Rodomi pranešimai su žymėmis Cook G.. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Cook G.. Rodyti visus pranešimus

2013/06/15

Poul Anderson. Tau faktorius.

Tau faktorius : mokslinės fantastikos romanas ir apysakos / Poul Anderson. - Kaunas : Eridanas, 2009. - 301, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 454). - ISBN 978-9986-97-251-8.


P. Andersono „Kryžiaus žygis į dausas“,  nors ir skaitytas įkvepiančio jaunatviško romantizmo laikais, nebuvo tas kūrinys, kuris skatintų plačiau pasidomėti autoriaus kūryba. Taigi ir „Tau faktorių“ ėmiau su tam tikra išankstinio skepsio doze. Tačiau iš esmės — viskas su juo gerai. Ir gal ne taip gerai su mano skonio receptoriais. Šypt–vypt.

Romanas priskirtinas prie kosminių epopėjų serijos. Erdvėlaivis su 50–ties žmonių įgula išvyksta ištirti ir, jei palankiai susiklostys aplinkybės, kolonizuoti žmonėms tinkamo gyventi pasaulio. Iš esmės, tiek sėkmės, tiek nesėkmės atveju tai — kelionė į vieną pusę: net jei  keliautojai po kelerių metų grįš atgal į Žemę, dėl tam tikrų erdvėlaivio greičio, artimo šviesos greičiui, nulemtų erdvėlaikio niuansų (Tau faktoriaus) pastarojoje bus praėjęs daugiau nei šimtmetis — pakankamai laiko, kad išmirtų  artimieji ir kardinaliai pasikeistų pažįstamas pasaulis. Deja, o tiksliau — beje, minėtos aplinkybės susiklosto nepalankiai: erdvėlaivis dėl gedimo pasmerktas  vis didinti greitį, o subjektyvaus ir išorinio laiko skirtumai lemia paradoksą: per keletą mėnesių keliautojai gali stebėti senosios visatos mirtį ir naujosios gimtį.

Tiek to formalaus siužeto, kuris, beje, visas surašytas ant knygos nugarėlės. Sakau — formalaus, nes jį lyg ir turėtų užpildyti atradimų ir netekčių fone besirutuliojantys žmonių santykiai, jų asmeninės dramos protu neaprėpiamų įvykių akivaizdoje. Turėtų. Bet ar užpildo? Prieš dešimtmetį, matyt, sakyčiau — taip. Čia ir prasideda  bėdos (?) su skoniu ir jo pokyčiais. Šiandien, kai jau turiu suskaitytą nemenką Naujosios bangos (New Wave), minkštosios (soft sci-fi) mokslinės fantastikos bagažą, „Tau faktoriaus“ veikėjų charakteriai ir išgyvenimai atrodo pernelyg paviršutiniški, pernelyg šabloniški, pernelyg... Neįtikinantys.

Žinoma, galima sakyti, kad tokių įvykių kaip visatos mirtis / gimimas akivaizdoje argi gali būti svarbus atskiro individo  likimas? Kaip kad, tarkim, atitinkamai sumanyta G. Cooko romane „Drakonas niekada nemiega“. Bet P. Andersonas lyg ir koncentruojasi į tai — į žmogų. Kaip visa ko pradžią ir pabaigą. Ir tai toli gražu nėra stiprioji romano pusė.

Kokia ta stiprioji? Pavadinčiau ją grynąja moksline fantastika. Ta pačia, kurią ką tik supeikiau. Taip, šis romanas, tebūnie ir ne tobuliausias, bet klasikinės kietosios sci-fi pavyzdys. Fantastika+Mokslas. Kad ir tie patys Tau faktoriaus aiškinimai —solidūs, bet neperkrauti, eiliniam mirtingajam sudėtingi, bet ne per sunkiai suskaitomi. Mokslinės (!) fantastikos gerbėjui tai neabejotinas privalumas. 

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina

2013/05/20

Glen Cook. Drakonas niekada nemiega .


Drakonas niekada nemiega : mokslinis fantastinis romanas / Glen Cook. - Kaunas : Eridanas, 2005. - 359, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 349). - ISBN 9986-97-114-4.
 
Renkantis G. Cook‘o knygą pro akis neprasprūdo faktas, kad bent jau kol kas „Drakonas“ yra vienintelė lietuviškai išversta šio autoriaus sci-fi knyga. Likusios (daugiausia „Juodosios gvardijos“ ciklo) yra fantasy žanro. Prisipažinsiu, šitai kėlė išankstinį skepsį ir nemažai įtarumo. Pasirodo – visai nepagrįstai.

Turinys: yra žmonių ir n+1 ateivių rasės apgyvendintas Kanono kosmosas ir yra jo pasaulius jungiantis Tinklas, po kurį slankioja pusiau vaiduokliški kariniai erdvėlaiviai Sargai, prižiūrintys tvarką Kosmoso pasauliuose. Dar yra piktavalių maištininkų, ambicingų garbėtroškų, prieš savo valią į reikalą įsipainiojusių teisuolių ir vienas kitas pašalietis stebėtojas. Visi jie po kruopelytę neša savo indėlį į istoriją, kuriai lemta paskęsti dar didesnės Istorijos katile.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad siužetinė linija nėra perdėm originali, kai kurios žanrinės idėjos apskritai senos kaip sci-fi pasaulis (pvz., trijų lygmenų ateities megapolių vaizdinys, paskutinį, bet ne pirmą, kartą tokį radau „Multiversumo angeluose“). Bet tai joks trūkumas. Romano (nors labiau norėtųsi  knygą vadinti kosmine epopėja) veiksmas gana įtraukiantis, sėkmingai „paskanintas“ detektyvo elementais.

Pradėsiu nuo to, kas šioje knygoje man tiko ir patiko labiausiai — pusiausvyra ir saikas.

Pusiausvyra tarp pozityvo ir negatyvo, tarp švelnumo ir smurto, tarp ištikimybės ir išdavystės. Labiausiai tą pusiausvyrą įkūnija veikėjai. Bene vos vienas kitas iš jų (anaiptol ne pagrindiniai) yra su aiškiu užrašu ant kaktos „Nepataisomai blogas / Infantiliai geras“. Daugelio likusiųjų charakteriai kuriami laikantis aukso vidurio taisyklės. O kas dar svarbiau — tie charakteriai apskritai yra kuriami. Keletas net labai vykusiai. Beje, nebūtinai žmogiški charakteriai.

Ir saikas. Saikingai kaunasi, saikingai nuobodžiauja, dar saikingiau pasimyli. Saikingas kiekis žmonių ir nežmonių, robotų ir virtualių šmėklų. Na, gal kiek daugoka klonų. Bet šiaip jau — jokių kraštutinumų. Tiksliau, kraštutinumų yra: veikėjų užmojai grandioziniai —  galaktikos valdančiųjų perversmas, tūkstantmečius viešpatavusios tvarkos suardymas ir t.t. Tačiau net tokie kraštutinumai neatlaiko laiko konkurencijos: ką reiškia vienas kitas maištas ir mūšis šimtų, tūkstančių, milijonų metų perspektyvoje? Kai veiksmo vieta — beribė visata, tokia beribė, kad erdvės ir laiko kategorijos išnyksta. Tokiame fone belieka kalbėti apie tęstinumą. Ir tai sąlygiškai. Ką sėkmingai ir daro autorius.

O tasai tęstinumas ne visada glamūrinis. Svarstytinas, abejotinas, nematuotinas įprastais geras/blogas matais. Todėl patrauklus, įsimintinas. Bene didžiausia nuosėda (tai toks dalykas, kuris, perskaičius knygą, prašosi būti apmąstytas) — abejotina žmonijos evoliucija, kai žmogiškumas tampa sąlygiška kategorija.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina