Rodomi pranešimai su žymėmis Itäranta E.. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Itäranta E.. Rodyti visus pranešimus

2019/01/16

Emmi Itäranta. Vandens skonis



Emmi Itäranta. Vandens skonis. Vilnius: „Nieko rimto“, 2017. Iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė. Iliustravo Gerda Sankauskaitė.

„Vandens skonis“ charakterizuojamas kaip skaitinys vyresnių paauglių auditorijai. Sulaukęs daug dėmesio autorės gimtojoje Suomijoje, greitai išverstas ir išpopuliarėjęs svetur, Lietuvoje, beje, taip pat 2017 m. išrinktas vertingiausiu vertimu paauglių auditorijai. Mano galva, tai universaliam skaitytojui tinkanti istorija, neturėtų ji būti per silpna netgi knygų gurmanams. Sakyčiau, šio romano apskritai nelabai galima vertinti svorio kategorijomis, jis nei lengvas, nei sunkus, nei paprastas, nei sudėtingas, jis... tekantis. Apie vandenį ir pats kaip vanduo.


„Vandens skonis“ – distopija. Madinga tema, tipinė struktūra: po apokaliptinio Sutemų šimtmečio ir Naftos karų žmonijos likučiams tenka susigyventi su pasaulį ištikusia katastrofa, techtoniniais ir klimato pokyčiais, tautų migracija, vandens stoka. Pastarasis momentas romane svarbiausias – beviltiškai trūksta vandens. Tuo ir baigiasi formalusis distopijos karkasas, toliau autorė pildo jį autentišku turiniu. Gyventojams ribotai tiekiamas išgėlintas jūros vanduo, jo normos vis labiau mažinamos, griežta „vandens nusikaltimų“ kontrolė virsta viešomis egzekucijomis, turinčioms įbauginti ir priversti paklusti visus, bent kiek abejojančius sistema. Vandens kontrolė – masių kontrolė. Veiksmo vieta neapibrėžta, iš aplinkos aprašymo galima numanyti ją esant Skandinavijos teritorijose, tačiau veikėjų gyvensenos, švenčių, bendravimo elementai kelia daug aliuzijų į rytietiškąją kultūrą. Kita vertus, tiksli identifikacija nebūtina ir nieko papildomo romanui toks konkretumas neduotų, nes ir struktūra, ir siužeto vingiai, ir visos skaitinį lydinčios emocijos yra aptakios, jokių aštrių kampų, jokių hiperbolizacijų. Tėkmė.

Su paaugliais romaną labiausiai sieja jauno amžiaus pagrindinė jo veikėja – septyniolikmetė Norija. Skirtingai nei pastaruosius kelerius metus gausiai tiražiuojamose ir ekranizuojamose paaugliams skirtose distopinėse istorijose Norija neturi jokių antžmogiškų galių, nesusiranda tokių galių turinčio mylimojo, netampa pasipriešinimo simboliu, nepatiria milijono ir vieno nuotykio.  Ji arbatos meistro dukra, paveldėjusi prasmių ir ceremonijų prisodrintą tėvo amatą ir „vandens saugotojos“ priedermę. Vandens saugotojai tradiciškai rūpinasi paskutiniaisiais išlikusiais vandens šaltinais, kad šie neatitektų kariškių  žinion, nes vanduo negali niekam priklausyti, vanduo yra pats sau ir visiems. Iš šito ir gimsta pagrindinis knygos konfliktas – iš paslapties, kurios reikia visiems. Vieniems, kad išgyventų, kitiems – kad galėtų tuos išgyvenusius valdyti. Norijai atitenka šaltinio paslaptis, kurios ji nepajėgia išsaugoti. Kuria negali nesidalinti. Kuri atveria jai uždraustą žinojimą, bet kartu pasmerkia pražūčiai.

Pagrindinis knygos akcentas yra Norijos refleksijos, jos santykis su pasauliu – vakarykščiu, šiandienos ir net rytojaus. Norija tokia talpi, tokia įsiliejanti ir išsiliejanti, kad prasmėms kurti pakanka jos žvilgsnio, lengvo judesio, net tylos.  Taip, šis romanas gali įkrauti skaitytoją permąstyti egzistencijos prasmes ir esmes, reflektuoti kas ir koks yra žmogus, bet autorė neperša šios krypties, tai tik viena iš knygos percepcijos galimybių. Asmeniškai aš knygos vertę labiau siečiau su nuosaikiu ir neskubriu pasakojimu, Norijos pasaulėjautos sklaida. Ir dievaži – kupina reto pilnio meile, tapusia tikra atgaiva sudiržusiai ir ciniškai kasdienybei.