2013/05/18

Leonid Aliochin. Puolę Multiversumo angelai.

Puolę Multiversumo angelai: mokslinis fantastinis romanas / Leonid Aliochin. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2005. - 2 kn. - ISBN 9955-10-115-6.  

Viena iš tų knygų, kurias skaityti man buvo sunku. Tiksliau – pirmąją dalį. Taip sunku, kad skaitymas virsta principo reikalu — arba ji mane, arba aš ją.  Tiesa, tasai sunkumas nėra nei besmegeniškas, nei lėkštas, todėl viltis išvysti šviesą tunelio gale skatina versti vis naują puslapį.

Pirmasis neviltin varantis momentas — n+1 veikėjas, iš kurių bent pusės atsisakius turinys tikrai nepatirtų didelių prasmės nuostolių. Tiesa sakant, ne tik kad nepatirtų nuostolių, bet dar ir įgautų pranašumo. Kiekvienas iš tų n+1 su sava (o neretai ir visos giminės, draugų ir pažįstamų) istorija, užmojais ir pamintijimais. Negana to, pastarieji tokie migloti, kad ilgainiui norom nenorom imi tapatintis su rūke klaidžiojančiu ežiuku.

Štai čia ir slypi antrasis kabliukas — hiper/super/ekstra fragmentiškas pasakojimo stilius, kupinas išskirtinai sudvasinto tragizmo. Šiaip jau toks braižas manęs nealergizuoja, ne. Neretai net intriguoja. Bet ponas L. Aliochinas visgi persistengė. Gerokai.

Antrąją dalį skaityti gerokai paprasčiau. Veiksmas pamažu  koncentruojasi ties pagrindiniais veikėjais (beje, kas tie pagrindiniai — tik šioje dalyje ir išryškėja, ir tai, sakyčiau, sąlyginai), mažiau šalutinių linijų, lengviau sekti mintį, netgi sužiba vienas kitas humoro perliukas.

Dar reikėtų paminėti gausias ir sąlyginai šiurkščias smurto scenas, pomėgį kairėn ir dešinėn švaistytis lavonais. Iš dalies duoklė cyberpunk‘o stiliui. Bet ilgainiui vis naujų patrankų gamybos, funkcijų, valdymo aprašai, snukiadaužio scenos ir vien decorum funkciją atliekantys numirėliai ima elementariai užknisti. Pernelyg didelė įvairovė ilgainiui dvelkteli nuoboduliu.

Kas dar? „Neparmušama“ slaviška dvasia, pagardinta aitria naminuke, grynu spiritu, raugintasi agurkėliais, traškiais svogūnų griežinėliais, marinuotais grybukais. Privalomasis rusų fantastų kūrybos atributas.

Ir vis dėlto knyga skaitytina. Gal netgi rekomenduotina. Yra joje kažkas daugiau nei vien postapokaliptinis cyberpuk detektyvas. Nors pasakojimo tema originalumu  nepribloškia. Virtuali tikrovė, jos įsiliejimas /susiliejimas / persiliejimas su realybe — nil nove sub sole. Toliau visokie hakeriai, kiberiai, mutantai, klonai, hard sex scenelės — skamba beveik banaliai.  Šypsnį kelia ateities technologijų gamintojų vardai — Toshiba, Nokia... O visa tai jungia ir skaityti pirmyn gena kas? — rašytojo talentas, manyčiau. Taigi.

„Tęsiant samprotavimus apie išdavystę: ji tuo skaudesnė, kuo labiau nenuspėjama. Kūnas anksčiau ar vėliau mus išduoda: susergame arba mus sužeidžia, arba užklumpa negailestinga senatvė. Draugai nusisuka: mūsų draugystė jiems nusibosta, tampa nenaudinga, o gal įkyriai trukdo. Moterys mus palieka, ieškodamos geresnio, iš nuobodulio, iš pasibjaurėjimo ir šiaip sau. Vaikai pamiršta mūsų pamokymus,  mūsų balso skambesį,  galiausiai ir mūsų veidus.
Bet visa tai suprantama, netgi tikėtina, toks jau tas gyvenimas, likimas, mūsų kryžius ir kiti niekai. Šioms smulkioms kasdienėms išdavystėms esame pasiruošę. Jos yra neišvengiamas šabloniškas blogis, kurį užkrauna mums ir kurį mes patys krauname kitiems. Niekniekiai. Jie išnyksta, mes pasiliekame.
Su mumis pasilieka mūsų prisiminimai apie praeitį. Juose saugoma viskas. Nuo menko, seno, greitai užsitraukusio įbrėžimo iki visą gyvenimą pūvančios žaizdos, kurioje boluoja apnuogintas kaulas. Mūsų praeities liūdesio metraštis, kurio puslapius vis sklaidome likę vienumoje. Vėl ir vėl, diena iš dienos. Metai iš metų.
Kol ir atmintis mus išduoda.“


Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą