Sviatoslav Loginov. Amžinoji šviesa.

Amžinoji šviesa : (mokslinis) fantastinis romanas ir apsakymas / Sviatoslav Loginov. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2004. - 249, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 319). - ISBN 9955-10-105-9.

Taigi. „Amžinoji šviesa“ ir S. Loginovas, recenzentų apibūdinamas, kaip paklausus šiandienos rusų mokslinės fantastikos autorius. 

Turinys — net labai nieko ypatingo, nepatikimų išvardinčiau daugiau nei patikimų, jau nekalbant apie rusų autoriams būdingas sovietinio šovinizmo apraiškas. BET pati idėja tikrai verta dėmesio. Įsimintina. Apmąstytina. Ir visaip kitaip nepaliekanti ramybėje gūdžiais žiemos vakarais.

Kadangi mano pamintijimai į siekiančią smalsumą sužadinti recenziją nepretenduoja — paspoilinsiu. Žodžiu, pagrindinis veikėjas 84-erių metų seniokas miršta ir patenka į pomirtinį pasaulį. Pasaulis su savomis keistenybėmis, kurių pagrindinė ir svarbiausioji ex‘egzistencijos sąlyga — kapšelyje po kaklu esantys pinigėliai, už kuriuos vien panorėjęs gali įsigyti materialius (kiek tai įmanoma tariamai materialiame pasaulyje) daiktus ir nematerialius dalykus (pvz., absoliuti daugiakalbystė, jaunystė, sveikata). Vienintelis oficialus pomirtinio pasaulio mokestis — kasdien vienas smulkusis pinigėlis už orą (esą už teisę į būvį, taip, matyt, derėtų interpretuoti). Jei negali susimokėti, virsi dulkėmis. Pinigėlių (kurių neįmanoma pavogti, perimti galima tik gavus savininko sutikimą, o garantuoto uždarbio galimybės itin menkos) funkcionavimo schema tokia: vienas mirusįjį tiesiogiai pažinojusio asmens prisiminimas — vienas automatiškai kapšelyje atsirandantis stambusis pinigėlis; jei mirusįjį pamini (perskaito jo pavardę, pamena iš pasakojimų ir t.t.) tiesiogiai jo nepažinojęs asmuo – kapšelį papildo vienas smulkusis pinigėlis. Taigi į pomirtinį pasaulį patekęs naujokas yra kuo tikriausias milijonierius, tačiau ilgainiui, dėl neišmanymo, nepalankių aplinkybių, o ypač, jei mirė senas, buvo vienišius ar šiaip niekuo neišsiskiriantis personažas, pajamų srautas negailestingai mažėja. Tėvo, motinos, senelių mirtis reiškia antrinės baigties artėjimą, nes anie savo prisiminimais nebepapildys numirėlio „sąskaitos“.

Kokie pamintijimai? Daug jų. Kad ir paradoksali paguodos „visi mes ten susitiksime...“ interpretacija: lauktą pasimatymo akimirką neišvengiamai temdo kartėlis — kai tarp gyvųjų nebeliks prisimenančiųjų, baigsis ir pomirtinė egzistencija.

Atpildo už nuodėmes teorijos kvestionavimas.  Šlubuojanti pomirtinio pasaulio logika, kai  didžiausi žmonijos istorijoje galvažudžiai anapusybėje klesti ir lobsta, nes mažiausia jiems kylanti grėsmė — būti užmirštiems.

Ir atminties svarba. L. Aliochinas „Multiversume“ neužsikirsdamas kartoja: prisimenu = esu.  S. Loginovas, sakytumei, papildo: prisimindamas įprasmini būtį. Tiek šiapus, tiek anapus. Tiek savo, tiek kito.

Apibendrinant — „Amžinoji šviesa“ bene labiausiai vykusi  (nesakau — originaliausia) anapusybės interpretacija iš visų, kurias teko skaityti. Neguodžianti, tas tiesa. Bet skatinanti. Prisiminti. Kad amžinoji šviesa jiems tešviestų...

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina