Rodomi pranešimai su žymėmis St. King. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis St. King. Rodyti visus pranešimus

2018/02/16

Stephen King. Tamsusis bokštas


St. Kingas yra autorius, kurį vis apeinu lanku. Net nelabai galiu paaiškinti, kodėl jo vengiu – atstumia masinis populiarumas?, antipatija siaubo žanrui, kurios karaliumi tituluojamas Kingas?, bjauriai violetiniai jo knygų viršeliai?... Vis dėlto seniai jau užkliūdavo pagiriamieji komentarai St. Kingo „Tamsiajam bokštui“, ypač pagausėję po esą nevykusios pernykštės kūrinio ekranizacijos.


Istorija apie Tamsųjį bokštą netrumpa, iš viso aštuonios knygos, iš jų net šešios išverstos į lietuvių kalbą, taigi puslapių tikrai daug. Ir juos visus galima reziumuoti cituojant Šekspyrą: daug triukšmo dėl nieko. Tinka ši frazė ir serijos apimčiai, ir kokybei nusakyti. Tai labai lengvai (net pernelyg) skaitoma istorija, iš esmės vieną dalį galima įveikti per laisvesnį vakarą. Toks skaitymas – kaip saulėgrąžų gliaudymas, pastangų reikia tik puslapiams versti.

„Tamsusis bokštas“ priskirtinas fantasy žanrui, bet yra jame ir sci fi elementų, tai pasakojimas apie pasaulius tarp pasaulių, iš kurių vienas patiria tamsiųjų  jėgų nulemtą nuosmukį, kurį sustabdyti, tikėtina, įmanoma pasiekus Tamsųjį bokštą – visų  pasaulių laiko ir erdvės sankirtos tašką. Šios misijos imasi paskutinis savojo pasaulio Šaulys – sakytumei, lyg savotiškas žudymo meną įvaldžiusio dvasingo šerifo prototipas, o draugiją jam palaiko keletas įmantriai pro duris tarp pasaulių surinktų pagalbininkų iš mūsiškio pasaulio. Taigi suburiama smagi ir spalvinga komanda, kuri  ieško kelio bokšto link. Iš esmės serija kuriama pagal klasikinį tokio tipo istorijų modelį: piktos blogio jėgos sugriauna pasaulio tvarką, kurią atstatyti imasi sudėtingo likimo protagonistas. Ant tų pačių pamatų savo pasaulį statė ir Tolkienas, ant jų stovi ir „Raganiaus“, „Juodosios gvardijos“, „Ledo ir ugnies giesmės“ ir pan. serijos.

Negali sakyti, St. Kingo pasaulis įdomus savo hibridiškumu – tai kažkoks viduramžių, šiandienos ir laukinių vakarų mišrūnas, tiesa, painokas, bet ne taip dažnai prasilenkiąs su nuoseklios minties logika. Kas be ko, pagal dark fantasy taisykles šis pasaulis neapibrėžtas,  jo laiko ir erdvės ribos dyla, žlugusios civilizacijos reliktai ir šiurpios mutacijos kuria niūrią postapokaliptinę atmosferą. Bet visa tai patrauklu ir pagaulu, žingsnis po žingsnio įtraukia į iš pradžių kiek monotonišką, bet palaipsniui vis labiau veržlią tėkmę. Pats Šaulys irgi visai simpatingas, o jo tikslas, kad ir labai miglotas, bet neatrodo absurdiškas. Galiausiai, net šio pasaulio demonai sukurti taip, kad nekelia noro vaikiškai pakrizenti. Bet bet bet... Kur buvęs, kur nebuvęs pasirodo ponas BET ir sarkastiškai šiepiasi: Nėra to gero, kas neišeitų į blogą, patiklusis skaitytojau!

Sulig antrosios dalies „Trijų telkimas“  pabaiga apninka negera nuojauta ir įtarimai, kad iki tol buvęs tvirtas istorijos korpusas ima eižėti, nuosekli pasakojimo linija trūkinėti, pereidama į nerišlų, regis, paskubomis sudėliotą tekstą. Ką gi. Jei trečioji dalis, kad ir apskurusi, dar įstengia išlaikyti dėmesį, tai tolesnis likutis nesustabdomai ritasi velniop. Ir ne šiaip ritasi, o pasišokinėdamas, varo kūlvirsčiais. Jau mįslių turnyras su psichopatu traukinuku leidžia įsijausti į darželio auklėtojo vaidmenį (Kas pučia be lūpų, vaikučiai? O kas bėga be kojų, a?), bet toliau tik blogyn ir blogyn... 

Beviltiškumo apogėjus ištinka pasakojime apie Siuzeną, keturiolikmečio Šaulio meilę seilę, kurią apsėdusi vienintelė mintis – praskėsti prieš ką nors kojas, ir priekvaišius naftos vagis (o varge, varge...). Bet visa ką vainikuoja „Burtininko ir kristalo“ neprilygstami kliedesiai apie krištolinius Ozo burtininko rūmus maro nusiaubtoje šalyje ir raudonas kurpaites kalbančiam šuns analogui. Tai buvo paskutinis lašas mano geranoriškumo, kantrybės ir atlaidumo šūdeliavimui taurėje. Net blogiau už narcizišką pačios Kingo personos įtraukimą į pasakojimą.  Veukt. Tiesa sakant, labai norėčiau išgirsti „Tamsiojo bokšto“ gerbėjų argumentus už, su sąlyga, kad jie būtų perskaitę VISĄ seriją.

Nemačiau minėtos „Tamsiojo bokšto“ ekranizacijos, tik ne pernelyg intriguojantį treilerį. Betgi pasižadu rasti šiam reikalui laiko, būtinai rasti, nes įsirėžė atmintin filmo recenzijų antraštės, esą tai blogiausia St. Kingo ekranizacija ever. Kaip taip gali būti? Kaip gali būti dar blogiau? Tam reikėtų titaniškų pastangų! Patikrinsiu. 


Ak, tiesa tiesa... Pagiriamasis žodis kvailybei – atskirų sagos dalių pavadinimų (ne)vertimui į lietuvių kalbą ir  jų skaidymui, pavyzdžiui, perpus. Kokiais čia principais ir logika vadovautasi,  težino šmaikštuolių leidėjų viešpats.

2017/12/23

David Mitchell. Sleido namas

Sleido namas: romanas / David Mitchell. - Vilnius: Tyto alba, 2016. - 228, [3] p. - ISBN 978-609-466-176-1. - UDK: 821.111-312.4

Pats D. Mitchell šį savo kūrinį neva yra pavadinęs desertu po pietų – suprask,  tie pietūs yra „Debesų žemėlapis“.  Negaliu nei patvirtinti,  nei paneigti, mat tų pietų neskanavau: perskaičiau vos kelis lapus ir dėl kažkokių jau užmarštin nugrimzdusių priežasčių atidėjau aną kūrinį laukti geresnių laikų.

Grįžtant prie deserto,  turbūt bus tame tiesos.  Tik dar reikėtų patikslinti,  koks tas desertas — ar gurmaniškas šedevras pižoniškame senamiesčio  restoranėlyje,  ar homemade obuolių pyragas,  nes rudens sezonas ir šiaip norėjosi kažko greitai pagaminamo ir pernelyg neįmantraus.  Tai, sakyčiau,  „Sleido namas“  yra antras variantas. Naminis obuolių pyragas, trys obuoliai,  trys kiaušiniai,  po tris šaukštus cukraus ir miltų.  Patiektas pravėsęs,  be ledų. Ar čia trūkumas,  ar privalumas, – vienareikšmio atsakymo nėra.  Nelygu,  kam teikiate pirmenybę.

Per daug nespoilinant turinio, jis maždaug toks: Sleido skersgatvyje kas kelerius metus pasirodo namas,  kurio gyventojų gyvybei palaikyti reikalingos užklydėlių sielos. Yeps.  Senas geras sielų rijikų motyvas,  amžina klasika... Romano turinį sudaro keletas atskirų, bet nuosekliai  pagrindinę siužeto liniją plėtojančių pasakojimų,  kuriuose vis kito veikėjo balsu pasakojama jo kelionė į Sleido namą ir potyriai jame.

Iš to,  kas pasakyta,  kaip ir aišku,  kad nieko pernelyg naujo autorius neišradinėja, bet pasakoja jis  pagauliai,  labai lengvai ir pirmasis trečdalis romano man net labai patiko. Kol dar iki galo nesusigaudai,  kas ir kodėl. Įpusėjus to aiškumo buvo jau gerokai per daug,  užuot didėjusi intriga ėmė slobti, vis daugėjo nemotyvuotų,  baltų dėmių, o paskutinė istorija suręsta kaip grynai formali būtinybė baigti siužetą. O gaila... Nes atskiri epizodai patys savaime gana įtraukiantys,  pasakojama pirmuoju asmeniu,  kuriami įtaigūs pavienių veikėjų paveikslai,  man jie visi buvo įdomūs ir saviti.

Visi,  išskyrus tuodu,  kuriems numatytas pagrindinis vaidmuo — Sleido namo savininkai.  Vaje, kaip aniedu nenusisekę... Tokių plokščių,  neraiškių telepatų / ezoterikų reikėtų gerokai paieškoti.  Na taip,  pasirinkta pasakojimo kitų veikėjų lūpomis perspektyva nelabai leidžia šiems personažams skleistis,  bet kad autorius nepersistengė,  tai irgi faktas. Pernelyg akivaizdus. 

Beje, tik vėliau pastebėjau,  kad romanas pristatomas su pretenzijomis į siaubo istorijų žanrą.  Žinoma,  maža,  ką teigia anotacijos,  ne toks ir retas atvejis,  kai jos apskritai neturi nieko bendra su realybe.  Bet kai peržvelgiau kelių knygagraužių bloggerių įspūdžius,  anie irgi kone darniu choru akcentuoja siaubiškumą,  mačiau net lyginant su St. Kingu.  Čia jau daugiau nei nustebau: esu reto baikštumo žmogus ir siaubo žanras man asocijuojasi tik su dviem labai empiriškomis jausenomis — ant galvos užtraukta anklode, nes baisu iškišti galvą į nesaugią pamėklišką išorę,  ir kankinančiai pilna pūsle,  nes kaip nueiti tuos penkis žingsnius iki tualeto,  kad pyst ir nenukaltų kokia piktavalė šmėkla. „Sleido namas“ – nei gąsdinanti,  nei baugi istorija,  bet jei jau taip reikėtų lyginti,  sakyčiau,  ji artimesnė detektyvui.  Bet irgi tik formaliai. Tiesiog step by step kiekviena istorija neša bendrą siužetą visa išaiškinančios atomazgos link. Net pernelyg išaiškinančios – kaip minėjau, romano pabaiga perdėm šabloniška, negi nuspėjama, o paskutinis akordas tokia klišė,  kad perskaičius apima lyg ir nepatogumo dėl autoriaus sprendimo jausmas — gal žmogus tiesiog laiko nebeturėjo,  leidyklos terminai spaudė,  gal šiaip viskas užkniso...

Žodžiu, pritarti anotacijai, kad „tai pašėlusiai išradingas, kraupus, anapusinis, bet kartu ir nuostabiai žmogiškas pasakojimas apie užkerėtą namą“, gali tik gerai apsirūkęs,  bet dalykas pusėtinas.