Rodomi pranešimai su žymėmis soft. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis soft. Rodyti visus pranešimus

2013/06/15

Robert Charles Wilson. Kokonas.

Kokonas : mokslinės fantastikos romanas / Robert Charles Wilson. - Kaunas : Eridanas, 2007. - 413, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 405). - ISBN 978-9986-97-189-4.


R. Ch. Wilsono „Kokoną“ įtraukiu į labiausiai patikusių visų laikų skaitinių top‘ą. Ir, be abejonės, tai vienas iš tų kūrinių, kuriais galima drąsiai mojuoti panosėje sci–fi žanro, kaip „pigios pramoginės literatūros“, skeptikams.

Siužetas paremtas universalia idėja: „katastrofa + pasaulio gelbėjimas“. Žemė svetimeivių hipotetikų apgaubiama tariamu kokonu, o to pasekmė — sunkiai suvokiama laiko tėkmės šiapus ir anapus kokono skirtis. Tokia didžiulė, kad abstrakti pasaulio pabaigos vizija grasina virsti konkrečiu faktu, ištiksiančiu knygos veikėjus aniems dar nespėjus sulaukti anūkų.

Taigi — lyg ir nieko nauja po saule. Romano idėjinis lygmuo  išskirtiniu originalumu nepasižymi: siužetas kelia aliuzijų su tokiais kūriniais kaip G. Egano „Karantinas“, Ch. Shefildo „Tarp nakties prisiglaudimų“, neseniai aprašytas P. Andersono „Tau faktorius“ taip pat paremtas subjektyvaus ir išorinio laiko tėkmės skirtumu ir t. t. Tačiau „Kokonas“ yra vienas iš tų retų atvejų, kai pažįstama idėja, siužetas, situacija anaiptol negali būti pavadinta trūkumu. Viena vertus, todėl, kad pakreipiama naujai; antra vertus, nes paskęsta tarp kitų, lyg ir svarbesnių, esmingesnių įvykių ir išgyvenimų. Kaip ir kodėl tai nutinka?

Knygos apimtis nemenka ir visko čia yra daug. Tasai daug šįkart su pliuso ženklu. Man regis, tą gausumą lengviausia susisteminti aptariant pačią romano struktūrą. Pirmiausia — formaliąją. „Kokonas“ — išskirtinai techniškai tvarkingas pasakojimas, sukonstruotas laikantis pamatinių  dispozicijos, t. y. teksto komponavimo, taisyklių.  Tiesa, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti priešingai, nes nuoseklios istorijos įspūdį iškreipia retrospektyvūs pasakojimo intarpai. Tačiau ir pastariesiems būdinga klasikinė kompozicija: įžanga, kulminacija pasibaigiantis dėstymas, galiausiai — nuožulni atomazga. Taigi taip lygiagrečiai dėstomos buvusi ir esama istorijos tuo pat metu kuria ir intrigą (o kas nutiko tarp jų??), ir sufleruoja: pagrindiniai veikėjai gyvi, Žemė tebesisuka aplink Saulę. Na, galbūt tai eliminuoja netikėtumo faktorių, tačiau nepaisant to, manau, kokybiškai tokio tipo kompozicija romaną praturtina.

Toliau — siužetinio lygmens struktūra. Vėlgi dvilypė. Veiksmas trunka dešimtmečius, per kuriuos nutinka begalė įvykių. Pirmiausia — sietinų su fantastika: kokono atsiradimas, jo kilmės aiškinimasis, moksliniai bandymai, Marso įsisavinimas ir t.t. Žodžiu, duoklė mokslinės fantastikos žanrui. Be abejonės, kokybiška, intriguojanti, nestokojanti mokslinio aiškinimo, su tipiniais žanro veikėjais — genijumi mokslininku, beatodairiškai ieškančiu išeities, kaip išgelbėti žmoniją. Antrasis siužeto lygmuo — pagrindinio veikėjo gyvenimo istorija, susipynusi su katastrofos akivaizdoje vykstančia žmonijos drama. Nors pastarasis atsiduria greta globalių įvykių centro, jis ne tas, kuris gali pakeisti pasaulį, nulemti esminius pokyčius (beje, tą pačią pagrindinio veikėjo netiesioginio dalyvavimo svarbiausiuose įvykiuose  taktiką R. Ch. Wilsonas iš esmės naudoja ir „Chronolituose“). Tai stebėtojas, geriausiu atveju — pagalbininkas tų, kuriems lemta kurti istoriją. Pagalbininkas ir draugas. Mylimasis. Kaip vykusiai recenzijoje pastebi Gediminas Kulikauskas, čia derėtų kalbėti apie soft sci–fi, New Wave būdingą psichologizmą. R. Ch. Wilsonas pastarąjį dozuoja saikingai ir neįkyriai. Net meilės (kurios apraiškos sci-fi padangėje dažniausiai alergizuoja iki egzeminio bėrimo) siužetinė linija romane pakankamai subtili, kad nenustelbtų visa ko kito. Apskritai pagrindinių veikėjų paveikslai ryškūs, nenusileidžiantys iki sentimentalumo, bet pakankamai motyvuoti. Tai leidžia patirti papildomą skaitymo malonumą.

Summa summarum, romaną pavadinčiau brandžiu, turtingu ir turiningu. Rimtąja literatūra, kurios apibūdinimui nepakanka vienintelio būdvardžio įdomi.

Tiesa, 2006 „Kokonas“ nuskynė Hugo laurus. Daugiau nei pelnytai. Išleisti du tęsiniai: Ašis“ ir „Sūkurys“. Deja, kol kas — ne lietuviškai.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina


Soft sci-fi / Minkštoji mokslinė fantastika

Trumpa apžvalgėlė iš interneto užkaborių apie minkštosios mokslinės fantastikos subžanrą. Nebūtina sutikti su autoriaus skoniu, bet paskaityti nepakenks.


Kalbant apie tikros mokslinės fantastikos krizę, dauguma žmonių turi omeny naujų idėjų trukumą, pasaulių panašumą ir siužetų pasikartojimą. Tačiau, be originalių mokslinių hipotezių ir techninių smulkmenų, yra dar žmogaus siela. Būtent jos vingiams išsiaškinti ir skirta „minkšta” mokslinė fantastika.

Terminą soft science („minkšta” SF) pirmą kart panaudojo amerikiečių kritikas Džordžas Elrikas 1978 metais. Dažniausiai sakoma, kad “minkšta” reiškia humanišką, susikoncentravusią ne ties mokslu ir technika, o ties procesais, vykstančiais žmogaus viduje, sieloje.

Vienu iš “minkštos” fantastikos “pradininkų” yra laikomas amerikos ir pasaulio fantastikos genijus — Robertas Heinleinas. Dauguma jo knygų yra skirtos skaitytojo širdžiai, o ne protui. Heinleino romanas “Dviguba žvaigždė” po SF—trilerio intriga, savyje slepia savimylos aktoriaus naujojo gimimo istoriją. Pastarasis priverstas vaidinti politiko vaidmenį — ir kaukė po truputi tampa veidu. Romanas “Durys į Vasarą” yra dar labiau “žmogiškesnis”. Tai turbūt pati garsiausia, ankstyvosios SF, fantastinė istorija. Istorija apie meilę: kad būti kartu, istorijos herojai įveikė laiką. Ir pagaliau “Svetimas svetimoje šalyje” su ryškiai filosofine kryptim. Palyginkite Heinleino romanus su jo amžininku darbais, ir skirtumas matomas plika akimi.

Aišku, buvo ir Rejus Bredberis, kurio apsakymų ciklas “Marsiečių kronikos” buvo išleistas dar 1950—aisiais. Tačiau jo niūriai—poetiški kūriniai pradžioje buvo nepripažinti, amerikiečių fendomas juos tiesiog ignoravo. Bredberio įtaka SF ilgą laiką buvo labai nežymi (išskyrus antiutopiją). Pirmosius apdovanojimus rašytojas gavo tik 1980 metais. Todėl būtent Heinleinas atidarė durys tikrajai “minkštajai” SF, kuri 60—aisiais tapo populiaresnė už “kietają” fantastiką.

Vienas iš “minkštos” SF perliukų — amerikiečio rašytojo Klifordo Saimeko kūryba. Pagrindinė jo knygų tema yra kontaktas tarp civilizacijų, kurių susiliejimas vyksta ne fiziniu ar kultūriniu, o dvasiniu ir vidiniu lygiu. Romano “Interchange station” herojus, gavęs nuo ateivių nemirtingumo dovaną, tampa slaptu tarpgalaktinės stoties prižiurėtoju. Jo egzistavimo prasmė — svajonė, kad žmonija bus įtraukta į Galaktikos federaciją, tik, deje, žmonės nelabai veržesi ten.

Dar viena “minkštos” SF “mama” yra Ursula K. le Guin. Jos Galaktikos Lyga sukurta aukštos moralės ir etikos pagrindu, tuo ji ir skyrias nuo kitu tradiciniu žvaigždžiu imperiju ir sąjungu. Čia verta paminėti nuostabų romaną “Kairioji tamsos ranka”, ir jos heroju, Lygos atstovą, kuris atsidūria sniego planetoje Geten.

Jei pradėsime vardinti fantastinius kūrinius, kurie gilinasi į procesus vykstančius asmenybės viduje, būtinai reikėtų paminėti Orsono Skoto Kardo romanus apie genialų generolą Endrių Viginą, pravarde Enderis. Išskirtiniai yra du pirmieji romanai — “Enderio Žaidimas” (Lietuvoje šią knygą yra išleidusi leidyklą “Bonus Animus”) ir “Balsas tų, kurių nėra”. Pirmasis romanas kietai ir be pagražinimų pasakoja apie berniuko vaikystę, o “Balsas…” iš viso yra vienas geriausių SF romanų pasaulyje. Šioje nuostabioje knygoje pasakojama apie tai, kokia tragedija gali virsti nenoras pažiūrėti į situaciją kito žmogaus akimis. Šiuolaikiniame pasaulyje ši problema yra ypač aktuali.

Labai populiariu tapo romanų ciklas apie dar vieno genialaus karvedžio ir jo šeimos likimą. Šio ciklo autorė Luis Makmaster Budžold. Maiklas Forkosiganas išskirtinis tuo, kad jis yra invalidas ir gimė karo planetoje, kurioje tapo tradicija neapkęsti silpnų žmonių. Todėl herojui tenka dar ir dar kartą įrodinėti, kad nepriklausomai nuo negalios jis sugeba būti stiprus.

Tarp “minkštosios” SF yra daug nuostabių kūrinių: Frenko Gelberto “Dune”, Džino Vulfo “Naujosios saulės knyga”, Deno Simonso “Giperionas”, Devido Brino “Laiškanešys”, Enno Makefrio “Laivas, kuris mokėjo dainuoti” ir dar daug kitų romanų.


Poul Anderson. Tau faktorius.

Tau faktorius : mokslinės fantastikos romanas ir apysakos / Poul Anderson. - Kaunas : Eridanas, 2009. - 301, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 454). - ISBN 978-9986-97-251-8.


P. Andersono „Kryžiaus žygis į dausas“,  nors ir skaitytas įkvepiančio jaunatviško romantizmo laikais, nebuvo tas kūrinys, kuris skatintų plačiau pasidomėti autoriaus kūryba. Taigi ir „Tau faktorių“ ėmiau su tam tikra išankstinio skepsio doze. Tačiau iš esmės — viskas su juo gerai. Ir gal ne taip gerai su mano skonio receptoriais. Šypt–vypt.

Romanas priskirtinas prie kosminių epopėjų serijos. Erdvėlaivis su 50–ties žmonių įgula išvyksta ištirti ir, jei palankiai susiklostys aplinkybės, kolonizuoti žmonėms tinkamo gyventi pasaulio. Iš esmės, tiek sėkmės, tiek nesėkmės atveju tai — kelionė į vieną pusę: net jei  keliautojai po kelerių metų grįš atgal į Žemę, dėl tam tikrų erdvėlaivio greičio, artimo šviesos greičiui, nulemtų erdvėlaikio niuansų (Tau faktoriaus) pastarojoje bus praėjęs daugiau nei šimtmetis — pakankamai laiko, kad išmirtų  artimieji ir kardinaliai pasikeistų pažįstamas pasaulis. Deja, o tiksliau — beje, minėtos aplinkybės susiklosto nepalankiai: erdvėlaivis dėl gedimo pasmerktas  vis didinti greitį, o subjektyvaus ir išorinio laiko skirtumai lemia paradoksą: per keletą mėnesių keliautojai gali stebėti senosios visatos mirtį ir naujosios gimtį.

Tiek to formalaus siužeto, kuris, beje, visas surašytas ant knygos nugarėlės. Sakau — formalaus, nes jį lyg ir turėtų užpildyti atradimų ir netekčių fone besirutuliojantys žmonių santykiai, jų asmeninės dramos protu neaprėpiamų įvykių akivaizdoje. Turėtų. Bet ar užpildo? Prieš dešimtmetį, matyt, sakyčiau — taip. Čia ir prasideda  bėdos (?) su skoniu ir jo pokyčiais. Šiandien, kai jau turiu suskaitytą nemenką Naujosios bangos (New Wave), minkštosios (soft sci-fi) mokslinės fantastikos bagažą, „Tau faktoriaus“ veikėjų charakteriai ir išgyvenimai atrodo pernelyg paviršutiniški, pernelyg šabloniški, pernelyg... Neįtikinantys.

Žinoma, galima sakyti, kad tokių įvykių kaip visatos mirtis / gimimas akivaizdoje argi gali būti svarbus atskiro individo  likimas? Kaip kad, tarkim, atitinkamai sumanyta G. Cooko romane „Drakonas niekada nemiega“. Bet P. Andersonas lyg ir koncentruojasi į tai — į žmogų. Kaip visa ko pradžią ir pabaigą. Ir tai toli gražu nėra stiprioji romano pusė.

Kokia ta stiprioji? Pavadinčiau ją grynąja moksline fantastika. Ta pačia, kurią ką tik supeikiau. Taip, šis romanas, tebūnie ir ne tobuliausias, bet klasikinės kietosios sci-fi pavyzdys. Fantastika+Mokslas. Kad ir tie patys Tau faktoriaus aiškinimai —solidūs, bet neperkrauti, eiliniam mirtingajam sudėtingi, bet ne per sunkiai suskaitomi. Mokslinės (!) fantastikos gerbėjui tai neabejotinas privalumas. 

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina