Rodomi pranešimai su žymėmis kelionės laiku. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis kelionės laiku. Rodyti visus pranešimus

2018/01/02

Guillaume Musso. Dabarties akimirka

Dabarties akimirka: romanas / Guillaume Musso. - Vilnius: "Baltų lankų" leidyba, [2016]. - 287, [1] p. - ISBN 978-9955-23-898-0. - UDK: 821.133.1-31


Viskas. Sulig šiuo romanu žiemos sezono nesąmonių limitas galutinai išsemtas, baigta. Laikas pereiti prie padorios literatūros, nes dar vienas toks skaitinys ir garantuotai prasidės nevaldomas seilėtekis.


Iš esmės „Dabarties akimirka“ yra „Keliautojo laiku žmonos“ analogas. Ir papulk tu man taip antrusyk įbristi į tą pačią pelkę... Nežinau, kuris nuo kurio nusirašinėjo, bet abiems sekėsi prastai, kad ir kokias liaupses deklaruotų viršelis. Štai ką pasakysiu, manipuliacija terminu bestseleris ir kokio nors dienraščio tariamomis citatomis, nes St. Kingo pagiriamasis sakinys – tai anaiptol ne priežastis pūsti bendrą dūdą.  Rinkodara ir realybė absoliučia dauguma atvejų kiekviena gyvena savo gyvenimus.  O š pavadintas pakalnučių puokšte vis tiek geriausiu atveju primins tualeto gaiviklio tvaiką.


Grįžtant prie „Dabarties akimirkos“,  privalau tiesiai pasakyti, jog tai istorija apie totalų net elementarios savikritikos neturintį lepšį ir niekaip jo neatsikratančią moteriškę. Paradoksalu, nes romano anotacija sako, kad moteriškė deda visas pastangas išsaugoti santykius su tuo pašlemėku, gal anotacijos kūrėjas nelabai ir skaitė, apie ką rašo. Kas be ko, kitąsyk ir apie nevykėlius galima įdomiai papasakoti, bet čia ne tas atvejis. Prasta pradžia žada dar prastesnę pabaigą, galiausiai viskas dar blogiau, nei visi inkognito keliaujantys dievai.  

Tokius knygų kepėjus kaip Musso ir jų leidėjus reikia patraukti baudžiamojon atsakomybėn už žmonijos bukinimą, o skaitytojus gąsdinti administracinėmis baudomis. 

2017/12/31

Audrey Niffenegger. Keliautojo laiku žmona


Keliautojo laiku žmona: romanas / Audrey Niffenegger. - 2-oji patais. laida. - Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2009]. - 527, [1] p. - ISBN 978-609-403-073-4. - UDK: 821.111(73)-31

Su šiuo romanu nutiko kažkas panašaus į posakį „pirko katę maiše“: vyliausi rasti „keliautoją laiku“, bet gavau jo žmoną. Žmona, reikia pasakyti, bemaž ideali – paklusni, išvaizdi, nežemiškos kantrybės, mėgsta seksą. Praktiškai vaikštanti svajonė. Tik valgyti nemoka gaminti, bet, kai būtinybė prispaudžia, ir šitą iššūkį įveikia pavydėtinai sėkmingai. Sakau,  aukščiausios prabos žmona, tikra Dievo dovana. Ypač tokiam nestabiliam savimylai, prisistatančiam kaip keliautojas laiku.

Teisybės dėlei pridursiu,  kad šis vyrukas iš tiesų nėra keliautojas. Romano pavadinimas disonuoja su turiniu, dėl to mane ir ištiko baisi apgavystė, perniek suėdusi keletą gyvenimo valandų. Kelionės yra sąmoninga ir tikslinga veikla, tai kryptingas daugiau ar mažiau planinis veiksmas. Ponia rašytoja nusprendžia keliautoju pavadinti neva kažkokį genetinį temporalinį sutrikimą turintį asmenį, kuris niekaip nekontroliuoja (o nelabai ir stengiasi) savo atsitiktinių pravaikštų laike ir erdvėje. Taigi joks jis ne keliautojas,  tik sutrikęs pradinginėtojas. Pradinginėja daug ir intensyviai, istorija neatlaiko net minimalaus išbandymo logika, įtariu, neilgai trukus ir pati rašytoja pradeda pradinginėti prasmės duobėse, nors stropiai registruoja datas ir herojų amžių, dėl ko romano turinys atrodo dar ir komiškai.

Romano apimtis – pusė tūkstančio puslapių, skaitymas migdo, nes jau po pirmo šimtuko ima kartotis tas pats per tą patį, taigi jį reikia suvartoti iš karto.  Nes jei ilgesniam laikui pertrauks kokie įdomesni reikaliukai,  yra nemenka tikimybė, kad prie knygos daugiau nebesinorės grįžti.

Visame šiame nesvietiško tuščiažodžiavimo reikale iš esmės nutinka vos vienas vienintelis kelionių laiku istorijoms būtinas, privalomas ir kitaip neišvengiamas įvykis. Nagi, bandome spėti iš trijų kartų? Ok, sveikinu, atspėjote iš pirmojo: ponas temporalinis sutrikimas nudžiovė iš ateities laimingus loterijos bilieto skaičius!  Žinau, žinau, aš irgi kvatojausi.

Likusią 99,99 proc. dalį romano (ne)veiksmo sudaro meilės istorija, iš pradžių ji aprašoma skersai, paskui išilgai,  paskui zigzagais, paskui pasišokinėjant, ir taip toliau, ir panašiai.


2017/12/29

Šimtmečio fantastikos almanacho konkurso nugalėtojai

Kad jau buvo toks Lituanicono inicijuotas konkursas, tai perskaičiau komisijos neva geriausiais išrinktus apsakymus

Įdomus dalykas, toji  komisija ir Lituanicono puslapyje, ir FB paskyroje atkakliai vadinama „garbingąja“, bet niekur neradau šia garbe disponuojančių konkrečių asmenų sąrašo, stačiai įslaptintas, taigi belieka tik aklai spėlioti apie anų kompetenciją ir apskritai egzistavimą. Kaip ir apie vertinimo kriterijus – jų irgi nepasivarginta išdėstyti.

Na, viena vertus, šimtas metų,  konkursėlis akivaizdžiai namudinis,  nėra ko sureikšminti.  O bet tačiau – keturis „garbingosios komisijos“ atrinktus darbus žadama spausdinti kitąmet tikėtina pasirodysiančiame lietuviškos fantastikos almanache. ŠIMTMEČIO FANTASTIKOS ALMANACHE, Karlai. Taigi reikalas lyg ir rimtesnis, čia jau randasi prielaida, kad nugalėtojai iš dalies reprezentuoja visą būsimą leidinį.

Taigi,  tie laimingieji:
Širšė „Šeimos palikimas“
Karolis Čepas „Fotografija“
Aidas Mažukna „173 Farenheito“
Artūras Šeškus „Velni“

Dar perskaičiau skaitytojų mėgstamiausiu (mėgstamumas,  kaip supratau,  matuotas laikų skaičiumi) išrinktą Ievos Merkevičienės apsakymą „Be ryšio“.

Ką galiu pasakyti... Kvestionuoti šių kūrinių gerumo lyginant su kitais – nėra kaip, neskaičiau visų konkursantų darbų ir neįsivaizduoju, kaip iš jų atrinktieji atrodo bendrame kontekste (čia jie visi komentaruose nurodyti). Taigi galiu kalbėti tik apie rašinius kaip tokius, nesivaržančius tarpusavyje. Tiksliau, galėčiau, jei apie anuos būtų ką pasakyti.  Vienintelė Širšė turi aiškų potencialą, bet turiu įtarimą, kad apsakymai – ne jos sritis, tai ilgų tekstų rašytoja.  „Fotografija“ išvis kažkoks mizeris, nei turinio, nei formos. „173 Farenheito“ – labai lėkštas siužeto sumanymas. „Velni“ pretenduoja į humoreską, bet ištempia tik pirmą trečdalį, toliau pritrūksta kūrėjui kvapo, belieka sprangus pasikosėjimas. Galiausiai –almanacho neva nenusipelnęs, bet skaitytojų išlaikintas „Be ryšio“. Šitas irgi konstruojamas pagal jau kiek senstelėjusias šmaikštašiknių supermamų (buvo toks junginys, berods, Pipedijoj aprašytas) moralizuojančios, bet nelabai juokingos parodijos tendencijas. Iš esmės, tai nei geresnis, nei prastesnis už likusius. Na, bet parašyti kažką dar prastesnio už „Fotografiją“, spėju, nelabai ir įmanoma.

Toliau, deja, galiu tik apgailestauti: vargšai, vargšai medeliai, kuriuos nukirs, idant pagamintų popierių, naudosimą tokių apsakymų spausdinimui. Vargšas almanachas, tapęs mėgėjiškos kūrybos rinkinio sinonimu. Vargšai lietuvaičiai, metai iš metų besitikintys sulaukti kažko daugiau, nei nouneiminis diletantų būrelis, žengiantis po kokio J. Žilinsko (kaipgi be jo, visur ir visada) vėliava.

Tai tiek to pozityvo šįsyk atseikėjau.