Rodomi pranešimai su žymėmis Martin G. R. R.. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Martin G. R. R.. Rodyti visus pranešimus

2015/01/15

George R.R. Martin. Karalių kova / Kardų audra / Varnų puota

Karalių kova: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius, 2013. - 756, [2] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 2). - ISBN 978-609-01-1093-5
Kardų audra: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius, 2014. - 987, [3] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 3). - ISBN 978-609-01-1329-5
Varnų puota: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius, 2014. - 723, [3] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 4). - ISBN 978-609-01-1607-4

Tarpšventiniu laikotarpiu P. Rothfusso Karaliaus žudiko kronikos“ įtraukė į intensyvaus skaitymo maratoną, todėl ryžausi tam, ko žadėjau nieku gyvu nedaryti – vienu ypu perskaičiau II–IV G. Martino „Ledo ir ugnies giesmės“ dalis. Pavieniui apie kiekvieną knygą kalbėti nematau tikslo: nė viena iš jų nėra kažkuo itin išskirtinė, be to, jau neabeatrenku, kur baigėsi antra dalis, prasidėjo trečia, kaip ją tęsė ketvirta... Galų gale, pati istorija neinspiruoja kokių nors detalesnių jos analizių. Tiesa sakant, drįstu manyti, kad G. Martinas tiek prituščiažodžiavo, kad sukūrė tikrą juodąją žodingumo skylę, kurioje prasmenga visi esami, būsimi ir netgi hipotetiniai jo kūrybos (a)prašinėtojai. Taigi pasidalinsiu vos pora asmeninių pastebėjimų.

2013/08/16

George R. R. Martin. Sostų žaidimas.

Sostų žaidimas: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius: Alma littera, 2012. - 638, [2] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 1). - ISBN 978-609-01-0537-5.

Taigi, George R. R. Martin ir pirmoji jo „Ledo ir ugnies giesmės“ serijos knyga „Sostų žaidimas“. Kodėl? Nes vis dar viltingai ieškau kažko didingo ir įspūdingo, kas apžavėtų ir ilgam užkabintų. Nors gerbiu J. R. R. Tolkieną ir lenkiu galvą prieš „Žiedų valdovo“ trilogijos ekranizaciją, maginės fantastikos ir savo santykių draugiškais pavadinti negalėčiau. Esama, žinoma, retų išimčių, bet, kaip žinia, išimtis tik patvirtina taisyklę. Užtat ir „Sostų žaidimą“ ilgą laiką apeidavau puslankiu, o kai kartkartėmis užmesdavau akį į vieną kitą to paties pavadinimo serialo fragmentą, stebėdavausi, kodėl pasaulis dėl jo eina iš proto. Bet tas visuotinis ėjimas iš proto pasirodė besąs toks sistemingas ir intensyvus, toks akis badantis ir viešajame medijų diskurse persekiojantis, kad galiausiai neatlaikiau — „Sostų žaidimas“ atkeliavo į skaityklę.