Amžinoji šviesa : (mokslinis) fantastinis
romanas ir apsakymas / Sviatoslav Loginov. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2004.
- 249, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 319). - ISBN
9955-10-105-9.
Taigi. „Amžinoji šviesa“ ir S. Loginovas,
recenzentų apibūdinamas, kaip paklausus šiandienos rusų mokslinės fantastikos
autorius.
Turinys — net labai
nieko ypatingo, nepatikimų išvardinčiau daugiau nei patikimų, jau nekalbant
apie rusų autoriams būdingas sovietinio šovinizmo apraiškas. BET pati idėja
tikrai verta dėmesio. Įsimintina. Apmąstytina. Ir visaip kitaip nepaliekanti
ramybėje gūdžiais žiemos vakarais.
Kadangi mano pamintijimai į siekiančią smalsumą
sužadinti recenziją nepretenduoja — paspoilinsiu. Žodžiu,
pagrindinis veikėjas 84-erių metų seniokas miršta ir patenka į pomirtinį
pasaulį. Pasaulis su savomis keistenybėmis, kurių pagrindinė ir svarbiausioji
ex‘egzistencijos sąlyga — kapšelyje po kaklu esantys pinigėliai, už kuriuos
vien panorėjęs gali įsigyti materialius (kiek tai įmanoma tariamai materialiame
pasaulyje) daiktus ir nematerialius dalykus (pvz., absoliuti daugiakalbystė,
jaunystė, sveikata). Vienintelis oficialus pomirtinio pasaulio mokestis —
kasdien vienas smulkusis pinigėlis už orą (esą už teisę į būvį, taip, matyt,
derėtų interpretuoti). Jei negali susimokėti, virsi dulkėmis. Pinigėlių (kurių
neįmanoma pavogti, perimti galima tik gavus savininko sutikimą, o garantuoto
uždarbio galimybės itin menkos) funkcionavimo schema tokia: vienas mirusįjį
tiesiogiai pažinojusio asmens prisiminimas — vienas automatiškai kapšelyje
atsirandantis stambusis pinigėlis; jei mirusįjį pamini (perskaito jo pavardę,
pamena iš pasakojimų ir t.t.) tiesiogiai jo nepažinojęs asmuo – kapšelį papildo
vienas smulkusis pinigėlis. Taigi į pomirtinį pasaulį
patekęs naujokas yra kuo tikriausias milijonierius, tačiau
ilgainiui, dėl neišmanymo, nepalankių aplinkybių, o ypač, jei mirė senas, buvo
vienišius ar šiaip niekuo neišsiskiriantis personažas, pajamų srautas
negailestingai mažėja. Tėvo, motinos, senelių mirtis reiškia antrinės baigties
artėjimą, nes anie savo prisiminimais nebepapildys numirėlio „sąskaitos“.
Kokie pamintijimai?
Daug jų. Kad ir paradoksali paguodos „visi mes ten susitiksime...“
interpretacija: lauktą pasimatymo akimirką neišvengiamai temdo kartėlis — kai
tarp gyvųjų nebeliks prisimenančiųjų, baigsis ir pomirtinė egzistencija.
Atpildo už nuodėmes
teorijos kvestionavimas. Šlubuojanti pomirtinio pasaulio logika,
kai didžiausi žmonijos istorijoje galvažudžiai anapusybėje klesti ir
lobsta, nes mažiausia jiems kylanti grėsmė — būti užmirštiems.
Ir atminties svarba.
L. Aliochinas „Multiversume“ neužsikirsdamas kartoja:
prisimenu = esu. S. Loginovas, sakytumei, papildo:
prisimindamas įprasmini būtį. Tiek šiapus, tiek anapus. Tiek savo, tiek kito.
Apibendrinant
— „Amžinoji šviesa“ bene labiausiai vykusi (nesakau —
originaliausia) anapusybės interpretacija iš visų, kurias teko skaityti.
Neguodžianti, tas tiesa. Bet skatinanti. Prisiminti. Kad amžinoji šviesa jiems
tešviestų...
Vertintina
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą