Pirmasis
neviltin varantis momentas — n+1 veikėjas, iš kurių bent pusės atsisakius
turinys tikrai nepatirtų didelių prasmės nuostolių. Tiesa sakant, ne tik kad
nepatirtų nuostolių, bet dar ir įgautų pranašumo. Kiekvienas iš tų n+1 su sava
(o neretai ir visos giminės, draugų ir pažįstamų) istorija, užmojais ir
pamintijimais. Negana to, pastarieji tokie migloti, kad ilgainiui norom nenorom
imi tapatintis su rūke klaidžiojančiu ežiuku.
Štai
čia ir slypi antrasis kabliukas — hiper/super/ekstra fragmentiškas pasakojimo
stilius, kupinas išskirtinai sudvasinto tragizmo. Šiaip jau toks braižas manęs
nealergizuoja, ne. Neretai net intriguoja. Bet ponas L. Aliochinas visgi
persistengė. Gerokai.
Antrąją
dalį skaityti gerokai paprasčiau. Veiksmas pamažu koncentruojasi ties pagrindiniais veikėjais
(beje, kas tie pagrindiniai — tik šioje dalyje ir išryškėja, ir tai, sakyčiau,
sąlyginai), mažiau šalutinių linijų, lengviau sekti mintį, netgi sužiba vienas
kitas humoro perliukas.
Dar
reikėtų paminėti gausias ir sąlyginai šiurkščias smurto scenas, pomėgį kairėn
ir dešinėn švaistytis lavonais. Iš dalies duoklė cyberpunk‘o stiliui. Bet
ilgainiui vis naujų patrankų gamybos, funkcijų, valdymo aprašai, snukiadaužio
scenos ir vien decorum funkciją
atliekantys numirėliai ima elementariai užknisti. Pernelyg didelė įvairovė
ilgainiui dvelkteli nuoboduliu.
Kas
dar? „Neparmušama“ slaviška dvasia, pagardinta aitria naminuke, grynu spiritu,
raugintasi agurkėliais, traškiais svogūnų griežinėliais, marinuotais grybukais.
Privalomasis rusų fantastų kūrybos atributas.
Ir
vis dėlto knyga skaitytina. Gal netgi rekomenduotina. Yra joje kažkas daugiau
nei vien postapokaliptinis cyberpuk detektyvas. Nors pasakojimo tema
originalumu nepribloškia. Virtuali
tikrovė, jos įsiliejimas /susiliejimas / persiliejimas su realybe — nil nove sub sole. Toliau visokie
hakeriai, kiberiai, mutantai, klonai, hard sex scenelės — skamba beveik
banaliai. Šypsnį kelia ateities
technologijų gamintojų vardai — Toshiba, Nokia... O visa tai jungia ir skaityti
pirmyn gena kas? — rašytojo talentas, manyčiau. Taigi.
„Tęsiant samprotavimus apie išdavystę: ji tuo skaudesnė,
kuo labiau nenuspėjama. Kūnas anksčiau ar vėliau mus išduoda: susergame arba
mus sužeidžia, arba užklumpa negailestinga senatvė. Draugai nusisuka: mūsų
draugystė jiems nusibosta, tampa nenaudinga, o gal įkyriai trukdo. Moterys mus
palieka, ieškodamos geresnio, iš nuobodulio, iš pasibjaurėjimo ir šiaip sau.
Vaikai pamiršta mūsų pamokymus, mūsų
balso skambesį, galiausiai ir mūsų
veidus.
Bet visa tai suprantama, netgi tikėtina, toks jau tas
gyvenimas, likimas, mūsų kryžius ir kiti niekai. Šioms smulkioms kasdienėms
išdavystėms esame pasiruošę. Jos yra neišvengiamas šabloniškas blogis, kurį
užkrauna mums ir kurį mes patys krauname kitiems. Niekniekiai. Jie išnyksta,
mes pasiliekame.
Su mumis pasilieka mūsų prisiminimai apie praeitį. Juose
saugoma viskas. Nuo menko, seno, greitai užsitraukusio įbrėžimo iki visą
gyvenimą pūvančios žaizdos, kurioje boluoja apnuogintas kaulas. Mūsų praeities
liūdesio metraštis, kurio puslapius vis sklaidome likę vienumoje. Vėl ir vėl,
diena iš dienos. Metai iš metų.
Kol ir atmintis mus išduoda.“
Rekomenduotina
Skaitytina
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą