Rodomi pranešimai su žymėmis Martin G. R. R.. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Martin G. R. R.. Rodyti visus pranešimus

2017/12/14

George R. R. Martin. Tafo klajonės

Tafo klajonės: mokslinis fantastinis romanas / George R.R. Martin. - Kaunas: Eridanas, 1998. - 201, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 115). - ISBN 9986-97-014-8. - UDK: 821.111(73)-31
 Tafo klajonės: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius: Alma littera, 2017. - 398, [1] p. - ISBN 978-609-01-2935-7. - UDK: 821.111(73)-312.9 

Žiūrėjau,  ką naujo fantastikos srity Alma Littera leidykla yra publikavusi ir akis užkliuvo už „Tafo klajonių“.  Paskui,  deja deja,  paaiškėjo,  kad knyga tiesiog perleista,  savo laiku ją publikavo Eridanas (PFAF 115).  Taigi... Naudos tik (arba -  net,  nelygu,  koks jūsų pakantumo beskonybei laipsnis) tiek,  kad viršeliai šįkart ne tokios tragiškos eridaniškos stilistikos.

Kas dar?  Na... Įdomus dalykas: galiu prisiekti,  kad šį kūrinį  skaitau antrąsyk,  bet nors užmušk atminty neatkūriau siužeto.  Tik kosminio laivo koridorių labirinto motyvas,  kažkur prisiminimų užkaboriuose nusėdęs.  Sakytumei,  ne pirmas ir ne paskutinis toks kartas,  būta ko stebėtis.  Turbūt ne,  tik kad virtualiame knygyne,  iš kurio paėmiau skaitinį,  apie jį palikti atsiliepimai stačiai užburia nežabotu pozityvu a la „geriausia,  ką skaičiau“.  Tai ką... 

Deja,  mieli draugai, deja deja deja... Turiu Jus nuvilti,  neįsiliesiu į Tafą šlovinančiųjų chorą,  nėra tas romanas amžiaus šedevras,  anaiptol.  Kaip ir joks kitas pono Martino kūrinys nėra literatūros šedevras.  Laimei,   šedevras ir įdomus skaitinys anaiptol nėra vienas ir tas pats,  kartais šie dalykai išvis šviesmečiais prasilenkia... 

Taigi, Martinas kuria istoriją apie savotiško charakterio kosminį fūristą Tafą,  kuris vieno iš užsakomųjų reisų metu užvaldo gigantišką erdvėlaivį – bioinžinerijos laboratoriją, na,  ir patiria įvairių su tuo susijusių nuotykių. Na,  tokių perdėm neįspūdingų. 

Negaliu sakyti,  kad knyga neįdomi.  Nėra ji užburianti ir tiek įtraukianti,  kad vardan skaitymo atsisakytumei poros miego valandų,  bet prisiversti skaityti irgi nereikia,  autorius netgi kuria šiokią tokią intrigą.  Antra vertus,  skaitant buvo šmėkštelėjęs įtarimas,  kad Martinas nelabai ir telkėsi į tą intrigą,  mat jos nei per nago juodymą ne daugiau,  nei reiktų išlaikyti nekantresnio skaitytojo dėmesį. 

Šį įtarimą tarsi patvirtina personažų charakteristikos – romane nėra patrauklių veikėjų.  Turiu minty,  patrauklių pagal šabloniškus patrauklumo standartus: išskirtinai dramatiškų, jautrių, gilių,  galų gale - gražių,  che che,  jei jau ne išore,  tai bent vidumi.  Martino herojai tokie... pravėsę. Kaip mikrobangėje pašildyti vakarykščiai pietūs. Išskyrus du,  tiksliau – pusantro,  nes antroji pasirodė gana vėlokai,  jie dar ir stebėtinai buki ir,  net darant prielaidą,  kad autorius šaržuoja,  vis tiek nedovanotinai neįdomūs.  Tiedu pagrindiniai irgi laviruoja ties beviltiškumo riba ir į bedugnę nenukrenta vien dėl...  ko? Na,  man asmeniškai Tafas įtiko dėl polinkio į įmantrius lingvistinius opusus,  kurie nelabai pridengia jo dirbtinumą,  bet tikrai žaviai sukonstruoti ir net labai neblogai išversti.  O kalbant apie moteriškę...  Toji irgi turi netradicinio,  oi kokio netradicinio žavesio.  Na,  žinote,  tarp mūsų kalbant,  ji nei jauna,  nei graži,  nei turi magiškų galių.  Sutikite – padėvėta teta toli gražu nėra įprastas vieną iš svarbiausių vaidmenų atliekantis personažas.  Negana to,  Martinas dar leidžiasi į jos žilų plaukų sklandymo nulinės gravitacijos sąlygomis aprašymus! Šiurpoka,  tiesa?  Mhm,  čia jums ne kokia Bella...

Taigi,  tęsiant mintį,  kurlink tada kreipiamas skaitytojo žvilgsnis? Na,  jei iš viso,  žinoma,  kreipiamas. Norėtųsi tikėti.  Sakyčiau,  į žmogiškosios prigimties silpnybes ir neišvengiamai negatyvias to pasekmes.  Nepaisant tikslo – niekingo ar kilnaus –,  jo siekimo priemonės vis tiek visu grožiu atskleidžia žmogaus polinkį į niekšybę,  savanaudiškumą ir trumparegiškumą... Tiesa,  autorius nevengia panašaus tipo tiesioginių moralų Tafo lūpomis,  bet vėlgi pasikartosiu – pastarieji irgi pravėsę.

Man regis,  visi romano privalumai ir trūkumai randasi iš jo autoriaus polinkio į epiškumą: Martinas rašo mokslinės fantastikos kūrinėlį,  ne daugiatomį „Ledo ir ugnies“  epą, betgi tas epinis naratyvas vis tiek  pramuša ir...  atsimuša į neišbaigtumo, fragmentiškumo faktą. Na,  turint minty,  kad tai vienas iš pirmųjų,  tiksliau turbūt derėtų sakyti – ankstyvųjų,  Martino kūrinių,  tai įdomu į jį žiūrėti kaip į tam tikrą žanrinę paiešką, tada daug kas dėliojasi į vietas.  Bet čia jau reikia turėti platesnį autoriaus kūrybos akiratį.

Tiek žinių.

2015/01/15

George R.R. Martin. Karalių kova / Kardų audra / Varnų puota

Karalių kova: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius, 2013. - 756, [2] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 2). - ISBN 978-609-01-1093-5
Kardų audra: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius, 2014. - 987, [3] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 3). - ISBN 978-609-01-1329-5
Varnų puota: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius, 2014. - 723, [3] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 4). - ISBN 978-609-01-1607-4

Tarpšventiniu laikotarpiu P. Rothfusso Karaliaus žudiko kronikos“ įtraukė į intensyvaus skaitymo maratoną, todėl ryžausi tam, ko žadėjau nieku gyvu nedaryti – vienu ypu perskaičiau II–IV G. Martino „Ledo ir ugnies giesmės“ dalis. Pavieniui apie kiekvieną knygą kalbėti nematau tikslo: nė viena iš jų nėra kažkuo itin išskirtinė, be to, jau neabeatrenku, kur baigėsi antra dalis, prasidėjo trečia, kaip ją tęsė ketvirta... Galų gale, pati istorija neinspiruoja kokių nors detalesnių jos analizių. Tiesa sakant, drįstu manyti, kad G. Martinas tiek prituščiažodžiavo, kad sukūrė tikrą juodąją žodingumo skylę, kurioje prasmenga visi esami, būsimi ir netgi hipotetiniai jo kūrybos (a)prašinėtojai. Taigi pasidalinsiu vos pora asmeninių pastebėjimų.

2013/08/16

George R. R. Martin. Sostų žaidimas.

Sostų žaidimas: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius: Alma littera, 2012. - 638, [2] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 1). - ISBN 978-609-01-0537-5.

Taigi, George R. R. Martin ir pirmoji jo „Ledo ir ugnies giesmės“ serijos knyga „Sostų žaidimas“. Kodėl? Nes vis dar viltingai ieškau kažko didingo ir įspūdingo, kas apžavėtų ir ilgam užkabintų. Nors gerbiu J. R. R. Tolkieną ir lenkiu galvą prieš „Žiedų valdovo“ trilogijos ekranizaciją, maginės fantastikos ir savo santykių draugiškais pavadinti negalėčiau. Esama, žinoma, retų išimčių, bet, kaip žinia, išimtis tik patvirtina taisyklę. Užtat ir „Sostų žaidimą“ ilgą laiką apeidavau puslankiu, o kai kartkartėmis užmesdavau akį į vieną kitą to paties pavadinimo serialo fragmentą, stebėdavausi, kodėl pasaulis dėl jo eina iš proto. Bet tas visuotinis ėjimas iš proto pasirodė besąs toks sistemingas ir intensyvus, toks akis badantis ir viešajame medijų diskurse persekiojantis, kad galiausiai neatlaikiau — „Sostų žaidimas“ atkeliavo į skaityklę.