Rodomi pranešimai su žymėmis distopija. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis distopija. Rodyti visus pranešimus

2017/12/28

Theo Lawrence. Mistinis miestas

Mistinis miestas: [romanas] / Theo Lawrence. - Vilnius: Alma littera, 2014. - 371, [3] p. - ISBN 978-609-01-1330-1. - UDK: 821.111(73)-93-31

„Pastebėjau, jog pastaruoju metu pasirinktos knygos manęs nenuvilia – visos palieka stiprų įspūdį. Tačiau užteko atsiversti Theo Lawrence „Mistinį miestą“ ir kaipmat supratau, jog tokį gerą kūrinį iš tiesų skaičiau labai seniai – atvirai kalbant, su kiekvienu puslapiu gailėjausi, jog artėju prie romano pabaigos. Sunku rasti žodžių, galinčių išreikšti mano susižavėjimą, todėl, jei dievinate distopinę fantastiką, rekomenduoju tučtuojau pasinerti į stebuklingą Theo Lawrence sukurtą ateities pasaulį.“ 

Čia ištrauka iš vienos,  atsitiktinai pasirinktos knygų blogerės įspūdžių apie „Mistinį miestą“.  Kai šitą pamačiau,  taip išsigandau, kad kitų blogerių atsiliepimų net neskaičiau.  Paskui nuramino mintis, kad čia arba kokių piktybinių botų ant zlasties sugeneruotas pokštas arba baisiai neišradingas reklaminis postas. Nes bent elementarias kritiškumo užuomazgas turinti sąmonė konstatuos, kad „Mistinis miestas“ – reto prastumo skaitalas.

Turinys surašytas anotacijoje,  išvertus tą dvasingą ezopinio tipo rašliavą į žmonių kalbą,  jis skambėtų maždaug taip: mergaitė įsimyli berniuką,  tokį perdėtai šaunų, taip perdėtai,  kad net nejauku. Bernaitis nepatinka jos tėvams ir šie pasirūpina dukrai ištrinti atmintį  bei pasiūlyti kitą kavalierių. Savotiški tokie truputį tėveliai, puoselėjantys atvirą nemotyvuotą neapykantą dukrai. Užtat jų visai ir negaila, kai gauna galą. Taigi. Mergaitė įtaria,  kad kažkas negerai,  visai neatsitiktinai sutinka buvusią simpatiją, na, ir dar ten visokių dramų ir melodramų nutinka,  kol aniedu pagaliau gali legaliai už rankų laikytis.  Tiesa sakant,  visas siužetas alogiškas, baltais siūlais siūtas, po dvidešimties puslapių jau galima 90% tikslumu nuspėti visą tolesnę eigą. Nors toji vis tiek sugeba nustebinti banalumu.

Tai tiek apie knygą, daugiau pasakyti konkrečiai apie „Mistinį miestą“ neturiu ko. Nėra tikslo čia plėstis apie nesamus romano privalumus,  registruoti trūkumus, totalias banalybes, non stop tiražuojamas klišes. Ne recenzijas gi rašinėju. Įspūdžius. O čia dar norisi šį tą pridurti. 

Nors vakar konstatavau,  kad knyga niekinė (nes tokia ir yra), šiandien nuo pat ryto kamuoja klausimai dėl tokios literatūros vertės, paskirties, adresato. Lyg norėtųsi pa(si)aiškinti tiems susižavėjusiems knyga enruziastams... Žinoma, iš vienos pusės, tie vertės klausimai yra visiškai beprasmiški ir net narciziški (daugmaž – pažaiskime gudrutį analitiką), bet, kita vertus, be pretenzijų į kažką daugiau nei savo nuomonė, matyt,  visgi galima susidėlioti atramines žiūros pozicijas. Taigi.

Na,  taip a priori standartizuojant, tokių rašinių adresatas yra,  spėju,  13–16 metų paauglės,  su galima menka viršutinės ribos paklaida. Bet! Su sąlyga,  kad kalbame apie normalią įvairiapusę asmens intelekto raidą ir darant prielaidą, kad jis sulig kiekviena diena vis labiau emociškai ir psichiškai bresta, užstrigdamas 16-likmečio pasaulėjautoje ne ilgiau nei tai numato objektyvūs biologiniai rūšies raidos dėsniai. Mažiau optimistinis variantas – adresatas yra visgi dėl kokių nors priežasčių užstrigusios paauglysteje įvairaus amžiaus damos, tai čia tas atvejis,  kai tikslinė auditorija charakterizuojama jau kitomis, ne amžiaus kategorijomis. Aš, beje,  netapatinčiau jų su meilės romanų skaitytojomis – tas žanras yra pats savaime kvailas ir šis kvailumas yra legitimus,  iš esmės jis nesiejamas su skaitytojo intelektualiniu pajėgumu,  nes toks yra žaidimas,  tokios jo taisyklės,  toks tikslas – poilsis,  atsipalaidavimas,  atsiribojimas.

O kas yra čia?  Neturiu iliuzijų,  kad kokybiškai tai pranašesnė literatūra už, pavyzdžiui,  mano paauglystėje mažiausiai dešimtkart skaitytą Karlo Majaus „Vinetu“ tritomį.  Aname irgi nėra stebuklų. Bet tuo metu skaičiavau savo keturioliktąją vasarą ir, kai smalsumas paskatino tą patį kūrinį atsiversti baigus vidurinę,  labai greitai atėjo aiškus supratimas,  kad tai išaugta literatūra. Kad Vinetu taip ir liko klajoti kažkur Dzūkijos giriose,  pro kurias važiuojant andai dairydavausi,  ar tik nešmėkštels iš už medžio spalvingas raudonodžio siluetas... Taip ir „Mistinis miestas“  su visais panašaus tipo gausiai tiražuojamais skaitalais – savo laiku savoj vietoj.

Bet net esant toms sąlygoms,  tai vis tiek prastas skaitinys. Jis būtų osom, jei, tarkime, funkcionuotų kaip kokio Wattpad'o trainingas, sukurtas ranką mankštinančio pradedančiojo entuziasto (kiek ten tokių šaunuolių yra!, buvo labai smagus atradimas), o bet tačiau ne kaip pasauliniu bestseleriu pristatomas ~ 12€ kainuojantis Alma littera produktas. Meh...

Būtų mano valia, publikuočiau jį su edukaciniu prierašu: mergaitės,  skaitykite ir mokykitės,  kokiomis tuštutėmis nereikia užaugti; berniukai,  sužinokite, kokiais pseudošaunuoliais tapti neturėtumėte; vaikai,  meilė nėra tapati erekcijai ir atviros suknelės sukeltam įspūdžiui. Ir taip toliau,  ir panašiai,  visa,  kas primena senolių moralizavimus, cha. Kaip ten bebūtų,  nepaisant visų amžiaus, skonio, pomėgių, laisvos apsisprendimo valios ir kitų įmanomų dedamųjų,  visgi reikia mokytis atsirinkti. Reikia, vaikai. Reikia

2017/11/28

Hugh Howey. Šachta

Šachta: romanas. - 2016. - 542, [2] p. - Howey, Hugh. Alma Litera.

Pirma trilogijos Šachta / Pamaina / Dulkės dalis.

Pradėkime nuo skambių frazių: „Kvapą gniaužianti trilogija, kurią sudaro ŠACHTA, PAMAINA IR DULKĖS, meistriškos įtampos, aštrių psichologinių įžvalgų ir kraują stingdančių postapokaliptinių vaizdinių šedevras.“ Dieve mano, kas kuria šituos niekinius šabloniškus aprašymas ir ar to kažko nepykina nuo savo paties žarstomų kraują stingdančių ir meistriška įtampa alsuojančių klišių?...

Taigi. Dabar apie realybę.

Romanas skaitomas. Kaip nors esmiškai nepraturtina, skaitant neapleidžia jausmas, kad visa tai kažkur jau girdėta, matyta, skaityta, bet istorija suraityta gana sklandžiai, solidi apimti nekelia nuovargio, tekstas tik kartais perauga į tuščiažodžiavimą, yra net gana vykusių susierzinimo nekeliančių samprotavimų. Tiksliau, minėti dalykai galioja 2/3 teksto, kuo arčiau pabaigos, tuo prastesnė situacija, siužeto sprendimai vis lėkštesni ir primityvesni, pabaiga apskritai arti fiasko. Bet summa summarum – romanas išties pusėtinas.

Geru jis būti negali, nes iš esmės tai nėra originalaus siužeto skaitinys. Pagrindinė istorijos linija pasakoja apie globalią katastrofą išgyvenusius žmonijos likučius, kurie savo varganą būvį tęsia giliai po žeme įrengtose šachtose, apsaugančiose nuo mirtinai pavojingo oro žemės paviršiuje. Ką aš ir sakau ­– nieko naujo: postapokaliptinio ir distopinio tipo pasakojimuose ne naujiena yra nugrūsti žmones į požemius, urvus, metro linijas; sukišti juos į aukščiausius sandarius ir nelabai bokštus ar dar kokias įmantrias orbitoje sklendžiančias konstrukcijas; padalinti buveines į aukštai ir žemai; viename beviltiškai nevykusiame filme, mačiau, net buvo susodinti į traukinį; ir taip toliau, ir panašiai. Taigi ta šachta senokai tiražuojamas projektas, žanro gerbėjų natūraliai suvokiamas kaip tikėtinas visa naikinančios apokalipsės pasekmės variantas.

Tolesnis siužetas plėtojamas kaip uždaroje ankštoje erdvėje kylančių įtampų pasekmė: nenoras paklusti taisyklėms, teisingumo paieškos, slaptos informacijos nutekėjimas, maištas... Taigi, taigi, ir kur mes tai girdėjome? Glukovskio „Metro“, „Future“... Tik tiek, kad jeigu minėtame „Metro“ siužetas ir įtampa tokie dinamiški, kad kuriamo pasaulio funkcionavimo logika atrodo antraeilė, tai „Šachtos“ pasaulio gyvybingumas ir ypač socialinė sąranga atrodo perdėm dirbtiniai. Kone tobulas socialinių vaidmenų pasiskirstymas, dramatizmas kyla tik iš gyvenamojo ploto apribojimų, visi daugiau mažiau patenkinti savo būviu, išskyrus kelis vargšelius, kurių paskirtis „užkurti“ romano veiksmą. Tai jau kažin ar tos šachtos tokia puiki erdvė žmogiškajam būviui, antraip gal visi seniai būtume į jas susikraustę... Tiesa, stabdyti gali mintis, kad tokiame unikaliame projekte nesama lifto, ir pirmyn–atgal tuos 100+ aukštų reikia laipioti laiptais. Daugmaž – gyvenimo nuotykis. Galėtų, žinoma, šitas momentas romane būti sėkmingai paaiškintas, tarkime, socialinės inžinerijos aspektu, bet... nėra. Kam vargintis, sudėtingas reikalas gi.

Sakyčiau, viena, tiksliau – vienintelė, labiau įsiminusi idėja buvo tarytum labai elementari, bet kartu ir gana pagauli, netgi filosofinio pobūdžio: kaip atgrasyti žmones nuo maišto ir veržimosi į išorę? Nes bet kokios paskatos ir „laisvės troškimas“ neišvengiamai veda į sukilimą. Romane kuriama situacija, kad kiekviena su išore susijusi intencija nuo kūdikystės yra vertinama kaip erezija net minčių lygmenyje. Mat vos garsiai išreiškęs norą „išeiti“, asmuo gauna tokią galimybę. Tik ši galimybė kartu yra ir nuosprendis, nes... Išėjusiems negrįžti.

Gal bendrame skepsio kontekste romanas atrodo lyg nevykėliška kopija, bet iš tiesų nėra taip blogai. Galiausiai, jei randi bent vieną šimtąją kažko, apie ką norisi pamąstyti, tai yra absoliučiai pakankama tokios knygos egzistavimo sąlyga.