2013/02/27

Sviatoslav Loginov. Amžinoji šviesa.


Amžinoji šviesa : (mokslinis) fantastinis romanas ir apsakymas / Sviatoslav Loginov. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2004. - 249, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 319). - ISBN 9955-10-105-9.

Taigi. „Amžinoji šviesa“ ir S. Loginovas, recenzentų apibūdinamas, kaip paklausus šiandienos rusų mokslinės fantastikos autorius. 

Turinys — net labai nieko ypatingo, nepatikimų išvardinčiau daugiau nei patikimų, jau nekalbant apie rusų autoriams būdingas sovietinio šovinizmo apraiškas. BET pati idėja tikrai verta dėmesio. Įsimintina. Apmąstytina. Ir visaip kitaip nepaliekanti ramybėje gūdžiais žiemos vakarais.

Kadangi mano pamintijimai į siekiančią smalsumą sužadinti recenziją nepretenduoja — paspoilinsiu. Žodžiu, pagrindinis veikėjas 84-erių metų seniokas miršta ir patenka į pomirtinį pasaulį. Pasaulis su savomis keistenybėmis, kurių pagrindinė ir svarbiausioji ex‘egzistencijos sąlyga — kapšelyje po kaklu esantys pinigėliai, už kuriuos vien panorėjęs gali įsigyti materialius (kiek tai įmanoma tariamai materialiame pasaulyje) daiktus ir nematerialius dalykus (pvz., absoliuti daugiakalbystė, jaunystė, sveikata). Vienintelis oficialus pomirtinio pasaulio mokestis — kasdien vienas smulkusis pinigėlis už orą (esą už teisę į būvį, taip, matyt, derėtų interpretuoti). Jei negali susimokėti, virsi dulkėmis. Pinigėlių (kurių neįmanoma pavogti, perimti galima tik gavus savininko sutikimą, o garantuoto uždarbio galimybės itin menkos) funkcionavimo schema tokia: vienas mirusįjį tiesiogiai pažinojusio asmens prisiminimas — vienas automatiškai kapšelyje atsirandantis stambusis pinigėlis; jei mirusįjį pamini (perskaito jo pavardę, pamena iš pasakojimų ir t.t.) tiesiogiai jo nepažinojęs asmuo – kapšelį papildo vienas smulkusis pinigėlis. Taigi į pomirtinį pasaulį patekęs naujokas yra kuo tikriausias milijonierius, tačiau ilgainiui, dėl neišmanymo, nepalankių aplinkybių, o ypač, jei mirė senas, buvo vienišius ar šiaip niekuo neišsiskiriantis personažas, pajamų srautas negailestingai mažėja. Tėvo, motinos, senelių mirtis reiškia antrinės baigties artėjimą, nes anie savo prisiminimais nebepapildys numirėlio „sąskaitos“.

Kokie pamintijimai? Daug jų. Kad ir paradoksali paguodos „visi mes ten susitiksime...“ interpretacija: lauktą pasimatymo akimirką neišvengiamai temdo kartėlis — kai tarp gyvųjų nebeliks prisimenančiųjų, baigsis ir pomirtinė egzistencija.

Atpildo už nuodėmes teorijos kvestionavimas.  Šlubuojanti pomirtinio pasaulio logika, kai  didžiausi žmonijos istorijoje galvažudžiai anapusybėje klesti ir lobsta, nes mažiausia jiems kylanti grėsmė — būti užmirštiems.

Ir atminties svarba. L. Aliochinas „Multiversume“ neužsikirsdamas kartoja: prisimenu = esu.  S. Loginovas, sakytumei, papildo: prisimindamas įprasmini būtį. Tiek šiapus, tiek anapus. Tiek savo, tiek kito.

Apibendrinant — „Amžinoji šviesa“ bene labiausiai vykusi  (nesakau — originaliausia) anapusybės interpretacija iš visų, kurias teko skaityti. Neguodžianti, tas tiesa. Bet skatinanti. Prisiminti. Kad amžinoji šviesa jiems tešviestų...

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina 

2013/02/16

Viktor Pelevin. Skaičiai.

Skaičiai : [romanas ir apsakymai] / Viktor Pelevin. - Kaunas : Jotema, [2005]. - 271, [1] p. - ISBN 9955-13-035-0.

V. Pelevino „Skaičius“ įdėmiai ir nuosekliai skaičiau tol, kol prasidėjo intensyvūs dialogai.  Pastarieji dėmesio neišlaikė ir mano principingumas palūžo.

Yra romane kažkas tokio... rusiško. To paties, kaip ir fragmentiškai anonsuose matytuose „Mentuose“, „Peterburgo bandituose“ ir kituose, kurių pavadinimų neprisimenu ir prisiminti nenoriu. Recenzijose tai vadinama „šiuolaikinės Rusijos aktualijomis“.  Bet aš ne apie naujuosius rusus,  pamišusius oligarchus ir meilę kyšiams bei degtinei. Kažkas daugiau, giliau, glitniau. Ta specifika (nepaisant to, ar tai vadinsime ironija, ar atspindžiu, ar norma) ne tai, kad erzina, bet tikrai atstumia.

Kas (pa)tiko — skaičiai. Pamišėlis skaičiuotojas, visame kame matantis jam vienam suvokiamą skaičių logiką. Ir... Gal visgi pakaks skaičių : ) Išties.

Beje, liko įspūdis, kad pati pasakojimo maniera panaši į P. Coelho (gal kad „Skaičius“ skaičiau iš karto po „Vienuolikosminučių“) — rami slinktis, tarsi nardanti paviršiuje, bet visgi nardanti. Ar bent jau į tai pretenduojanti. Užtat pati tema pasirodė pranašesnė, tebūnie ir mažiau dramatiška. O šitai, žinoma, tik privalumas, tik privalumas...

Knyga skaitytina, be abejonės.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina 



2013/02/14

Paulo Coelho. Vienuolika minučių.

Vienuolika minučių : romanas / Paulo Coelho. - 8-oji laida. - Vilnius : Vaga, [2008]. - 244, [2] p. - ISBN 978-5-415-01723-2.


Šiandienos skaitiniai -- V. Pelevin „Skaičiai“ ir P. Coelho „Vienuolika minučių“. Vienas mažiau, kitas daugiau, bet abu pulsuojantys aštriu lytiškumu. Šviežias įspūdis, kurį ryžausi aprašyti iš karto. Ir šitai nėra teisinga. Švieži įspūdžiai sunkiai pasiduoda aprašymui — bent kiek vertingesniam aprašymui. Vienok aistra rašyti, nugali: ) 


Apie P. Coelho turiu savo nuomonę. Skeptišką, žinoma. Ir ne todėl, kad šiandien būti skeptiku madinga. Žodžiu, idant išlaikyčiau minties pusiausvyrą, pasidairiau, ką kalba kiti.


Reklaminė anotacija absurdiškai banali.

Romanas pasakoja Marijos, jaunos provincialės brazilės, istoriją. Nuo vaikystės Marija buvo įtikinėjama, kad ji niekada neras tikros meilės. Ir iš tiesų pirmosios nekaltos meilės patirtis sudaužys jos širdį ir Marija patikės, kad meilė atneša tik kančią. Atsitiktinumas nuveda ją į Ženevą, kur ji svajoja padaryti karjerą ir būti laiminga, bet viskas baigiasi tuo, kad Marija tampa prostitute. Tačiau nors ir verčiasi prostitucija, jai nusišypso laimė - ji sutinka jauną žavų dailininką ir juodu viens kitą pamilsta. Ieškodama savęs, Marija turi pasirinkti: ar eiti tamsiu, bevaisiu seksualinių malonumų keliu, ar viskuo surizikavus atrasti savo vidinę šviesą.


Nedaug ką sakanti ir „Literatūroje ir mene“ publikuota trumputė recenzija. Kodėl tokia trumputė? Ogi, matyt, todėl, kad daugiau nelabai ką tuo klausimu ir tepasakysi.

Kultinio Lietuvoje rašytojo, laikančio save savotišku dvasiniu mokytoju, nauja knyga. Dar viena paprasta, bet stebuklinga istorija išsiilgusiems ko nors neįmantraus, lengvai sukramtomo, bet geros kokybės.

Naujame romane autorius tyrinėja sakraliąją meilės ir sekso prigimtį. Siužetas nesudėtingas: dvidešimt trejų metų brazilė, atvažiavusi į Europą, pradeda dirbti prostitute viename Ženevos naktiniame bare. Jos svajonė - užsidirbti pinigų, kad grįžus galėtų įsigyti namą ir išlaikyti tėvus. Bet vieną kartą, žinoma, sutinka paslaptingą vyriškį ir...

Nenumatyti susitikimai, keičiantys gyvenimą, aistra ir aukojimasis - pagrindinės temos. Autorius ragina skaitytoją atsikratyti savų prietarų, nugalėti savus demonus ir atrasti savąją vidinę šviesą.

Knyga, beje, pasak autoriaus, remiasi tikrais prostitučių pasakojimais. 


Nuo savęs pridurčiau, kad tai geriau už „Veronika ryžtasi mirti“,  bet nepakankamai gerai, kad įtikintų. Antra vertus, kokio įtikinimo reikia žmogui, pastarąjį dešimtmetį apskritai neskaičiusiam grožinės literatūros, o per paskutinius pora mėnesių suvartojusiam apie dešimtį lėkštų meilės romanų ir panašų kiekį fantastinių istorijų, kurių pavadinimai jau trečią dieną išdyla iš atminties?

Taigi, „Vienuolika minučių“... Įtariu, kad romano „vinis“ turėjo būti seklios BDSM scenos. Tikrai seklios. Nepaisant to, regis, labiausiai jaudinančios. Kažkodėl norisi pridurti — deja...


Ir stulbinančio banalumo pabaiga. Spalvinga, džiaugsmo fontanais trykštanti pabaiga, kurios kulminacija — „baigiamojo žodžio“ tvirtinimas, esą istorija paremta autentišku pasakojimu buvusios prostitutės, kuri „dabar gyvena Lozanoje su vyru ir dviem gražiomis dukrelėmis“. Matyt, įspūdžiui sustiprinti, galinėje knygos nugarėlėje išspausdinta nuotrauka, vaizduojanti parke stoviniuojantį rašytoją, greta kurio stovi moteris (žinoma, nusisukusi), pavadinta Marija — suprask, pagrindinė knygos veikėja. Kažkada, gal ir ne taip seniai, alfa.lt skaičiau sąrašėlį blogiausių filmų pabaigų. Jeigu būtų renkamas blogiausių knygų pabaigų top'as, „Vienuolika minučių“ būtų solidi pretendentė....


Geriausiu atveju — neįpareigojantis laisvalaikio skaitinys. Nors, tiesa sakant, net šiam reikalui nerekomenduočiau. Arba man tiesiog nelemta suvokti P. Coelho žavesio...

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina 

2013/02/01

Mėnulis / Moon (2009)


Patiko man šiame filme vienas vienintelis momentas -- Mėnulio vaizdai. To pakanka, kad filmas būtų žiūrėtinas.

Mėnulis / Moon 
 



Trukmė: 97 min.
Žanras: Mistinis, Drama, Trileris, Mokslinis
Šalis: UK
Režisavo: Duncan Jones
Vaidina: Sam Rockwell, Kevin Spacey, Dominique McElligott, Rosie Shaw, Adrienne ShawVisas aktorių sąrašas