Rodomi pranešimai su žymėmis Loginov S.. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Loginov S.. Rodyti visus pranešimus

2013/03/13

Aleksandr Gromov. Feodalas.


Feodalas : mokslinės fantastikos romanas / Aleksandr Gromov. - Kaunas : Eridanas, 2007. - 315, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 397). - ISBN 978-9986-97-176-4.

„Feodalas“ — viena iš tų knygų, kurias skaičiau dukart. Savaime tai joks išskirtinės kokybės ženklas, tiesiog kartais pasitaiko situacijų, kai užklumpa „knygų badas“, o čia ir dabar po ranka nėra nieko naujo. Antra vertus, visiškų kliedesių net ir badaudamas antrą kartą juk neskaitytum. O A. Gromovo romano kliedesiu nė nesugalvotum pavadinti.

Idėja nebloga. Net labai nebloga. Plokštuma — neaišku kur, kada ir kieno sukurta išskirtinai įnoringa dykynė, kurion kartas nuo karto „įmetamas“ vienas kitas mūsų pasaulio mirtingasis. O kadangi naujakuriai didžiai nenuovokūs ir dar didžiau sutrikę, jiems reikalingas vedlys ir globėjas, pretenzingai save vadinantis feodalu. Pastarasis ir yra pagrindinis knygos veikėjas. Toks, sakyčiau, kiek melodramiškas. Derinantis susireikšminimą ir saviplaką.  Dykynė eilinius jos gyventojus varo iš proto vien todėl, kad yra dykynė, bet feodalui veiksmo netrūksta, kol galiausiai vieną gražią dieną viskas mirtinai įgrysta ir iškeliauja anas pasaulio krašto ieškoti.

Galėtumei interpretuoti, esą Ploštuma yra kokia baudykla, kurioje blogiukams atseikėjama pagal nuopelnus. Ogi ne. Nei kodėl, nei už ką vargšai žmogeliai čia patenka — paslaptis ir jiems, ir skaitytojui. Apsiribojama visa apimančia ir visa paaiškinančia aksioma: Plokštuma nepaklūsta jokiems logikos dėsniams. Ir tai patrauklu. Viena vertus, nes išvengiama (na, beveik) didaktinių poteksčių, kita vertus — visada gali tikėtis siužeto netikėtumų.

Kiek prastesnis yra idėjos realizavimas. Palyginti gausūs filosofavimai neužkliūva, ne. Tačiau personažai visgi neįveikia pernelyg aukštai iškeltos pirminio sumanymo kartelės. Ir ką — ilgainiui dvelkteli banalumu. Kalbu ne tik apie nesuvaldomą kaimynų slavų pomėgį svetimuose pasauliuose trainiotis su nepilnametėmis ir piktnaudžiauti spiritiniais gėrimais. Apskritai skaitant lydi jausmas, kad autorius pamažu išsikvepia. Ypač blanki pasirodė pabaiga. Tiesiog — laiku nepadėtas taškas.

Dar norėtųsi paminėti rašymo stilių, prisodrintą sarkazmo ir ironijos perliukų. O kartais pelų. Mat kartais autorius neišvengiamai persistengia, bet — kam nepasitaiko?  Šiuo klausimu A. Gromovas, mano akimis, stilistiškai labai artimas tokiems mano skaitytiems rusų fantastams kaip S. Lukjanenka, A. Baronas, S. Loginovas... Ir lygiai taip, kaip minėtuosius, jį ištinka ta pati bėda — imperialistinio šovinizmo propaganda. Neįsivaizduoju, kaip kitiems, bet man šitai gerokai apkartina skaitymo malonumą. Kartais stačiai iki piktumo.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina

2013/02/27

Sviatoslav Loginov. Amžinoji šviesa.


Amžinoji šviesa : (mokslinis) fantastinis romanas ir apsakymas / Sviatoslav Loginov. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2004. - 249, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 319). - ISBN 9955-10-105-9.

Taigi. „Amžinoji šviesa“ ir S. Loginovas, recenzentų apibūdinamas, kaip paklausus šiandienos rusų mokslinės fantastikos autorius. 

Turinys — net labai nieko ypatingo, nepatikimų išvardinčiau daugiau nei patikimų, jau nekalbant apie rusų autoriams būdingas sovietinio šovinizmo apraiškas. BET pati idėja tikrai verta dėmesio. Įsimintina. Apmąstytina. Ir visaip kitaip nepaliekanti ramybėje gūdžiais žiemos vakarais.

Kadangi mano pamintijimai į siekiančią smalsumą sužadinti recenziją nepretenduoja — paspoilinsiu. Žodžiu, pagrindinis veikėjas 84-erių metų seniokas miršta ir patenka į pomirtinį pasaulį. Pasaulis su savomis keistenybėmis, kurių pagrindinė ir svarbiausioji ex‘egzistencijos sąlyga — kapšelyje po kaklu esantys pinigėliai, už kuriuos vien panorėjęs gali įsigyti materialius (kiek tai įmanoma tariamai materialiame pasaulyje) daiktus ir nematerialius dalykus (pvz., absoliuti daugiakalbystė, jaunystė, sveikata). Vienintelis oficialus pomirtinio pasaulio mokestis — kasdien vienas smulkusis pinigėlis už orą (esą už teisę į būvį, taip, matyt, derėtų interpretuoti). Jei negali susimokėti, virsi dulkėmis. Pinigėlių (kurių neįmanoma pavogti, perimti galima tik gavus savininko sutikimą, o garantuoto uždarbio galimybės itin menkos) funkcionavimo schema tokia: vienas mirusįjį tiesiogiai pažinojusio asmens prisiminimas — vienas automatiškai kapšelyje atsirandantis stambusis pinigėlis; jei mirusįjį pamini (perskaito jo pavardę, pamena iš pasakojimų ir t.t.) tiesiogiai jo nepažinojęs asmuo – kapšelį papildo vienas smulkusis pinigėlis. Taigi į pomirtinį pasaulį patekęs naujokas yra kuo tikriausias milijonierius, tačiau ilgainiui, dėl neišmanymo, nepalankių aplinkybių, o ypač, jei mirė senas, buvo vienišius ar šiaip niekuo neišsiskiriantis personažas, pajamų srautas negailestingai mažėja. Tėvo, motinos, senelių mirtis reiškia antrinės baigties artėjimą, nes anie savo prisiminimais nebepapildys numirėlio „sąskaitos“.

Kokie pamintijimai? Daug jų. Kad ir paradoksali paguodos „visi mes ten susitiksime...“ interpretacija: lauktą pasimatymo akimirką neišvengiamai temdo kartėlis — kai tarp gyvųjų nebeliks prisimenančiųjų, baigsis ir pomirtinė egzistencija.

Atpildo už nuodėmes teorijos kvestionavimas.  Šlubuojanti pomirtinio pasaulio logika, kai  didžiausi žmonijos istorijoje galvažudžiai anapusybėje klesti ir lobsta, nes mažiausia jiems kylanti grėsmė — būti užmirštiems.

Ir atminties svarba. L. Aliochinas „Multiversume“ neužsikirsdamas kartoja: prisimenu = esu.  S. Loginovas, sakytumei, papildo: prisimindamas įprasmini būtį. Tiek šiapus, tiek anapus. Tiek savo, tiek kito.

Apibendrinant — „Amžinoji šviesa“ bene labiausiai vykusi  (nesakau — originaliausia) anapusybės interpretacija iš visų, kurias teko skaityti. Neguodžianti, tas tiesa. Bet skatinanti. Prisiminti. Kad amžinoji šviesa jiems tešviestų...

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina