sukurkime pasaką prie Joninių laužo“
įspūdžio. Beje, šiame romane taip pat yra užuominų apie XXXII amžiaus pypkių
versliuką, tačiau šįkart anas neatrodo toks alogiškas. O gal tiesiog apsipratau
su R. Zelazny stiliumi?
Paradoksalu, tačiau nesėkminga pažinties su R. Zelazny pradžia pravertė: „Italbare“,
kaip jau užsiminiau, galima rasti nemažai siužetinių detalių iš „Mirusiųjų
salos“, taip pat pasirodo ir vienas iš svarbesnių personažų. Iš ankstesnių skaitymų turima informacija
gerokai praplečia kontekstą, ypač tai pasakytina apie su dievybėmis susijusius
reikalus. Tikėtina, kad be išankstinių žinių „Italbaras“ būtų palikęs skurdesnį įspūdį.
Be įdomios siužetinės linijos dar patiko gyvi dialogai, kurių šiaip jau
gerokai daugiau negu daug. Patrauklus mažojo telepato svetimeivio paveikslas. Apskritai veikėjai gana įvairūs, spalvingi,
su užuominomis į asmenybes. Sakau „su užuominomis“, nes beveik visus juos
tariamai ištinkantis psichologinis virsmas
labai jau neįtikinamas, lyg burtų lazdele mostelėjus. Tačiau
autorius orientuojasi į nuotykių žanrą, o ne psichoanalizę. Bent jau to
tikiuosi, antraip tekstų konstatuoti, kad jį ištiko nesėkmė.
Reziumuojant: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tik norint iki gero prieiti,
reikia šiek tiek pastangų. Mano atveju jos pasiteisino.
Skaitytina
Kartu su romanu knygoje išspausdinti du apsakymai: D. Brin „Pavėlavusieji“
ir R. Sheckley „Kur dar nebuvo įžengęs žmogus“. Pirmasis vertas dėmesio.
Antrasis, nors R. Sheckley romaną „Korporacija „Nemirtingumas“ miniu geru
žodžiu, visiškai niekinis.
2013/06/27
Vernon Vinge. Liepsnojančios gelmės.
Liepsnojančios gelmės: mokslinis fantastinis romanas / Vernon Vinge. -
Kaunas: Eridanas, 1998. - 2 kn. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas). - ISBN
9986-486-68-8.
Jeigu pažintis su V. Vinge būtų užsibaigusi romanais „Gelmė danguje“ ir „Kur
baigiasi vaivorykštė“, matyt, sakyčiau, kad tai talentingas mokslinės
fantastikos autorius. Tačiau po „Liepsnojančių gelmių“ persigalvojau — jis ne
šiaip talentingas, o be galo, be krašto talentingas, nuostabus, išmanus,
intelektualus... Žodžiu, visapusiškai atitinkąs mano skonį ir lūkesčius, kylančius
imant sci–fi skaitinius.
Romanas daugiasluoksnis kaip svogūnas: kelios siužetinės linijos, gausybė pirmo
plano ir antraeilių veikėjų, nestinga su pagrindine tema menkai tesusijusių
pasakojimo gijų, kurias silpnumo akimirką knieti tiesiog praversti. Norint visas detales užfiksuoti, įsiminti ir įžvelgti jų
tarpusavio ryšį, skaityti tenka atidžiai ir susikaupus. O kartkartėmis netgi
grįžtelti atgal. Taigi skaitymas virsta intelektinių pastangų reikalaujančia
veikla. Pridurčiau — iššūkiu, ilgainiui pradedančiu teikti malonumą.
Dėl minėtų priežasčių, t. y. polifoniško stiliaus, sudėtinga glaustai
suformuluoti turinio anotaciją ar dviem sakiniais papasakoti, apie ką ši knyga. Vertinu tai kaip
romano privalumą ir, atsižvelgiant į apimtį bei turinį, kaip pagrįstas pretenzijas
į epo žanrą (ypač turint minty sąlygišką tęsinį „Gelmė danguje“). Tai savotiškas
mokslinės problemos, kosminės odisėjos ir svetimeivių civilizacijos kokteilis, pagardintas šlakeliu detektyvo. Pernelyg sodraus
skonio, kad būtų geriamas dideliais
gurkšniais.
Pirmiausia, kas įsimena perskaičius „Liepsnojančias gelmes“, — idėjų
originalumas. Šiandien būti novatorišku kuriant mokslinę fantastiką, manau,
sunkiau nei sunku. V. Vinge sėkmingai žongliruoja subtiliais Visatos dėsniais,
joje klestinčių civilizacijų evoliucijos specifika, technologiniais niuansais
ir kitomis mokslinėmis–fantastinėmis idėjomis.
Ypač, mano akimis, vykę svetimų civilizacijų atstovų personažai,
pavyzdžiui, tuntai: tai grupinę sąmonę
turintys bet kartu ir individualybėmis išliekantys svetimeiviai. V. Vinge įtikinamai aprašo jų fiziologines ypatybes,
kuria puikius psichologinius charakterius–asmenybes, atskleidžia specifinę politinę,
socialinę tuntų visuomenės sandarą.
Tiesa, dera pastebėti, kad pagrindiniai žmogiškieji personažai taip pat kuriami
ne mažiau kruopščiai, vengiant statiškumo, o svarbiausia — nesiekiant anų
paversti skaitytojų numylėtiniais.
V. Vinge sulaukia kritikos už smulkmeniškumą. Taip, jo esama. Bet pernelyg
detalūs neesminių dalykų aprašymai „Liepsnojančiose gelmėse“, skirtingai nei romane
„Kur baigiasi vaivorykštė“, nekliuvo. Bent jau ne tiek, kad erzintų.
Verdiktas: „Liepsnojančios gelmės“ neabejotinai mokslinės fantastikos gurmanams
skirtas kūrinys. Netvirtinu, kad patiks
išskirtinai intelektualiam skaitytojui — skonis juk subtilus dalykas. Be to,
romanas toks įvairialypis, jog,
tikėtina, kiekvienas čia gali susirasti kažką sau tinkamo.
Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
2013/06/26
Stephen L. Burns. Kūnas ir sidabras.
Kūnas ir sidabras: mokslinis fantastinis romanas / Stephen L. Burns. -
Kaunas: Naujasis Eridanas, 2002. - 287, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso
fondas; t. 248). - ISBN 9955-10-039-7.
Teigiu, kad kūrinio pavadinimas bent iš
dalies atspindi jo vertę. Ta vertė apima daug nelygiaverčių kintamųjų: žanras,
tematika, tikslinė auditorija, įspūdis, nuojauta... Ir visai ne tokia jau
paika ši išankstinė projekcija, juolab, kad liaudies išmintis štai keletą
šimtmečių byloja: sutinka
pagal rūbą, palydi pagal protą. Kalbant apie Eridano produkciją — jau
senokai išmokau nematyti knygų viršelių (ir vis dėlto — koks idiotas anuos
šitiek metų paišė/parinko?, koks kvailys vadybininkas laimino?). Belieka
koncentruotis į kūrinio pavadinimą. Ne, kategoriškumu nespinduliuoju, visada
esama išimčių (ar išimtis nepatvirtina taisyklės? — dar vienas išminties
perliukas), ypač, kai kalbama apie grožinę literatūrą ir jos subtilybes. Tačiau
būkime teisingi: kūno ir sidabro derinys bent jau iš pirmo žvilgsnio
nėra daug žadantis.
Vis dėlto užkibau.
Mat prisiskaičiau komentarų, kokia tai nuostabi
knyga, nerealiai gera, neatsiplėšiamai įtraukianti, humanistinės fantastikos
pavyzdys ir t.t., ir pnš. Ogi
mano varpinėje varpai skambina kitą melodiją. Negali sakyti, romanas skaitomas,
bet Amžiaus Šedevru vadinti nesiryžčiau. Dargi ir dėl Metų Šedevro
titulo suabejočiau.
Kūrinyje derinami
fantastiški nuotykiai ir asmeninė drama. Pagrindinis romano veikėjas — bergmaniškasis chirurgas Maršis. Bergmaniškasis — tai reiškia, kad anam jo paties
sutikimu nuo alkūnių amputuotos rankos, idant be chirurginių instrumentų galėtų
gydyti pacientus vien fantomo galia. Pažangu, patikima, deja, pernelyg
radikalu, todėl Maršis tampa savotišku atstumtuoju tarp Hipokrato priesaiką
davusių kolegų. Negana to, metalinio glėbio neištvėrusi jį meta mylimoji. Taigi ponas chirurgas iš
savigailos įklimpsta į tokį alkoholizmo liūną, kurio galėtų pavydėti netgi
ištvermingiausieji E. M. Remarko personažai.
Kai jau pakankamai atskleidžia
herojaus dvasines kančias (na, neįtikino jos manęs, neįtikino...) ir stipriųjų
gėrimų pasirinkimą, autorius, matyt, nusprendžia, kad reikia anam užžiebti
šviesą tunelio gale, t.y. supažindina su demonišką blogį įkūnijančiu paliegusiu
senioku ir lengvai pamišusia jo asistente. Finalas vertas meksikietiškos muilo
operos. Kadangi veikėjai romane tik dviejų rūšių — niekšai ir tauriaširdžiai —, dėl
atlygio pasirinkimo sunkumų nekyla: piktadariai nubausti, kenčiantiesiems
atlyginta, didvyriai apdovanojami šlove ir nuotaka.
Mano asmeninėje
vertinimo skalėje šis kūrinys atsiduria ko gero blogiausioje pozicijoje: tarp
lengvai pamirštamų skaitinių. Nei ypač pagaulus, nei itin prastas; nei
žadinantis smalsumą, nei keliantis nuobodulį; nei įtraukiantis, nei
erzinantis... Žodžiu, absoliuti vidutinybė. Antra vertus, argi ne ant
vidutinybių ir laikosi pasaulis...
Skaitytina
2013/06/24
Roger Zelazny. Mirusiųjų sala.
Mirusiųjų sala: mokslinis fantastinis romanas ir apsakymas / Roger
Zelazny. - Kaunas: Eridanas [i.e. Naujasis Eridanas], 2000. - 232, [1] p. -
(Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 187). - ISBN 9986-950-76-7.
Iš www.rašyk.lt svetainės: Roger
Zelazny atstovavo Mokslinės Fantastikos (Science Fiction) rašytojų grupei,
pasivadinusiai „Naujoji banga“ (New Wave). Jos tikslas buvo priversti žmones
žiūrėti į mokslinę fantastiką kaip į rimtą literatūrinę srovę. Jie bandė
gilintis į žmogaus psichologinę pusę iškeldami klausimą: kodėl jis taip padarė,
o ne kaip.
Ką aš galiu pasakyti... Mano akimis, tokie kūriniai, kaip „Mirusiųjų sala“,
mokslinę fantastiką diskredituoja, o ne skatina į ją žiūrėti „kaip į rimtą
literatūrinę srovę“.
Neradau nei psichologizmo (nebent prie jo pridėtume priešdėlį pseudo), nei bent kiek solidesnės
minties. Tiesa, fantazijos čia nors vežimu vežk: ir planetos kuriamos, ir
pypkių prekyba XXXII–ajame amžiuje klesti, ir Dievai į eilinius mirtinguosius
įsikūnija, ir vyriškiai grimuojasi ar persidažo plaukus, ir dar daugybė
panašaus tipo kliedesių, kuriuos išties fantazija vadinti galima. Tačiau
fantastika — neapsiverčia liežuvis.
Viltį, kad knyga pateisins lūkesčius, praradau, kai perskaičiau autoriaus, „pelnytai
vadinamo vienu iš intelektualiausių fantastikos rašytojų pasaulyje“,
pasamprotavimus apie pinigus. Bene ryškiausias „perliukas“ — Galaktikos
turtingųjų chart‘as. Primenu,
veiksmas vyksta XXXII a.:
Aš galėčiau pasiaukoti ir gyventi savo vardu, bet šitai
labai nepatogu, kadangi priklausau pirmajai šimtinei turtingiausių Galaktikos
žmonių (pagal paskutinį reitingą aš užimu 87–ą vietą, bet lygiai taip pat
sėkmingai galėčiau atsidurti 86–oje arba 88-oje), ir iš manęs visuomet kam nors
ko nors reikia. <...> Beje, Bilas Beineris — keturiasdešimt ketvirtas iš
pačių turtingiausių galaktikos žmonių. Ne kiekvieną dieną tenka vakarieniauti
su tokiais klestinčiais verteivomis.
Kuo R. Zelazny „Mirusiųjų sala“ gali patraukti skaitytoją? Velniai žino.
Gal pataikavimu supuvusio kapitalizmo priešininkams ir laisvadvasiams hipiams
patraukliais populistiniais komentarais:
Taigi patraukiau toliau ir atvykęs į reikalingą vietą
perdaviau aeroroges uniformuotam žmogui, kuris atsiduria visur, kur tik
pasirodau. Jis šypsodamasis atidaro prieš mane duris (ką ir pats galėčiau
padaryti), paduoda man nereikalingą rankšluostį, kiša aplanką su dokumentais,
kurių neketinau studijuoti, — ir visa
tai darydamas, paslaugiai palinkęs, juosmens lygyje laiko sulenktą per alkūnę
dešinę ranką. Jis ją atlenkia tiesdamas delną tik suskambėjus monetoms arba
sušlamėjus kupiūroms, kad nedelsiant galėtų paslėpti grobį savo bedugnėse
kišenėse. Uniformuotas žmogus sekioja įkandin jau daugelį šimtmečių, bet mane
siutina ne jo uniforma, bet dirbtinė šypsena jo veide, kuri nušvinta tiktai
suskambus niekingam metalui.
<...>
Na ir kas, jei gausiu galą? Dėl ko aš gyvenu? Kad skaniai
valgyčiau ir saldžiai miegočiau? Voliočiausi su samdytomis kekšėmis? Ir koks gi
esu idiotas! Anksčiau ar vėliau
Tokijo įlanka praris mus visus ir mane taip pat, nepaisant visko. Jau geriau
žūti pakeliui į garbingą tikslą, nei vegetuoti, kol kas nors išras būdą, kaip
mane pribaigti lovoje.
Gal tokie ir panašūs pseudofilosofavimai ir gali patikti riboto skonio
skaitytojui, bet bent kiek labiau praprusęs konstatuos diletantizmą.
Tiesa, paėmiau dar vieną R. Zelazny romaną „Numirti Italbare“. Juk ką
gali žinoti, gal „Mirusiųjų sala“ pasirodys besąs menkavertis genijaus kūrybos
nesusipratimas. Patikrinsiu.
Peiktina
Naikintina
2013/06/23
Robert J. Sawyer. Skaičiuojantis Dievas.
Skaičiuojantis Dievas: mokslinės fantastikos romanas / Robert J. Sawyer. -
Kaunas: Eridanas, 2007. - 297, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas,
ISSN 1822-6302; t. 417). - ISBN 978-9986-97-204-4.
Sunkiai skaitoma, bet daug malonumo ir peno apmąstymams teikianti knyga.
Sakytumei — paradoksas, bet, kita vertus, visi kūriniai, kuriuos priskiriu
kategorijai geriausieji, nėra iš
lengvųjų ir greitai vartojamų produktų.
R. J. Sawyer kuria nefantastiškai fantastinę istoriją. Tasai pirmasis,
nefantastiškas, lygmuo netgi perdėm realistinis: veiksmas vyksta čia ir dabar —
šiandienos Toronte, o pagrindinis veikėjas Tomašas nepasižymi nei viena fantastinių
istorijų herojams būdinga savybe. Dargi priešingai — tai pusamžis Karališkajame
Ontarijo muziejuje dirbantis paleontologas, nepasiekęs įspūdingų karjeros
aukštumų, bet bent jau turįs patikimą sveikatos draudimą. Pastarojo svarba
visai ne hipotetinė: Tomašas serga plaučių vėžiu, tiesa sakant, skaičiuoja
paskutinius gyvenimo mėnesius. Tai laikas, per kurį dera sutvarkyti nebaigtus
reikalus, atsisveikinti su šeima ir pasiruošti kelionei nebūtin. Nebūtin — nes
Anapusybe mokslininkas netiki. Dievu taip pat.
Štai tokiomis aplinkybėmis rašytojas kaip druskos ant žaizdos paberia į romano
herojaus gyvenimą žiupsnį fantastikos. Į muziejų atkeliauja svetimeivis ir išreiškia norą būtent su fosilijų
ekspertu Tomašu aptarti tam tikrus Žemės evoliucijos aspektus. Tiesa sakant,
šis fantastikos žiupsnis taip pat ne itin fantastiškas. Labai gerai pastebėta
vienoje romano apžvalgoje: Niekaip
nesuprantu, kodėl šitą knygą vadina fantastine. Tomašas vienodai galėjo kalbėti
su kunigu, psichiatru ar bet kuo kitu. Nemanau, kad ateivio pasirodymas vietoj
kito veikėjo daro knygą labiau fantastine. Nors ši pastaba išsakyta kaip
priekaištas, iš esmės ji labai teisinga. Svetimeivio
pasirodymas ir pokalbiai su juo romane funkcionuoja kaip inspiracija skleistis
pagrindinio veikėjo išgyvenimams ir pamąstymams.
Kodėl druska ir kodėl žaizda? Pirmiausia, Tomašas nedrąsiai, galbūt net ne
iki galo sau prisipažindamas viliasi sulauksiąs stebuklo: juk tikėtina, kad
ateivių technologijos galėtų padėti išvengti mirties, bent ją atitolintų. Tuo
įtikėjusiam skaitytojui (juk tokia eiga lyg ir logiška), autorius skelia
antausį. Pasirodo, stebuklai ir fantastika — toli gražu netapatu...
O toliau — dar geriau: mokslo ir technologijų pažangą įkūnijantys svetimeiviai pareiškia tik logiškai
pagrįstus faktus pripažįstančiam mokslininkui, kad jų tyrinėjamos problemos
pirminis išeities taškas yra ... Dievo valia. Pokalbiams apie Dievą, jo
prigimtį ir funkcijas romane skiriama daug dėmesio. Tomašas nenueina
lengviausiu įtikėjimo keliu, jis
išlieka mokslininku — trokštančiu apčiuopti, įsitikinti, ištikimu principui tikiu tuo, ką matau. Būtent troškimas įsitikinti
lemia drastišką herojaus sprendimą — keliauti ieškoti Dievo.
Beje, knygoje gausiai analizuojamos mokslinės
problemos, susijusios su evoliucija, DNR, fosilijų specifika ir t.t.
Neturinčiam specialaus mokslinio pasirengimo skaitytojui visus niuansus
suprasti sunku. Tačiau nepasakyčiau, kad nuobodu. Sudėtinga — taip, bet kartu
šie aprašymai kuria pozityvų pojūtį, kad autorius išmano dalykus, apie kuriuos kalba, kad šitai nėra
svaičiojimai, turintys tiesiog užpildyti „baltas vietas“.
„Skaičiuojantis Dievas“, mano akimis, solidi, turininga literatūra. Ne
teikianti atsakymus, bet gebanti kelti klausimus. Ar gali būti geriau?
Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
2013/06/22
Robert Silverberg. Sienos karalijos.
Sienos karalijos
: mokslinės fantastikos romanas / Robert Silverberg. - Kaunas : Eridanas, 2009.
- 317, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 457).
- ISBN 978-9986-97-253-2.
Antraštiniai šūkiai a la
„Pasaulinis bestseleris!“ mane visada nuteikia priešiškai to bestselerio
atžvilgiu. Niūri patirtis byloja, kad kuo labiau pasaulinis, tuo labiau
niekinis. Bet „Sienos karalijos“ tokio skepsio nenusipelnė, priešingai —
suteikė daug skaitymo malonumo. Visa tai dar keisčiau, turint minty mano
nemeilę maginei fantastikai. O pastarosios knygoje gerokai daugiau nei sci-fi
elementų. Pastarųjų, tiesa sakant, galėtų ir visai nebūti — šitai niekaip
nenuskriaustų kūrinio.
„Sienos karalijos“ — pasakojimas apie kelionę ir asmenybės brandą. Apie
atradimus ir praradimus, tikėjimą ir nusivylimą, galiausiai — susitaikymą. Iš
įspūdingo Sienos kalno papėdėje įsikūrusių gyvenviečių kasmet kopti viršukalnėn
išsiunčiama 40-ties jaunuolių grupė. Jų tikslas — pakartoti Pirmojo Kopėjo,
neatmenamais laikais pasiekusio viršukalnę ir sutikusio ten Mokytojus–Dievus,
žygį ir pargabenti į gimtąjį kaimą gerovę, t.y. naujų žinių, pamokymų,
praktinių patarimų. Bėda, kad iš gausaus būrio kasmetinių kopėjų nė vienam
nepavyko pakartoti Pirmojo sėkmės. Tiesa sakant, lipti į kalną — tolygu
pasirašyti nuosprendį, kad niekada nebegrįši
atgal. Ir ne tik dėl kalno Karalijose slypinčių magiškų pavojų, fizinį pavidalą
išdarkančios ir protą sujaukiančios Pokyčių
ugnies. Lygiai taip pat sustabdyti gali viliojantys, užsimiršimą žadantys
malonumai, nemirtingumo ir amžinos jaunystės apžavai. Štai šiame kontekste
pagrindinis veikėjas Poilaras ir būrys jo draugų leidžiasi į kūno ir dvasios
išbandymo kelią.
Romano autorius tiksliai neapibrėžia nei veiksmo laiko, nei vietos, tačiau
pamažu, žingsnis po žingsnio, imi suprasti esąs svetimame pasaulyje, labai
panašiame į žmogiškąjį, tačiau vis dėlto ne žmonių. Be galo subtiliai kuriamas
tas veikėjų nežmogiškumas: saviti,
gentinius primenantys papročiai, natūraliomis ir kasdieniškomis tapusios
mistinės patirtys, netikėtos fizinės transformacijos... Ir vis dėlto pasverti,
kokių — žmogiškų ar svetimeivių —
bruožų veikėjai turi daugiau, sunku — jie nuolat balansuoja ant savas ir svetimas ribos.
Kaip jau minėjau, tai istorija apie dvasinę asmenybės brandą. Kartkartėmis
autoriui, ypač kai kalba apie veikėjų akistatą su žmogiškąsias silpnybes
imituojančiomis situacijomis, nepavyksta išvengti perdėm alegoriško, didaktinio
tono. Tarsi skaitytum pamokančią pasakėčią apie gėrio ir blogio kovą. Tačiau
kadangi kūrinys apskritai yra labai pasakiškas,
tie pamokymai menkai teužkliūva. O
skaityti gera, tikrai.
Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Andreas Eschbach. Skaitmeninis Jėzus.
Skaitmeninis Jėzus: mokslinis fantastinis romanas /
Andreas Eschbach. - Kaunas : Eridanas, 2006. - 2 kn. - ISBN 9986-97-130-6. -
UDK: 830-31.
Pacituosiu anotaciją ant knygos nugarėlės: Tarptautinis bestseleris! Ši istorija prasidėjo tūkstantmečių sandūroje. Profesorius
Vilfordas Smitas, jau kelis dešimtmečius atliekantis archeologinius kasinėjimus
nuošaliausiose Izraelio vietovėse, suranda žmogaus griaučius, pragulėjusius
kape nemažiau kaip 20 amžių. Be to, dviejuose kaukolės dantyse aptinkamos
amalgamos plombos. O juk plombuoti dantis gydytojai pradėjo tik prieš kokius
pusantro šimto metų! Tačiau tai tik žiedeliai. Šalia šių griaučių Stivenas
Foksas, profesoriaus Vilfordo pagalbininkas, aptinka skaitmeninės SONY vaizdo
kameros naudojimo instrukciją ir ją nuslepia.
Tai vienas iš tų atvejų, kai glaustoje knygos anotacijoje sutalpintas visas
jos turinys: perskaitęs anotaciją, gali nebesivarginti skaityti knygos,
nes žinodamas, apie ką, gali 99,99 proc. tikslumu nuspėti kaip ir kodėl. Mokslinės
fantastikos užuomina čia vargana — menama kelionė laiku. Iš esmės tai nuotykių
romanas. O jei dar nepasisekė (kaip man) ir esate perskaitę D. Browno, ne
pradėjusio, bet išpopuliarinusio religines intrigėles, „Da Vinčio kodą“, telieka konstatuoti: tai to
paties tipo skaitinys su visais jam būdingais elementais: atradėju
profesoriumi; galingomis ir turtingomis suinteresuotomis pasaulietinėmis
jėgomis; skrupulų nepripažįstančiais sąmokslininkais kunigais, bet kokia kaina
siekiančiais išsaugoti paslaptį; keletu pagalbininkų funkcijas atliekančių
fragmentiškų veikėjų; na, ir, žinoma, atkakliu ir neeilinės sėkmės lydimu
drąsuoliu, žūtbūt pasiryžusiu išsiaiškinti tiesą. Aj, pamiršau paminėti
privalomąjį drąsuolio atributą — fatališko grožio ir įžvalgaus proto ištikimąją
jo palydovę. Žodžiu, visi savo vietoj, savo laiku, su savomis tipinėmis funkcijomis,
atliekamomis sekundės tikslumu. Tiesa, jei reikėtų „Skaitmeninį Jėzų“ lyginti
su minėtu „Kodu“, laurų vainiką vis dėlto kabinčiau A. Eschbachui: pastarasis nesiblaško po tariamas filosofijas ir neįtikinamas
asmenines veikėjų dramas, kuria paprastą
ir aiškų nuotykių trilerį.
Gerumo bent tiek, kad dviejose knygose ilgainiui imantis erzinti nesibaigiantis
vaiduoklių vaikymasis vainikuojamas sėkme — ieškotojai pagaliau randa trokštamą
įrašą ir netgi sugeba aną peržiūrėti. Šioje vietoje A. Eschbachui spaudžiu ranką: originalumu iš kojų neišvertė, bet bent
sugebėjo iki galo nenusibanalinti:
pasaulio nenusiaubė šventasis virusas. Deja,
to paties negaliu pasakyti apie epilogą „Po
trejų metų“.
„Skaitmeninis Jėzus“ — kone tobulas detektyvinio veiksmo filmo scenarijus. Beje,
2002 m. jį šiam tikslui panaudojo S. Niemannas (Das Jesus Video). Bėda tik, kad pernelyg atpažįstamas, jog būtų įdomus. Na, nebent pagrindinis moteriškas vaidmuo
būtų pasiūlytas kokiai A. Jolie : )
Summa summarum, iš „Skaitmeninio
Jėzaus“, kaip iš prestižinių Vokietijos fantastikos premijų laimėtojo,
tikėjausi daugiau. Tiesa, dera pripažinti, kad būna ir blogiau. Pvz., koks C.
D. Simako „Projektas „Popiežius“. Tačiau pastarasis bent jau neabejotinai fantastinis.
Skaitytina
Peiktina
2013/06/21
Alaistair Reynolds. Bedugnės miestas.
Bedugnės miestas: mokslinis fantastikos romanas / Alaistair Reynolds. -
Kaunas: Eridanas, 2006. - 2 kn. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas). -
ISBN 9986-97-125-X.
Chaotiško kratinio įspūdį palikusi knyga. Daugybė idėjų, kai kurios itin vykusios, tačiau, mano akimis, nė viena iki galo sėkmingai nerealizuota. Tiesa sakant, visko čia tiek daug, kad užtektų mažiausiai trims knygoms, kurių siužetas skirtųsi kaip diena ir naktis.
O to siužeto net norėdamas lengvai nepaspoilinsi — taip viskas susipynę ir persipynę.
Lengviausiai atsekama detektyvinė gija: trokšdamas keršto vienas blogiukas
medžioja kitą blogiuką už tai, kad šis savo ruožtu taip pat kerštavo. Dviejose
nemažos apimties knygose besitęsiančios medžioklės metu paaiškėja, kad iš tiesų
blogiukų ir Blogio santykiai gana komplikuoti, o asmenybės ne tik
susidvejinusios, bet ir susitrejinusios.
Negali sakyti, kad A. Reynoldsas
nesumąstė nieko naujo. Tačiau geri dalykai kaip retos salelės kyšo banalybių
mazuto jūroje. Pernelyg daug su kosminio masto tragizmu kontrastuojančių
komikso elementų: svarbiausi veikėjai perdėm šaržuoti — stereotipiniai
neįtikinamų psichologinių problemų kamuojami supermenai; savaime suprantama,
kad neparmušami (kas kad neteko rankos ar kojos — bene
problema aną pernakt atsiauginti?), lydimi sėkmės, kuri panašesnė ne į aklą, o
į absurdišką, ir šiaip jau viskas jiems einasi kaip iš pypkės, o jei ir ne, tai
tik dėl aukštesnio tikslo — šviesesnio žmonijos rytojaus.
Yra ir daugiau šablonų. Reto banalumo Žaidimo idėja: nuobodžiaujantys beširdžiai
turčiai implantuoja kokiam po ranka pasitaikiusiam nelaimėliui siųstuvą, tada
paleidžia aną bėgti, kur akys mato, o patys imasi jį medžioti. Toliau dar
vienas topas: dėl
netikėtos nelaimės (šiuo atveju — Mišinio
maro) žlunga aukštų technologijų civilizacija, nes jos pagrindas — mašinos
— nustoja deramai funkcionuoti. Dar asmenybės nuskaitymas ir
egzistavimas skaitmeniniu pavidalu, nemirtingumas ir pomirtingumas, ir t.t., ir pnš.
Jokiu būdu netvirtinu, kad pasikartojantys
siužetiniai modeliai yra blogis. Tikrai ne. Jų net pasikartojančiais nederėtų
vadinti, tai universalios schemos, kurių formą kūrėjas užpildo savitu turiniu.
Negerumai prasideda tada, kad to savitumo nelieka. O dar prasčiau, kai ir
paties turinio nesimato, tik negrabiai sukaltas rėmas.
Ir vis dėlto, nors kirba abejonė, kad
romano autorius su tuo nesutiktų, gausias banalybes norėčiau nurašyti minėto
komikso žanro specifikai. Priėmus pastarojo žaidimo taisykles, romaną galima
vadinti pakankamai vykusiu šaudo–gaudo stilistikos kūriniu. Tikrai skaitomu
ir tikrai nenuobodžiu. Tiesa, manęs tokio pobūdžio skaitiniai pernelyg nežavi,
tačiau „Bedugnės mieste“ buvo ir to, kas nuoširdžiai patiko. Užvis labiausiai —
antrinė, prisiminimų forma iškylanti Flotilės,
kurios laivai ilgiau nei šimtmetį skraidina kolonistus apgyvendinti naujo
pasaulio, ir vieno iš jos vadų Skajaus Hausmano istorija. Tikrai verta atskiro
romano. Psichopato bruožų turintis Skajaus personažas labai pagaulus,
deja, neišbaigtas. Ne mažiau šauni idėja apie to paties kapitono,
atskraidinusio kolonistus į pažadėtąją žemę, įkvėptą religinį judėjimą, taip
pat religinių fanatikų platinamą virusą. Žodžiu, deimančiukų yra. Tebūnie
nešlifuotų, paskilinėjusių, bet traukiančių akį ir teikiančių skaitymo malonumą.
Beje, knygos nugarėlė sufleruoja, esą
tai geriausias kažkelintų metų sci-fi romanas Anglijoje. Kodėl gi ne.
Skaitytina
2013/06/19
David Brin. Išaukštinimo karas.
Išaukštinimo karas: mokslinis fantastinis romanas / David Brin. - Kaunas:
Mažasis Eridanas, 1996. - (Pasaulinės fantastikos Aukso fondas) - ISBN
9986-36-018-8.
1988-ųjų Hugo laimėtojas. Mano akimis, toli gražu ne pavyzdinis nominantų
gretose.
Nors pati idėja įdomi: subrendusi ir kosmines keliones įvaldžiusi rasė
imasi globoti bei lavinti potencialių mąstymo užuomazgų turinčią jaunesniąją
rasę. Kitaip tariant, globėjai
išaukština „klientus“. Šiam
reikalui pasitelkiama genų inžinerija, veislinė atranka ir kt. metodai, o visa
tai virsta skola, kurią globotiniai moka patronuojančiai rasei sutartyje
numatytą laiką. Taigi ugdymo sėkmės ir nesėkmės tiesiogiai susijusios su
ugdytojų ekonominiu bei politiniu statusu Galaktikoje. Toks tad yra kontekstas,
kuriame vystosi žmonių ambicijų ir ateivių savanaudiškumo pakurstytas
konfliktas.
Taigi, idėjos realizavimas... Žiūrim, ką turim. O pirmiausia turim
erdvėlaivius pilotuojančias neošimpanzes ir neodelfinus. Pastarieji tūno šešėlyje (ir dėkui Dievui...), užtat pirmieji... Tebūnie nestokojantys potencialo, betgi
išties perdėm beždžioniški. Standartiniai pobaisiai „Beždžionių planetos“
egzemplioriai. Teatleidžia man anų
gerbėjai.
Užtat apie svetimeivius skaityti gerokai
įdomiau. Kai kurie iš jų net nusisekę. Berods pamintijimuose apie „Žiedinio pasaulio“ personažus jau dėsčiau
nuomonę, kad ateivių išvaizdos ir fiziologinių ypatybių aprašinėjimai — slidus
reikalas. Dažniausiai nenusisekę. Timbrimių
ir gubru rasių atstovų aprašymai „Išaukštinimo
kare“ tikrai nėra patys prasčiausi. Na, su timbrimiais
rašytojas pernelyg pataikauja skaitytojui skoniui, bet ką padarysi, čia jau
duoklė negudriai intrigėlei apie žemiečio
ir svetimeivės romantiškus santykius.
Užtat pseudosparnuočiai gubru man
tikrai patiko, nors aniems romane ir teko priešų vaidmuo.
Kas dar? Tiesa sakant, nieko. Galima, žinoma, bandyti įžvelgti visokiausių homo sapiens prigimčiai būdingų niuansų
aktualizaciją, o bet tačiau — tai ne tas kūrinys, dėl kurio stalčiuje norėtųsi
ieškoti padidinamojo stiklo...
Skaitytina
Connie Willis. Pasaulio pabaigos knyga.
Pasaulio pabaigos knyga: mokslinis fantastinis romanas / Connie Willis. -
Kaunas : Naujasis Eridanas, 2005. - 2 kn. - (Pasaulinės fantastikos aukso
fondas). - ISBN 9955-10-120-2.
Pradėti, matyt, derėtų nuo to, kad fantastikos šiame į dvi knygas
padalintame romane lygiai tiek, kiek C. Willis pasakojamoje istorijoje kyla
rūpesčių dėl užlūžusių fiksuoto ryšio
telefono tinklų. Kas kad įpusėjęs XXI a. — bene tai rimta priežastis naudotis mobiliaisiais?
Šiame kontekste gerokai nublanksta tokia smulkmė kaip kelionės laiku.
Savo funkcijų neatliekantys telefonai iš esmės lemia siužeto eigą. Iš ryšio zonos dingus universiteto dekanui,
jį pavaduojančio mokslininko ambicijos lemia, kad jauna panelė istorikė, apsirūpinusi
lingvistiniu, istoriniu ir kultūriniu bagažu, iškeliauja į XIV a. Oksfordą, tikėdamasi patyrinėti vietinių
gyvenimo subtilybes. Panelės entuziazmas ir pavaduotojo garbėtroška nustelbia apie
pavojus įspėjantį sveiką protą, kurį įkūnija gelbėtojas profesorius. O kur
trumpa, ten trūksta. Pokštininkas likimas ir karščiuojantis programuotojas
apsirinka vos dviem dešimtmečiais ir tyrinėtoja Oksfordo apylinkėse išmetama 1348–aisiais. Štai čia panelės istorikės
entuziazmas ima sparčiai blėsti. Čia — maras. Buboninė, pneumoninė ir dar, dievai
žino, kokios rūšies Juodoji Mirtis, pasak istorinių šaltinių, XIV a. nušienavusi nuo trečdalio iki pusės
Europos gyventojų. Tiesa, dievai gal ir nežino, dievai tuo metu apskritai
atostogavo ir į juo besikreipiantiems paliko atostogų autoatsakiklį. Ir panelę
istorikę, paskiepytą nuo visų įmanomų užkrečiamų ligų ir dėl erdvėlaikio kontinuumo savisaugos paradokso negalinčią
niekaip pakeisti pasmerktųjų lemties.
„Pasaulio pabaigos knygoje“ esama kažko, kas turi potencialą sukrėsti. Ar
bent krestelėti. Besimezgantys artumo santykiai tarp žmonių, kuriuos paženklina
neišvengiama mirtis. Tiek XXI-ame a., tiek XIV-ame a. Ne, tikslingo žiaurumo ar
bauginančio mirties aprašinėjimo čia nėra. Autorė pasirenka
iš pirmo žvilgsnio lyg ir paprastesnę, bet, mano akimis, teisingesnę taktiką: metodišką mirčių
konstatavimo strategiją. Miršta vienuolis. Taip. Ūkvedys. Ką gi... Pastarojo
šeimyna. Senoji ponia. Mylimiausia mergaitė. Taip, dar keletas vaikiukų. Kas
liko? Mhm, dar kunigas. Taip, mirs ir
jis. Mirs visi. Mirs. Mirė. Psichologizmui ar hiperbolizuotam išgyvenimui šiomis
aplinkybėmis nedaug telieka vietos, o ar dėl autorės užmačių, ar dėl gebėjimų
stokos taip nutinka — kitas klausimas. Kaip ten bebūtų, pastarųjų nepasigedau.
Vienas didžiausių romano trūkumų — itin schematiški veikėjų (gal tik
išskyrus vaikų) charakteriai, o veikiančiųjų viduramžiuose — dar ir statiški. Bet
apskritai „Pasaulio pabaigos knyga“ duos tiek, kiek pasiimsi, todėl ir jos
vertinimas labai subjektyvus. Mane ji inspiravo atidžiau pasidomėti aprašomu viduramžių
periodu, pusę nakties prasėdėjau su skaitiniais apie maro pandemijų Europoje istoriją.
Galiausiai, tai buvo viena tų knygų, kurią užvertus kilo klausimas: kas čia svarbiausia? Mano atsakymas —
bendrystė. Bendrystė, kurios esmė ne artimo meilė, bet pirmiau visko — įsipareigojimas
tam greta esančiam. Gyvam ir mirusiam. Net jei viskas, ką gali padaryti — tik (net!) varpo dūžiais palydėti išeinantįjį anapusybėn.
Rekomenduotina
Skaitytina
2013/06/15
Robert Charles Wilson. Kokonas.
Kokonas :
mokslinės fantastikos romanas / Robert Charles Wilson. - Kaunas : Eridanas,
2007. - 413, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t.
405). - ISBN 978-9986-97-189-4.
R. Ch. Wilsono „Kokoną“ įtraukiu į labiausiai patikusių visų laikų
skaitinių top‘ą. Ir, be abejonės, tai vienas iš tų kūrinių, kuriais galima
drąsiai mojuoti panosėje sci–fi žanro, kaip „pigios pramoginės literatūros“, skeptikams.
Siužetas paremtas universalia idėja: „katastrofa + pasaulio gelbėjimas“. Žemė
svetimeivių hipotetikų apgaubiama
tariamu kokonu, o to pasekmė — sunkiai suvokiama laiko tėkmės šiapus ir anapus
kokono skirtis. Tokia didžiulė, kad abstrakti pasaulio pabaigos vizija grasina
virsti konkrečiu faktu, ištiksiančiu knygos veikėjus aniems dar nespėjus
sulaukti anūkų.
Taigi — lyg ir nieko nauja po saule. Romano idėjinis lygmuo išskirtiniu originalumu nepasižymi: siužetas
kelia aliuzijų su tokiais kūriniais kaip G. Egano „Karantinas“, Ch. Shefildo
„Tarp nakties prisiglaudimų“, neseniai aprašytas P. Andersono „Tau faktorius“
taip pat paremtas subjektyvaus ir išorinio laiko tėkmės skirtumu ir t. t. Tačiau
„Kokonas“ yra vienas iš tų retų atvejų, kai pažįstama idėja, siužetas,
situacija anaiptol negali būti pavadinta trūkumu. Viena vertus, todėl, kad pakreipiama
naujai; antra vertus, nes paskęsta tarp kitų, lyg ir svarbesnių, esmingesnių
įvykių ir išgyvenimų. Kaip ir kodėl tai nutinka?
Knygos apimtis nemenka ir visko čia yra daug. Tasai daug šįkart su pliuso ženklu. Man regis, tą gausumą lengviausia susisteminti
aptariant pačią romano struktūrą. Pirmiausia — formaliąją. „Kokonas“ —
išskirtinai techniškai tvarkingas pasakojimas, sukonstruotas laikantis
pamatinių dispozicijos, t. y. teksto
komponavimo, taisyklių. Tiesa, iš pirmo
žvilgsnio gali pasirodyti priešingai, nes nuoseklios istorijos įspūdį iškreipia
retrospektyvūs pasakojimo intarpai. Tačiau ir pastariesiems būdinga
klasikinė kompozicija: įžanga, kulminacija pasibaigiantis dėstymas, galiausiai —
nuožulni atomazga. Taigi taip lygiagrečiai
dėstomos buvusi ir esama istorijos tuo pat metu kuria ir
intrigą (o kas nutiko tarp jų??), ir sufleruoja: pagrindiniai veikėjai gyvi,
Žemė tebesisuka aplink Saulę. Na, galbūt tai eliminuoja netikėtumo faktorių,
tačiau nepaisant to, manau, kokybiškai tokio tipo kompozicija romaną
praturtina.
Toliau — siužetinio lygmens struktūra. Vėlgi dvilypė. Veiksmas trunka
dešimtmečius, per kuriuos nutinka begalė įvykių. Pirmiausia — sietinų su
fantastika: kokono atsiradimas, jo kilmės aiškinimasis, moksliniai bandymai,
Marso įsisavinimas ir t.t. Žodžiu,
duoklė mokslinės fantastikos žanrui. Be abejonės, kokybiška, intriguojanti,
nestokojanti mokslinio aiškinimo, su tipiniais žanro veikėjais — genijumi
mokslininku, beatodairiškai ieškančiu išeities, kaip išgelbėti žmoniją.
Antrasis siužeto lygmuo — pagrindinio veikėjo gyvenimo istorija, susipynusi su
katastrofos akivaizdoje vykstančia žmonijos drama. Nors pastarasis atsiduria
greta globalių įvykių centro, jis ne tas, kuris gali pakeisti pasaulį, nulemti
esminius pokyčius (beje, tą pačią pagrindinio veikėjo netiesioginio dalyvavimo
svarbiausiuose įvykiuose taktiką R. Ch.
Wilsonas iš esmės naudoja ir „Chronolituose“). Tai stebėtojas, geriausiu atveju
— pagalbininkas tų, kuriems lemta kurti istoriją. Pagalbininkas ir draugas. Mylimasis.
Kaip vykusiai recenzijoje pastebi Gediminas Kulikauskas, čia derėtų kalbėti
apie soft sci–fi, New Wave būdingą psichologizmą. R. Ch. Wilsonas pastarąjį
dozuoja saikingai ir neįkyriai. Net meilės (kurios apraiškos sci-fi padangėje
dažniausiai alergizuoja iki egzeminio bėrimo) siužetinė linija romane
pakankamai subtili, kad nenustelbtų visa ko kito. Apskritai pagrindinių veikėjų
paveikslai ryškūs, nenusileidžiantys iki sentimentalumo, bet pakankamai
motyvuoti. Tai leidžia patirti papildomą skaitymo malonumą.
Summa summarum, romaną
pavadinčiau brandžiu, turtingu ir turiningu. Rimtąja literatūra, kurios
apibūdinimui nepakanka vienintelio būdvardžio įdomi.
Tiesa, 2006 „Kokonas“ nuskynė Hugo laurus. Daugiau nei pelnytai. Išleisti
du tęsiniai: „Ašis“ ir „Sūkurys“. Deja, kol kas — ne lietuviškai.
Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Soft sci-fi / Minkštoji mokslinė fantastika
Trumpa apžvalgėlė iš
interneto užkaborių apie minkštosios mokslinės fantastikos subžanrą. Nebūtina
sutikti su autoriaus skoniu, bet paskaityti nepakenks.
Kalbant apie tikros mokslinės fantastikos krizę,
dauguma žmonių turi omeny naujų idėjų trukumą, pasaulių panašumą ir siužetų
pasikartojimą. Tačiau, be originalių mokslinių hipotezių ir techninių
smulkmenų, yra dar žmogaus siela. Būtent jos vingiams išsiaškinti
ir skirta „minkšta” mokslinė fantastika.
Terminą soft science
(„minkšta” SF) pirmą kart panaudojo amerikiečių kritikas Džordžas
Elrikas 1978 metais. Dažniausiai sakoma, kad “minkšta” reiškia
humanišką, susikoncentravusią ne ties mokslu ir technika, o ties procesais,
vykstančiais žmogaus viduje, sieloje.
Vienu iš “minkštos”
fantastikos “pradininkų” yra laikomas amerikos ir pasaulio fantastikos genijus
— Robertas Heinleinas. Dauguma jo knygų yra skirtos skaitytojo
širdžiai, o ne protui. Heinleino romanas “Dviguba žvaigždė” po
SF—trilerio intriga, savyje slepia savimylos aktoriaus naujojo gimimo
istoriją. Pastarasis priverstas vaidinti politiko vaidmenį — ir kaukė po
truputi tampa veidu. Romanas “Durys į Vasarą” yra dar labiau “žmogiškesnis”.
Tai turbūt pati garsiausia, ankstyvosios SF, fantastinė istorija. Istorija
apie meilę: kad būti kartu, istorijos herojai įveikė laiką. Ir
pagaliau “Svetimas svetimoje šalyje” su ryškiai filosofine kryptim. Palyginkite
Heinleino romanus su jo amžininku darbais, ir skirtumas matomas plika akimi.
Aišku, buvo ir Rejus
Bredberis, kurio apsakymų ciklas “Marsiečių kronikos” buvo išleistas dar
1950—aisiais. Tačiau jo niūriai—poetiški kūriniai pradžioje buvo nepripažinti,
amerikiečių fendomas juos tiesiog ignoravo. Bredberio įtaka SF ilgą laiką buvo
labai nežymi (išskyrus antiutopiją). Pirmosius apdovanojimus rašytojas gavo tik
1980 metais. Todėl būtent Heinleinas atidarė durys tikrajai “minkštajai” SF,
kuri 60—aisiais tapo populiaresnė už “kietają” fantastiką.
Vienas iš “minkštos” SF
perliukų — amerikiečio rašytojo Klifordo Saimeko kūryba. Pagrindinė
jo knygų tema yra kontaktas tarp civilizacijų, kurių susiliejimas vyksta ne
fiziniu ar kultūriniu, o dvasiniu ir vidiniu lygiu. Romano “Interchange
station” herojus, gavęs nuo ateivių nemirtingumo dovaną, tampa slaptu
tarpgalaktinės stoties prižiurėtoju. Jo egzistavimo prasmė — svajonė, kad
žmonija bus įtraukta į Galaktikos federaciją, tik, deje, žmonės nelabai veržesi
ten.
Dar viena “minkštos” SF
“mama” yra Ursula K. le Guin. Jos Galaktikos Lyga sukurta aukštos moralės
ir etikos pagrindu, tuo ji ir skyrias nuo kitu tradiciniu
žvaigždžiu imperiju ir sąjungu. Čia verta paminėti nuostabų romaną
“Kairioji tamsos ranka”, ir jos heroju, Lygos atstovą, kuris atsidūria sniego
planetoje Geten.
Jei pradėsime vardinti
fantastinius kūrinius, kurie gilinasi į procesus vykstančius asmenybės
viduje, būtinai reikėtų paminėti Orsono Skoto Kardo romanus apie
genialų generolą Endrių Viginą, pravarde Enderis. Išskirtiniai yra du
pirmieji romanai — “Enderio Žaidimas” (Lietuvoje šią knygą yra išleidusi
leidyklą “Bonus Animus”) ir “Balsas tų, kurių nėra”. Pirmasis romanas
kietai ir be pagražinimų pasakoja apie berniuko vaikystę, o “Balsas…” iš
viso yra vienas geriausių SF romanų pasaulyje. Šioje nuostabioje knygoje
pasakojama apie tai, kokia tragedija gali virsti nenoras pažiūrėti į situaciją
kito žmogaus akimis. Šiuolaikiniame pasaulyje ši problema yra ypač aktuali.
Labai populiariu tapo
romanų ciklas apie dar vieno genialaus karvedžio ir jo šeimos likimą. Šio ciklo
autorė Luis Makmaster Budžold. Maiklas Forkosiganas išskirtinis tuo, kad
jis yra invalidas ir gimė karo planetoje, kurioje tapo tradicija neapkęsti
silpnų žmonių. Todėl herojui tenka dar ir dar kartą įrodinėti,
kad nepriklausomai nuo negalios jis sugeba būti stiprus.
Tarp “minkštosios” SF yra
daug nuostabių kūrinių: Frenko Gelberto “Dune”, Džino Vulfo “Naujosios
saulės knyga”, Deno Simonso “Giperionas”, Devido Brino “Laiškanešys”, Enno
Makefrio “Laivas, kuris mokėjo dainuoti” ir dar daug kitų romanų.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)