2017/12/14

Tafo klajonės / George R. R. Martin

George R. R. Martin, Tafo klajonės. Vilnius: Alma littera,  2017.

Žiūrėjau,  ką naujo fantastikos srity Alma Littera leidykla yra publikavusi ir akis užkliuvo už „Tafo klajonių“.  Paskui,  deja deja,  paaiškėjo,  kad knyga tiesiog perleista,  savo laiku ją publikavo Eridanas (PFAF 115).  Taigi... Naudos tik (arba -  net,  nelygu,  koks jūsų pakantumo beskonybei laipsnis) tiek,  kad viršeliai šįkart ne tokios tragiškos eridaniškos stilistikos.

Kas dar?  Na... Įdomus dalykas: galiu prisiekti,  kad šį kūrinį  skaitau antrąsyk,  bet nors užmušk atminty neatkūriau siužeto.  Tik kosminio laivo koridorių labirinto motyvas,  kažkur prisiminimų užkaboriuose nusėdęs.  Sakytumei,  ne pirmas ir ne paskutinis toks kartas,  būta ko stebėtis.  Turbūt ne,  tik kad virtualiame knygyne,  iš kurio paėmiau skaitinį,  apie jį palikti atsiliepimai stačiai užburia nežabotu pozityvu a la „geriausia,  ką skaičiau“.  Tai ką... 

Deja,  mieli draugai, deja deja deja... Turiu Jus nuvilti,  neįsiliesiu į Tafą šlovinančiųjų chorą,  nėra tas romanas amžiaus šedevras,  anaiptol.  Kaip ir joks kitas pono Martino kūrinys nėra literatūros šedevras.  Laimei,   šedevras ir įdomus skaitinys anaiptol nėra vienas ir tas pats,  kartais šie dalykai išvis šviesmečiais prasilenkia... 

Taigi, Martinas kuria istoriją apie savotiško charakterio kosminį fūristą Tafą,  kuris vieno iš užsakomųjų reisų metu užvaldo gigantišką erdvėlaivį – bioinžinerijos laboratoriją, na,  ir patiria įvairių su tuo susijusių nuotykių. Na,  tokių perdėm neįspūdingų. 

Negaliu sakyti,  kad knyga neįdomi.  Nėra ji užburianti ir tiek įtraukianti,  kad vardan skaitymo atsisakytumei poros miego valandų,  bet prisiversti skaityti irgi nereikia,  autorius netgi kuria šiokią tokią intrigą.  Antra vertus,  skaitant buvo šmėkštelėjęs įtarimas,  kad Martinas nelabai ir telkėsi į tą intrigą,  mat jos nei per nago juodymą ne daugiau,  nei reiktų išlaikyti nekantresnio skaitytojo dėmesį. 

Šį įtarimą tarsi patvirtina personažų charakteristikos – romane nėra patrauklių veikėjų.  Turiu minty,  patrauklių pagal šabloniškus patrauklumo standartus: išskirtinai dramatiškų, jautrių, gilių,  galų gale - gražių,  che che,  jei jau ne išore,  tai bent vidumi.  Martino herojai tokie... pravėsę. Kaip mikrobangėje pašildyti vakarykščiai pietūs. Išskyrus du,  tiksliau – pusantro,  nes antroji pasirodė gana vėlokai,  jie dar ir stebėtinai buki ir,  net darant prielaidą,  kad autorius šaržuoja,  vis tiek nedovanotinai neįdomūs.  Tiedu pagrindiniai irgi laviruoja ties beviltiškumo riba ir į bedugnę nenukrenta vien dėl...  ko? Na,  man asmeniškai Tafas įtiko dėl polinkio į įmantrius lingvistinius opusus,  kurie nelabai pridengia jo dirbtinumą,  bet tikrai žaviai sukonstruoti ir net labai neblogai išversti.  O kalbant apie moteriškę...  Toji irgi turi netradicinio,  oi kokio netradicinio žavesio.  Na,  žinote,  tarp mūsų kalbant,  ji nei jauna,  nei graži,  nei turi magiškų galių.  Sutikite – padėvėta teta toli gražu nėra įprastas vieną iš svarbiausių vaidmenų atliekantis personažas.  Negana to,  Martinas dar leidžiasi į jos žilų plaukų sklandymo nulinės gravitacijos sąlygomis aprašymus! Šiurpoka,  tiesa?  Mhm,  čia jums ne kokia Bella...

Taigi,  tęsiant mintį,  kurlink tada kreipiamas skaitytojo žvilgsnis? Na,  jei iš viso,  žinoma,  kreipiamas. Norėtųsi tikėti.  Sakyčiau,  į žmogiškosios prigimties silpnybes ir neišvengiamai negatyvias to pasekmes.  Nepaisant tikslo – niekingo ar kilnaus –,  jo siekimo priemonės vis tiek visu grožiu atskleidžia žmogaus polinkį į niekšybę,  savanaudiškumą ir trumparegiškumą... Tiesa,  autorius nevengia panašaus tipo tiesioginių moralų Tafo lūpomis,  bet vėlgi pasikartosiu – pastarieji irgi pravėsę.

Man regis,  visi romano privalumai ir trūkumai randasi iš jo autoriaus polinkio į epiškumą: Martinas rašo mokslinės fantastikos kūrinėlį,  ne daugiatomį „Ledo ir ugnies“  epą, betgi tas epinis naratyvas vis tiek  pramuša ir...  atsimuša į neišbaigtumo, fragmentiškumo faktą. Na,  turint minty,  kad tai vienas iš pirmųjų,  tiksliau turbūt derėtų sakyti – ankstyvųjų,  Martino kūrinių,  tai įdomu į jį žiūrėti kaip į tam tikrą žanrinę paiešką, tada daug kas dėliojasi į vietas.  Bet čia jau reikia turėti platesnį autoriaus kūrybos akiratį.

Tiek žinių.



2017/11/28

Šachta / Hugh Howey

Šachta: romanas. - 2016. - 542, [2] p. - Howey, Hugh. Alma Litera.

Pirma trilogijos Šachta / Pamaina / Dulkės dalis.

Pradėkime nuo skambių frazių: „Kvapą gniaužianti trilogija, kurią sudaro ŠACHTA, PAMAINA IR DULKĖS, meistriškos įtampos, aštrių psichologinių įžvalgų ir kraują stingdančių postapokaliptinių vaizdinių šedevras.“ Dieve mano, kas kuria šituos niekinius šabloniškus aprašymas ir ar to kažko nepykina nuo savo paties žarstomų kraują stingdančių ir meistriška įtampa alsuojančių klišių?...

Taigi. Dabar apie realybę.

Romanas skaitomas. Kaip nors esmiškai nepraturtina, skaitant neapleidžia jausmas, kad visa tai kažkur jau girdėta, matyta, skaityta, bet istorija suraityta gana sklandžiai, solidi apimti nekelia nuovargio, tekstas tik kartais perauga į tuščiažodžiavimą, yra net gana vykusių susierzinimo nekeliančių samprotavimų. Tiksliau, minėti dalykai galioja 2/3 teksto, kuo arčiau pabaigos, tuo prastesnė situacija, siužeto sprendimai vis lėkštesni ir primityvesni, pabaiga apskritai arti fiasko. Bet summa summarum – romanas išties pusėtinas.

Geru jis būti negali, nes iš esmės tai nėra originalaus siužeto skaitinys. Pagrindinė istorijos linija pasakoja apie globalią katastrofą išgyvenusius žmonijos likučius, kurie savo varganą būvį tęsia giliai po žeme įrengtose šachtose, apsaugančiose nuo mirtinai pavojingo oro žemės paviršiuje. Ką aš ir sakau ­– nieko naujo: postapokaliptinio ir distopinio tipo pasakojimuose ne naujiena yra nugrūsti žmones į požemius, urvus, metro linijas; sukišti juos į aukščiausius sandarius ir nelabai bokštus ar dar kokias įmantrias orbitoje sklendžiančias konstrukcijas; padalinti buveines į aukštai ir žemai; viename beviltiškai nevykusiame filme, mačiau, net buvo susodinti į traukinį; ir taip toliau, ir panašiai. Taigi ta šachta senokai tiražuojamas projektas, žanro gerbėjų natūraliai suvokiamas kaip tikėtinas visa naikinančios apokalipsės pasekmės variantas.

Tolesnis siužetas plėtojamas kaip uždaroje ankštoje erdvėje kylančių įtampų pasekmė: nenoras paklusti taisyklėms, teisingumo paieškos, slaptos informacijos nutekėjimas, maištas... Taigi, taigi, ir kur mes tai girdėjome? Glukovskio „Metro“, „Future“... Tik tiek, kad jeigu minėtame „Metro“ siužetas ir įtampa tokie dinamiški, kad kuriamo pasaulio funkcionavimo logika atrodo antraeilė, tai „Šachtos“ pasaulio gyvybingumas ir ypač socialinė sąranga atrodo perdėm dirbtiniai. Kone tobulas socialinių vaidmenų pasiskirstymas, dramatizmas kyla tik iš gyvenamojo ploto apribojimų, visi daugiau mažiau patenkinti savo būviu, išskyrus kelis vargšelius, kurių paskirtis „užkurti“ romano veiksmą. Tai jau kažin ar tos šachtos tokia puiki erdvė žmogiškajam būviui, antraip gal visi seniai būtume į jas susikraustę... Tiesa, stabdyti gali mintis, kad tokiame unikaliame projekte nesama lifto, ir pirmyn–atgal tuos 100+ aukštų reikia laipioti laiptais. Daugmaž – gyvenimo nuotykis. Galėtų, žinoma, šitas momentas romane būti sėkmingai paaiškintas, tarkime, socialinės inžinerijos aspektu, bet... nėra. Kam vargintis, sudėtingas reikalas gi.

Sakyčiau, viena, tiksliau – vienintelė, labiau įsiminusi idėja buvo tarytum labai elementari, bet kartu ir gana pagauli, netgi filosofinio pobūdžio: kaip atgrasyti žmones nuo maišto ir veržimosi į išorę? Nes bet kokios paskatos ir „laisvės troškimas“ neišvengiamai veda į sukilimą. Romane kuriama situacija, kad kiekviena su išore susijusi intencija nuo kūdikystės yra vertinama kaip erezija net minčių lygmenyje. Mat vos garsiai išreiškęs norą „išeiti“, asmuo gauna tokią galimybę. Tik ši galimybė kartu yra ir nuosprendis, nes... Išėjusiems negrįžti.

Gal bendrame skepsio kontekste romanas atrodo lyg nevykėliška kopija, bet iš tiesų nėra taip blogai. Galiausiai, jei randi bent vieną šimtąją kažko, apie ką norisi pamąstyti, tai yra absoliučiai pakankama tokios knygos egzistavimo sąlyga.

2017/11/27

Baltoji žynė. Penketo amžius / T. Canavan



Baltoji žynė: [romanas] / Trudi Canavan. - Vilnius, 2017. - 650, [2] p. - ISBN 978-609-01-2839-8

Jopštararai, kokia nesąmonė…

Viena vertus, ok, ar maža pasaulyje prirašyta nesąmonių? Viena daugiau ar mažiau, koks skirtumas. Po vampyriadų, divergenčių ir panašių perliukų antplūdžio varžytuvės, kas parašys didesnę nesąmonę, kaip ir praradusios prasmę. Ir ta „Žynė“ turinio požiūriu tikrai ne pats blogiausias variantas. Juolab, kad čia labiau ne idėjos, o jos realizavimo nevykėliškumo reikalas.

Antra vertus, ir ant romano nugarėlės, ir reklaminiuose straipsniuose, kuriuos paskui beveik pažodžiui perrašinėja knygų skaitovai blogeriai, matome kuo rimčiausias liaupses romano autorei: „T. Canavan istorija išties neįprasta. Sulaukusi 25-erių metų, ji metė darbą ir nusprendė visą dėmesį skirti rašymui. Praėjus penkeriems metams, T.Canavan jau buvo pelniusi prestižinį „Aurealis“ apdovanojimą, o pirmoji „Juodasis magas“ knyga buvo pripažinta kaip geriausias pastarojo dešimtmečio fantastikos debiutas.“ Ir taip toliau, ir panašiai.

Už ką dalinamos tos premijos? Už seklius, minimaliai išmonės reikalaujančius siužetus, iki graudumo plokščius personažus, stačiai primityvius dialogus?... Nebent. Nes pagrindiniai personažai net permiegot įtikinamai nesugeba, ką jau kalbėti apie kažką daugiau. Nes pretenzijos tai nemenkos: dievų vietininkė žemėje kovoja su galingais magais, dalyvauja neregėto mąsto politinėse intrigose, diplomatinėse misijose ir t.t. Čia toks siužetas, pretenduojanti vos ne į maginį epą. Arba į mados diktatą.

Sukau galvą dėl romano adresato – jo amžiaus, lyties, interesų... Tai priėjau prie išvados, kad yra tik viena aiškiai išsiskirianti bendra charakteristika – NEIŠRANKUS. Tai neišrankiam arba neturinčiam iš ko rinktis, galiausiai – tiesiog atsitiktiniam skaitytojui skirta knyga. Jei ji pastaruoju būdu atkeliavo į Jūsų rankas, why not, suskaitykite. Tokių romanų tikslingumas yra analogiškas, pavyzdžiui, prėsko ir pavandenijusio ligoninių maisto tikslingumui: imi vertinti ir mėgautis kokybišku naminiu maistu. 

Aj, tiesa, čia yra pirmoji trilogijos dalis. Lietuviškai jau išversta antra dalis "Paskutinė laukininė", jei dar norėtumėte to prėsko ligoninės maisto...

2017/03/24

Pakeleiviai / Passengers, 2016

Naaa... Iš esmės tai filmas, apie kurį nėra, ką pasakyti. Rimtai. Būna tokių, net ne taip jau ir retai. Tai kūriniai, kuriuose visko daug, tas viskas pakankamai geros kokybės, dramos ir dilemos čia daugiau ar mažiau gerai baigiasi, o jei ir ne taip gerai, tai prasmingai, na, žinot, deja, jis žuvo, bet ši mirtis nenuėjo veltui - kažkas tokio. Tai totalus pozityvas su kruopele pseudo iššūkių, subalansuotas teigiamam savaitgalio vakarui. Eilinis, po mėnesio pasimiršiantis, bet čia ir dabar smagiai sužiūrėtas.

Beje. Kai visai nekyla savų minčių, einu pažiūrėti, ką rašo kiti. Ojoj... Čia toks dėsningas paradoksas, kuo labiau apie filmą / knygą nėra ką pasakyti, tuo ilgesnės recenzijų paklodės. Nes tada aptariamas ne koks įsiminęs epizodas ar bendras įspūdis, bet kedenama nuo A iki Z - nuo biudžeto iki prodiuserio ir režisieriaus santykių. Netikit? Paskaitykite "Delfi kino apžvalgininko" Dariaus Lyg Ir Voitukevičiaus epą apie "Pakeleivius". Aš čia irgi epą galėčiau parašyti apie Dariaus svajonę recenzuoti filmus, net padoresnio sakinio nesugebant suregzti, bet ne apie didvyrius daina, velniai nematė. 

Žodžiu. Vaikinas kartu su 5 tūkst. pakeleivių kosminiame laive miegojo 30 metų, tada vienintelis nubudo 90-čia metelių per anksti, dar po metų pasižadino sau panelę ir... Iš esmės čia ir viskas. Jų laukė ilgas ir prabangus gyvenimas su vienu kitu lengvai įveikiamu iššūkiu, androidu barmenu ir baseinu su vaizdu į kosmoso begalybę.

Papasakojau, kaip ten iš tikrųjų buvo, o toliau kiekvienas žiūrėjęs pridės, kas jam įsiminė. Kam meilė, kad vienatvės siaubas, kam techniniai gedimai, kam gravitacijos ištiktas baseinas. Pavyzdžiui man - dievaži, kaip reta stilingi skafandrai. Ir višta. Kurių galų tokioje modernybės vizijoje vištos?..

Žudikų brolija / Assassin's Creed, 2016


Peržiūrėjau "Žudikų broliją" (Assassin's Creed, 2016), dar pernai buvo kažkuo sudominęs treileris. Paskui, jau pasibaigus filmui, stebėjausi, kodėl užkibau, taigi darkart užmečiau akį į treilerį.

Na taip, neįtikėtinai gražiai tie assassinai, viduramžių profesionalūs žudikai, sklendžia nuo aukščiausių miesto bokštų, tikrų tikriausi ore stebuklus išdarinėjantys akrobatai! Ar tie keli akrobatinių triukų demonstravimo epizodai verti bemaž dviejų gyvenimo valandų? Na, čia su sąlyga, kad jos nėra paskutiniosios ar kaip nors kitaip vertybiškai neįkainojamos. Ir taip, ir ne.

Ne. Nes filmas iš tiesų stačiai begėdiškai banalus, iš šimtus kartų matytų epizodų ir žinomų istorijų sulipdytas scenarijus - baltais siūlais siūtas. Ir milijardinėmis sumomis slaptų organizacijų finansuojama mokslinė  laboratorija su daugiau nei neįtikimomis stebuklingomis technologijomis, ir nekantrūs, nelabai idėjiškai nuo savo protėvių pažengę XXI a tamplieriai, ir mistinė relikvija - šiuo atveju kažkieno kažkaip kažkodėl  kažkoks kažkokį  genetinį kodą slepiąs obuolys -, ir pasaulio gelbėtojai žudikai assassinai - visa iki skausmo taip pažįstama, taip nuspėjama, taip... Žodžiu, turinio prasme beviltiška tikėtis likti nustebintam. Na, taip, tai viena iš amžinųjų temų, ir, kai jau tiek pasakyta, sugalvoti kažką bent kiek originalesnio - savižudiškas iššūkis. "Žudikų brolijoje" negana, kad nėra nieko naujo, tai dar ir į sena įsijausti nepavyko, istorija pernelyg psichologiškai sekli, nemotyvuota, net labai norint neįmanoma patikėti nors vienu personažu. Summa summarum, su turiniu nepasisekė.

Bet. Turinys visada turi brolį dvynį - formą. Tiksliau - sesę. Ir šiuo atveju tikrai ne monozigotinę, dėkuidie. Čia ir slypi atsakymas, kodėl neverta gailėtis tų poros valandų. Kas be ko, jei renkiesi filmą ne aklai, vadinasi, esi bent minimaliai žanrui prijaučiantis, o tokius,  paradoksalu, net ir labai stengiantis sunku iki galo nuvilti. Jie vis tiek kažką randa. Pavyzdžiui, kaip kad aš - skrydį. Taigi, grįžtant prie formos - filmo vizualizacija puiki. Už to puikumo slepiasi ir tiesiog grožis, ir elegancija, net grakštumas. Viduramžių Ispanijos intarpai nuostabūs -  dekoracijos, kostiumai, inkvizicijos laužai, kone karnavališki ritualai, įkaitęs miestas...  Beveik edukacinis smalsumas ištiko bežiūrint. Sakau, žiūri ir nori daugiau.

Dar pora žodžių, aišku, grynai subjektyvių, veržiasi išsprūsti apie aktorių vaidybą. Nekažką. Antraeiliai visai beviltiški. Visiškai. O Michael Fassbender, su visa pagarba pono Magneto gerbėjams, mano akimis, apskritai yra atlikęs tik vieną (iš matytų) bent kiek įtikinamesnį vaidmenį - roboto Davido "Prometėjuje". Neabejoju, kad jam puikiai seksis ir 5-ojoje "Svetimo" dalyje, kurioje tęs savo nežmogiškojo personažo būvį, nes, na, ne Fassbenderiui stiprias emocijas perteikti. Jis, tai darydamas, atrodo stačiai juokingas.
Dar Jeremy Irons. Per mažai jo buvo. Šis aktorius tiesiog netelpa į mažesnius vaidmenis, o antraeiliuose, greta mėgėjų, it koks Pilypas iš kanapių stypso...

2015/05/26

Dmitry Glukhovsky. FUTU.RE / Ateitis

Dmitry Glukhovsky. FUTU.RE / Ateitis (Будущее). Iš rusų k. vertė Mikas Trečiokas. 512 p., Vilnius: Novelita, 2014. ISBN 9786098127072

Pastaraisiais metais madingų ir sparčiau nei grybai po lietaus dygstančių postapokaliptinių skaitinių kontekste Dmitrijaus Glukhovskio debiutas „Metro 2033“ buvo velniškai vykęs. Kas be ko, rašytojui negresia būti apkaltintam nokautuojančiu siužeto originalumu, tačiau tik idėjinis postapokaliptinio žanro nekentėjas gali tvirtinti, esą dinamiškas „Metro 2033“ naratyvas neįtraukia ir kelia žiovulį. Debiuto sėkmės inspiruotas tęsinys „Metro 2034“ jo laukusiems smalsuoliams tapo šiokia tokia staigmenėle – šįkart D. Glukhovskis savajame metro požemyje užšoko ne ant „praminto“ dinamiško veiksmo eskalatoriaus, bet žengė neskubraus vyksmo takeliu. Žingsnis po žingsnio autorius leidosi į pafilosofavimus, klibino egzistencines dilemas, hamletiškus būti-nebūti klausimus. Nesiginčiju, saikingai subalansuoti tokie nukrypimai reikalo negadina, nors ir lėtesnio tempo „Metro 2034“ vis tiek yra pagauli istorija. Bet. Bet bet bet... Iš šiandienos perspektyvos žvelgiant tenka konstatuoti, kad antrajame metro pasėtos egzistencializmo sėklos, entuziazmo ir populiarumo patogeno paveiktos, mutavo į nevaržomai suvešėjusią pseudodidaktiką. Pastarosios auka ir tapo „Futu.re/Ateitis“.

2015/05/25

Alastair Reynolds. Apreiškimų erdvė

Apreiškimų erdvė: mokslinis fantastinis romanas / Alastair Reynolds.  Kaunas: Eridanas, 2005. – 1, 2 kn.  (Pasaulinės fantastikos Aukso fondas). ISBN 9955-10-122-9.

Taip jau susiklostė, kad pažintį su Alastair Reynolds pradėjau „Bedugnės miestu“ ir sunku pasakyti, kokie kontekstai ir tekstai tąkart pakišo koją, bet istorija man pasirodė vidutiniokiška, nors ir įstrigo keletas originalesnių detalių. Žodžiu, atėjau, pamačiau, nugalėjau ir į šalį nepelnytai pametėjau. Betgi skaitymo vingiuoti keliai kartkartėmis suteikia antrą galimybę patirti atradimą. Atsitiktinis komentaras fantastinę literatūrą aptarinėjančiame forume sužadino smalsumą ir abejonę, taigi mano skaityklėje vėl atsirado A. Reynolds skaitinys, šįkart – „Apreiškimų erdvė“. Analogiškai pavadinta visa serija, konkrečiai skaičiau šiuo pavadinimu išleistą antrąją ciklo dalį. Antroji ji – chronologiškai žiūrint, optimalios skaitymo sekos niuansai kiti.