V. Pelevino „Skaičius“ įdėmiai ir nuosekliai skaičiau tol, kol prasidėjo
intensyvūs dialogai. Pastarieji dėmesio neišlaikė ir mano principingumas
palūžo.
Yra romane kažkas tokio... rusiško. To paties, kaip ir fragmentiškai
anonsuose matytuose „Mentuose“, „Peterburgo bandituose“ ir kituose, kurių
pavadinimų neprisimenu ir prisiminti nenoriu. Recenzijose tai vadinama
„šiuolaikinės Rusijos aktualijomis“. Bet aš ne apie naujuosius
rusus, pamišusius oligarchus ir meilę kyšiams bei degtinei. Kažkas
daugiau, giliau, glitniau. Ta specifika (nepaisant to, ar tai vadinsime
ironija, ar atspindžiu, ar norma) ne tai, kad erzina, bet tikrai atstumia.
Kas (pa)tiko — skaičiai. Pamišėlis skaičiuotojas, visame kame matantis jam
vienam suvokiamą skaičių logiką. Ir... Gal visgi pakaks skaičių : ) Išties.
Beje, liko įspūdis, kad pati pasakojimo maniera panaši į P. Coelho (gal kad
„Skaičius“ skaičiau iš karto po „Vienuolikosminučių“)
— rami slinktis, tarsi nardanti paviršiuje, bet visgi nardanti. Ar bent jau į
tai pretenduojanti. Užtat pati tema pasirodė pranašesnė, tebūnie ir mažiau dramatiška.
O šitai, žinoma, tik privalumas, tik privalumas...
Knyga skaitytina, be abejonės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą