Ieškau dėsningumų, kada atsigręžiu
fantastikos link – gyvenimui kryptelėjus fantastiškumo link ar, priešingai,
pajutus polėkio realybėje stoką?
Vienas ryškiausių pastarojo meto įspūdžių, kurį norisi užfiksuoti, – tarpdisciplininio meno dueto BIONICS (Lina Pranaitytė ir Urtė Pakers) kūrybos paroda codex.prototype Kauno paveikslų galerijoje. Buvau prieš keletą dienų, mintyse vis dar nešiojuosi ryškias vaizdų ir garsų kombinacijas. Apie ką ji? Parodoje demonstruojamo kūrybinio sumanymo idėją gana aiškiai nusako informacinė santrauka. Ilga, visgi pacituosiu.
Parodoje nagrinėjamos transhumanizmo, posthumanizmo,
dirbtinio intelekto idėjos, kuriomis remiantis kuriamas fikcinis scenarijus,
kai gyvi organizmai, norėdami prisitaikyti prie aplinkos pokyčių, turi
evoliucionuoti, pakeisdami fizinę struktūrą, gamtinę ir gyvenamąją
aplinką.
Parodą sudaro penkios dalys – prototipai, kuriuose
patiriamas skirtingas laiko periodas, atskleidžiantis gyvybės, tapatybės,
technologijų ir dirbtinio intelekto suvokimo pokyčius: nuo įvykio, pakeitusio
florą ir fauną, iki sampratos, kai egzistavimui nereikalingas fizinis kūnas.
Naratyvas kuriamas remiantis istorine / faktine informacija, gamtos principais
ir dėsniais simuliuotoje aplinkoje. Parodą galima patirti kaip eksperimentą
apie ateities organinių darinių evoliuciją, kuri prasideda jau šiandien.
Supratimas apie aplinkos pokyčius, lemiančius
adaptyvių savybių atsiradimą, pasikeitė. Ekologinės problemos, veikiančios
floros ir faunos prisitaikymą, tapo per daug aktyvios, kad jas galėtų išspręsti
natūralus gamtos ciklas. Biologinių organizmų ir technologijų sąveika paskatino
evoliucijos sampratos pokytį – tai nėra tik natūralus prisitaikymas, bet ir
technologijų veikiamas procesas.
Tokia samprata ištrynė ribas tarp natūralios
evoliucijos ir dirbtinio patobulinimo. Žmonija ėmė manipuliuoti gyvybe ir jos
kūrimu. Biotechnologijos ir genetinė modifikacija tapo priemonėmis,
padedančiomis paspartinti prisitaikymo procesą ar kurti visai naujas formas bei
sintetines aplinkas. Dėl šių biologinių ir technologinių komponentų sintezės
prasiplėtė egzistavimo ribos – atsirado nauja rūšis bioninis organizmas,
galintis imituoti gyvybei būdingus požymius: kvėpavimą, vystymąsi,
prisitaikymą.
Taip, santrauka žodinga. Iš pirmo
žvilgsnio ji pasirodė perteklinė, pernelyg struktūruota ir demonstratyviai
konceptuali, tačiau iš tiesų suveikė kaip išlaikinanti ir išvietinanti
įžanga, leidžianti lengviau panirti į parodos kuriamą naratyvą – (post)humanistinių
tęsinių simuliaciją.
Ši simuliacija padalinta į penkias
kūrybines erdves arba epizodus, pavadintus prototipais, kiekvienas iš jų turi
fikcinį audiovizualinį scenarijų, apibendrintą lakoniškais štrichais
informacinėse lentelėse. Jose pateiktos informacijos pakanka nepamesti iš
minčių ir akių pagrindinės siužetinės linijos, tačiau apstu erdvės skleistis
individualiai interpretacijai apie priežasčių / galimybių / pasekmių sąveiką.
Paroda nereikalauja daug laiko, bet visgi reikėtų kiek stabtelėti. Aplankiau ją dukart ir, turiu pastebėti, antrasis kartas buvo svaresnis. Iš esmės labai patiko visos penkios prototipų erdvės, saikingos ir taiklios, stimuliuojančios vis kitas jusles, vedusios mane pažinimo keliu nuo atraktyvaus smalsumo iki intensyvaus permąstymo, o nuo šio – iki grynai intuityvios persepcijos, galiausiai – meditatyvios kulminacijos. Kiekvienas, suprantama, nueis savu interpretacijos keliu, matydamas vis kitus prototipo aspektus, bet man ši paroda daugiausia kalbėjo apie tapatybę, tiksliau – išsitapatinimą, nuasmenintą būvį. Būvį, kuriame nebelieka asmeninės dramos. Kuriame vargu, ar iš viso dar kažko žmogiško lieka. Tik stokoju tikrumo, ar dėl šito reikėtų apgailestauti.
Parodos autorės: BIONICS (Lina Pranaitytė, Urtė Pakers). Parodos architektė: Vika Pranaitytė (O-D-A architecture studio). Techniniai sprendimai: Mikas Jarašiūnas, Darius Vozbutas (Kaunas Makerspace), Andrius Pukis, Gediminas Pašvenskas.
