Rodomi pranešimai su žymėmis Brin D.. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Brin D.. Rodyti visus pranešimus

2013/06/28

Roger Zelazny. Numirti Italbare.

Numirti Italbare: mokslinis fantastinis romanas ir apsakymai / Roger Zelazny. - Kaunas : Eridanas, 2001. - 233, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; 210). - ISBN 9955-10-000-1.
Visai neseniai aprašiau savo įspūdžius, kurie kilo perskaičius R. Zelazny „Mirusiųjų salą“. Anie buvo ne patys (švelniai tariant) pozityviausi, ypač turint minty autoriui skiriamas skaitytojų ir apžvalgininkų liaupses. Nepaisant to, išsikėliau sau uždavinį perskaityti dar bent vieną R. Zelazny kūrinį, idant įsitikinčiau, jog tai — ne mano skonio autorius.

Sprendimas buvo teisingas. „Numirti Italbare“ nėra mokslinės fantastikos šedevras, bet tai gera knyga. Tiksliau — įdomi. Įdomumas ir gerumas, kaip rodo patirtis, nėra tapačios kategorijos. Štai kad C. Willis „Pasaulio pabaigos knyga“ — įdomybių ten labai jau maža, siužetas daugiau nei nuspėjamas, bet, nepaisant to, mano akimis, tai vertas dėmesio kūrinys. Grįžtant prie „Italbaro“, šio romano stiprioji pusė būtent ir yra intriga. Kokių nors filosofijos, psichologijos gelmių čia neprikaišiota. Prisimenant „Mirusiųjų salą“, norisi pridurti: ir dėkui Dievui. Knygą skaityti tiesiog įdomu, versti lapą po lapo skatina smalsumas: o kaip ten bus toliau? O to visai pakanka maloniam vakaro leidimui.

Romane pasakojama unikalių savybių turinčio žmogaus istorija: jis serga visomis įmanomomis Galaktikos ligomis, bet tuo pat metu ir sugeba jas išgydyti. Pasklidus garsui apie mirtinų ligų platintoją, pastaruoju dėl skirtingų priežasčių susidomi ir į paieškas leidžiasi net keletas asmenų. Na, o tada prasideda telepatijos, dievų apreiškimai, kosminis terorizmas ir pnš. Bet tokios pasakaitės, skirtingai nei „Mirusiųjų saloje“, kur kas sėkmingiau įsilieja į bendrą kontekstą ir tikrai nepalieka ištraukos iš naktinio skautų konkurso „Sukurkime pasaką prie Joninių laužo“ įspūdžio. Beje, šiame romane taip pat yra užuominų apie XXXII amžiaus pypkių versliuką, tačiau šįkart anas neatrodo toks alogiškas. O gal tiesiog apsipratau su R. Zelazny stiliumi?

Paradoksalu, tačiau nesėkminga pažinties su R. Zelazny pradžia pravertė: „Italbare“, kaip jau užsiminiau, galima rasti nemažai siužetinių detalių iš „Mirusiųjų salos“, taip pat pasirodo ir vienas iš svarbesnių personažų.  Iš ankstesnių skaitymų turima informacija gerokai praplečia kontekstą, ypač tai pasakytina apie su dievybėmis susijusius reikalus. Tikėtina, kad be išankstinių žinių „Italbaras“ būtų palikęs skurdesnį įspūdį.

Be įdomios siužetinės linijos dar patiko gyvi dialogai, kurių šiaip jau gerokai daugiau negu daug. Patrauklus mažojo telepato svetimeivio paveikslas. Apskritai veikėjai gana įvairūs, spalvingi, su užuominomis į asmenybes. Sakau „su užuominomis“, nes beveik visus juos tariamai ištinkantis psichologinis virsmas labai jau neįtikinamas, lyg burtų lazdele mostelėjus. Tačiau autorius orientuojasi į nuotykių žanrą, o ne psichoanalizę. Bent jau to tikiuosi, antraip tekstų konstatuoti, kad jį ištiko nesėkmė.

Reziumuojant: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tik norint iki gero prieiti, reikia šiek tiek pastangų. Mano atveju jos pasiteisino.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina

Kartu su romanu knygoje išspausdinti du apsakymai: D. Brin „Pavėlavusieji“ ir R. Sheckley „Kur dar nebuvo įžengęs žmogus“. Pirmasis vertas dėmesio. Antrasis, nors R. Sheckley romaną „Korporacija „Nemirtingumas“ miniu geru žodžiu, visiškai niekinis.

2013/06/19

David Brin. Išaukštinimo karas.

Išaukštinimo karas: mokslinis fantastinis romanas / David Brin. - Kaunas: Mažasis Eridanas, 1996. - (Pasaulinės fantastikos Aukso fondas) - ISBN 9986-36-018-8.

1988-ųjų Hugo laimėtojas. Mano akimis, toli gražu ne pavyzdinis nominantų gretose.

Nors pati idėja įdomi: subrendusi ir kosmines keliones įvaldžiusi rasė imasi globoti bei lavinti potencialių mąstymo užuomazgų turinčią jaunesniąją rasę. Kitaip tariant, globėjai  išaukština „klientus“. Šiam reikalui pasitelkiama genų inžinerija, veislinė atranka ir kt. metodai, o visa tai virsta skola, kurią globotiniai moka patronuojančiai rasei sutartyje numatytą laiką. Taigi ugdymo sėkmės ir nesėkmės tiesiogiai susijusios su ugdytojų ekonominiu bei politiniu statusu Galaktikoje. Toks tad yra kontekstas, kuriame vystosi žmonių ambicijų ir ateivių savanaudiškumo pakurstytas konfliktas.

Taigi, idėjos realizavimas... Žiūrim, ką turim. O pirmiausia turim erdvėlaivius pilotuojančias neošimpanzes ir neodelfinus.  Pastarieji tūno šešėlyje (ir dėkui Dievui...),  užtat pirmieji...  Tebūnie nestokojantys potencialo, betgi išties perdėm  beždžioniški.  Standartiniai pobaisiai „Beždžionių planetos“ egzemplioriai.  Teatleidžia man anų gerbėjai.

Užtat apie svetimeivius skaityti gerokai įdomiau. Kai kurie iš jų net nusisekę. Berods pamintijimuose apie „Žiedinio pasaulio“ personažus jau dėsčiau nuomonę, kad ateivių išvaizdos ir fiziologinių ypatybių aprašinėjimai — slidus reikalas. Dažniausiai nenusisekę. Timbrimių ir gubru rasių atstovų aprašymai „Išaukštinimo kare“ tikrai nėra patys prasčiausi. Na, su timbrimiais rašytojas pernelyg pataikauja skaitytojui skoniui, bet ką padarysi, čia jau duoklė  negudriai intrigėlei apie žemiečio ir svetimeivės romantiškus santykius. Užtat pseudosparnuočiai gubru man tikrai patiko, nors aniems romane ir teko priešų vaidmuo.

Kas dar? Tiesa sakant, nieko. Galima, žinoma, bandyti įžvelgti visokiausių homo sapiens prigimčiai būdingų niuansų aktualizaciją, o bet tačiau — tai ne tas kūrinys, dėl kurio stalčiuje norėtųsi ieškoti padidinamojo stiklo...

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina