Rodomi pranešimai su žymėmis sci-fi. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis sci-fi. Rodyti visus pranešimus

2018/03/12

Bernard Werber. Angelų imperija

Angelų imperija: romanas / Bernard Werber. - Vilnius: Tyto alba, 2008. - 396, [2] p. - ISBN 978-9986-16-659-7. - UDK: 821.133.1-31

Tai antroji „Tanatonautų“ dalis, tęsianti pasakojimą apie tai, ką patyrė mirties tyrinėtojai, patys suvis palikę gyvųjų pasaulį. O patyrė jie angelų būvį, kažkuo primenantį darželio auklėtojo misiją su perspektyva kilti karjeros laiptais iki direktoriaus pareigybės.

Ką patyriau aš? Na... Nusivylimu to nepavadinsi, greičiau ištiko netikėtumas. Jei būtų tekę abi knygas skaityti atvirkštine tvarka, kitos dalies, matyt, nebepaimčiau į rankas. Juolab ir pavadinimas gniuždantis – „Angelų imperija“. Anyway, kai esi praėjęs pamišėliškų Eridano viršelių kursą, negi leisies sutrikdomas pavadinimo... 

Turinio požiūriu turbūt didesnio skirtumo tarp abiejų dalių nėra: toks pats seklus naratyvas, papildytas sudėtingesniais, tariamai iš filosofinio traktato cituojamais intarpais, tokie patys nesudėtingi sprendimai, devyniais atvejais iš dešimties grindžiami klišėmis, neieškant įmantresnių idėjų. O bet tačiau... Jei „Tanatonautuose“ visos tos klišės atrodė vykęs meninis sprendimas sodraus sarkazmo kupinam antiutopiniam pasaulėvaizdžiui kurti, tai „Angelų imperijoje“ jos lieka plikos – ironiškos būties refleksijos čia ne daugiau nei pusėtiname anekdote.

Ne, tai anaiptol ne prasta knyga, tikrai ne. Sakyčiau, visai tikėtina, kad autorius norėjo parašyti gilesnį kūrinį, atsisakydamas dalies, pavadinkime, pramoginių elementų, kreiptis į adresatą jautriau, asmeniškiau. Ir lygiai taip pat tikėtina, kad šis sumanymas jam visai pavyko. Bet – ne su manimi. Tai „Mažojo princo“ gerbėjų, ieškančių „esmės paprastume“ stilistika.

Na ir eilinįsyk vertėjų perliukai, kai net pagrindinio personažo vardas per abi dalis sugeba įgauti tris skirtingas formas.  Meh.


2018/02/26

Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachas

Almanachas publikuotas: http://www.lituanicon.lt

„Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachas“ arba, kaip sudarytojai svarbai pabrėžti pratarmėje rašo, „Lietuvos Šimtmečio Fantastikos Almanachas“ – pakankamai Lietuvos, menkai šimtmečio ir ne daugiau nei per nago juodymą almanacho.

Apie pastangas

Pradėti norisi nuo pozityvo: Gedimino Skyriaus viršelis yra vienas iš geriausių šį leidinį ištikusių dalykų – neabejotinai lietuviškas, absoliučiai fantastiškas, jis kuo puikiausiai tiktų solidžiam almanachui, ne tik esamai jo imitacijai.

Taip, imitacijai. Negana to, kone graudžiai mėgėjiškai, savą egzistenciją galinčiai pateisinti nebent chrestomatiniu „geriau taip, nei niekaip“. Šiaip jau mėgėjiškumas pats savaime joks blogis, o kalbant apie lietuvių fantastikos raidą, būtent mėgėjų pastangos ir yra jos šerdis. Tačiau esama skirtumo tarp iniciatyvaus mėgėjo, turinčio tikslą siekti maksimalaus rezultato, ir atsainios iniciatyvos imitacijos, kurios lozungu dažniausiai eina diletantizmą legitimuojantis ad hominem argumentas – padaryk geriau, tada kritikuok.

Apie formą

Rinkinio sudarymo principai nepaklūsta jokiems racionalumo kriterijams. Pradėkime nuo to, kad tai ne fantastikos, o tik vieno iš jos raiškos būdų – fantastinių apsakymų – rinkinys. Apsakymų yra dvidešimt, sakytumei, ne tiek ir mažai, antra vertus, šimtmečio kontekste šis skaičius yra labai menkas. Taigi iššūkis atrinkti reprezentatyvius kūrinius iš tiesų sudėtingas, reikalaujantis aiškiai apibrėžtos vertinimo ir atrankos strategijos. Bet. Jeigu ir būta tikslesnių apsakymų atrankos kriterijų, nei vien „manau, gal šitas visai nieko“, jie lieka už nuojautos ribų.

Logiškiausia būtų manyti, kad šimtmečio almanachas turėtų reprezentuoti šimtmetį, t.y. atspindėti kuo įvairesnį skirtingų laikotarpių kūrybos spektrą. Nieko panašaus! Pratarmėje sudarytojai teigia: „Šiame – pirmajame – „Lietuvos Šimtmečio Fantastikos Almanacho“ leidime rasite 20 apsakymų, apimančių 45 metų laikotarpį: nuo 1972-ųjų iki 2017-ųjų.“ Laikotarpis iki 1972 m. yra balta dėmė, nes „deja, iš tų laikų nepavyko rasti nė vieno kūrinio, kuris savo apimtimi tilptų į šį – pirmąjį – Lietuvos Šimtmečio Fantastikos Almanacho – leidimą.“ Surprise, surprise...

Ir iš tiesų, neskaitmenizuoti tų laikų ištekliai. Norint rasti Pirmosios Lietuvos Respublikos fantastų kūrybos, reikėtų konsultuotis su literatūrologais, lietuvių literatūros istorijos specialistais, galiausiai, ilgokai pasėdėti bibliotekų senų ir retų spaudinių skyriuose, perversti nemažai periodikos. Tada pavyktų. Blogiausiu atveju, neradus trumpųjų kūrinių, juk galima publikuoti charakteringas ištraukas iš žinomiausių Justino Pilyponio, Brolių Tomdykų romanų. Kurių galų tada tas almanachas pavadintas ŠIMTMEČIO? Klausimas visai ne retorinis.

Sovietinį 50-ties metų laikotarpį reprezentuoja lygiai du apsakymai – V. Norbuto (1972) ir B. Balaševičiaus (1988) –, nors, sprendžiant iš rinkinio pabaigoje publikuotos A. Kalniko lietuvių fandomo istorijos apžvalgos, fantastų judesio, taip pat ir kūrybinio, būta visai nemažai, leistas ne vienas ir net ne du legalūs ir nelabai fanzinai, kuriuose publikuota ir autorinė lietuvių fantastų kūryba. O bet tačiau – matyt, anie irgi ne taip paprastai prieinami. Be to, nors sovietmečiu fantastika ir nebuvo mylimiausias režimo žanras, bet ir neuždraustas, būta ir oficialioje periodikoje spausdintų tekstų.

Į rinkinį įtraukti 12 apsakymų, sukurtų 1996–2003 m., galiausiai – 6 apsakymai, parašyti 2017 m. Kodėl tokia, atrodytų, alogiška paskutiniųjų metų disproporcija? Nes autoriams, laimėjusiems 2017 m. Lituanicono skelbtą fantastinių apsakymų konkursą, taip buvo pažadėta. Tiesiog. Beje, apie pastaruosius visai neseniai rašiau labai kritiškai. Tai beveik galėčiau ir atsiprašyti – bendrame kontekste kai kurie pakyla net iki pusėtinų skaitinių lygmens.

Apie turinį

Galbūt pagrindiniu apsakymų atrankos kriterijumi buvo jų literatūrinė vertė? Gerai būtų. Nekalbu apie patiko / nepatiko, įdomu / neįdomu, originalu / nuobodu. Kad skonis draugų neturi, kad dėl skonio nesiginčijama, kad bla bla bla – žinau ir sutinku. Bet išbandymo turinio kokybe rinkinys neišlaiko net iki minimumo prisukus visas kritiškumo refleksijas. Vieni kūriniai ten pateko, nes nebuvo (nededant tam reikalui pastangų) iš ko rinktis, kiti – nes kaip čia neįsirašysi savęs, brangiausiojo (J. Žilinskas nepasikuklino net dukart per šį striuką almanacho „šimtmetį“ įsiamžinti), treti – kaip sakiau, nes buvo pažadėta. 

Bet. Yra, dėkuidie, ir paguodos fantasto širdžiai. Nedaug. Bet yra. Tarp varganų galimybių, privalomų pavardžių ir įsipareigojimų konkursantams vis tiek prasimuša keletas žiburiukų, nušviečiančių visą rinkinį. Ypač išsiskiria Hertos Matulionytės „Taalo žūtis“ – labai turiningas, talpus, asociatyvus apsakymas. Linos Darbutaitės „Kotryna“ – atrodytų, visai paprastas, be jokios įsimintinesnės intrigos, bet  toks grakštus, įjausmintas reveransas lietuviškai fantastikai. Abi autorės gausiai naudoja tautosakinius elementus, kurie patys savaime, atrodytų, labai nuobodūs ir nuvalkioti, bet šiuose apsakymuose tokie gyvybingi, organiškai įsipynę į pasakojimą, tapę jo esme, implikuojančia gilesnį santykį su baltų mitologija. Įsiminė Rūtos Marijos Klovastės „Dangaus žolė“ – pastarasis net galėtų būti kuo puikiausias drakoniško epo prototipas. Išskirtinis atrodo Andriaus Guzaičio kūrinėlis „Mėmelio gniaužtuose“, tai velniškai vykęs pasakojimas pirmuoju asmeniu, kas retai kada, ypač apsakymuose, įtraukia.

Į minėtą „skonio“ kategoriją be didesnių abejonių galima įtraukti E. Šantaro ir A. Tapino, G. K. Ivanicko, N. Vaitkutės, Širšės  rašinius. Visa kita... Visa kita yra tiesiog visa kita. Nuo blankių S. Lukjanenko „Atspindžių labirinto“ kopijų iki tragikomiškai absurdiškų teroro aktų Vilniaus senamiestyje.


Be apsakymų į rinkinį įtraukti du apžvalginiai straipsniai ir interviu su G. Beresnevičiumi. Kas ir kada pastarąjį ėmė, iš kur jis perpublikuotas – jokios informacijos nepateikta. A. Dambrausko ir A. Kalniko straipsniai geri, tiksliau – informatyvūs, ypač antrasis, apie lietuvių fandomą. A. Dambrausko straipsnis apie lietuvių fantastiką Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (pats vadina tą laikotarpį tarpukariu) labiau vikipedinio pobūdžio, bet nieko apie tą temą neišmanančiam skaitytojui, žinoma, įdomu ir naudinga.

Apie raides

Rinkinys išleistas el. formatu, bijau, kad jo oficialiai net negalima vadinti el. knyga, nes neturi tam reikalingų rekvizitų. Vos po kelių dienų pristatyta atnaujinta ir pataisyta rinkinio versija. Labiausiai atnaujinta turinio ir datų prie apsakymų prirašymu, o dėl pataisymų... 

Redagavimo, apipavidalinimo, korektūros dalykai, tiesa sakant, atlikti prasčiau nei vidutiniškai. Kas be ko, šitas darbas sunkus, reikalaujantis laiko ir įdėmaus profesionalo žvilgsnio, o ir šiaip, sakykime, nagi rask dabar leidinį be korektūros liapsusų. Bet  akis vis kliuvo už šiurkščių gramatinių klaidų (o kiek nepastebėtų liko, juk tikslingai neregistravau...), elementarios caps lock paspaudimo tereikalaujančios korektūros, net maketavimo kliurkų.

Apie perspektyvą

Almanacho pratarmėje keliskart pabrėžiama, esą šis rinkinys yra pirmasis. Suprask, jų dar bus ne vienas:  „...leidimų bus ir daugiau – stengsimės, kad jie būtų ne tik pilnesni, bet ir gražesni“. Bauginantis pažadas. Turint minty, kad pirmasis rinkinys yra visiškai be sistemos, kokie bus kiti? Vėl pakrikę laike ir erdvėje? Ar tai bus ne atskiri leidiniai, o tik nesibaigiantis šio pildymas, t.y. skylių kamšymas? Kaip tada orientuotis skaitytojui? 

Kad ir kaip ten būtų, neišvengiamai kyla esminis – almanacho paskirties klausimas: kam jis toks reikalingas? Koks jo tikslas? Kokia vertė? Mėgėjai selektyviai atrinkinėja tokių pat mėgėjų kūrybą – vardan ko? Įsivaizduoti, kad šitai yra šimtmečio fantastinės literatūros reprezentacija, sutikite, būtų net ne naivu, o stačiai kvaila.

Didesnę prasmę matyčiau, jei būtų bandoma nuosekliai kataloguoti ir skaitmenizuoti prieinamą fantastų kūrybą – gal net ne tik apsakymus, bet ir didesnės apimties kūrinius, fanzinus, piešinius, komiksus, kitaip tariant, kurti plačios apimties duomenų bazę, kuri funkcionuotų ir kaip biblioteka. Be abejonės, tokia veikla pareikalautų ir laiko, ir lėšų, bet tikrai pelnytai vadintųsi Šimtmečio projektu. Jei pernelyg sudėtinga ieškoti resursų, o rankas vis tiek niežti – pradėti juk galima nuo tų pačių apsakymų, pvz., surinkti vienon vieton visus per pastarąjį dešimtmetį viešai publikuotus kūrinius ir pavadinti tokį bloką „Lietuvių fantastiniai apsakymai 2008–2018. Tomas I“.

Daug dar norėčiau pridurti. Bet iš esmės viską galima apibendrinti labai lakoniškai: šis almanachas yra tobula masinio reiškinio „Valstybės šimtmečio minėjimas“ iliustracija – sukurkime / organizuokime / išleiskime / ir t.t. / ir pnš. bet ką ir bet kaip, svarbu tik, kad to bet ko antraštėje įterptume junginį „Lietuvos šimtmetis“. Ir tai neva savaime bus didis gėris, didi prasmė ir į(si)amžinimas.

2018/01/02

Guillaume Musso. Dabarties akimirka

Dabarties akimirka: romanas / Guillaume Musso. - Vilnius: "Baltų lankų" leidyba, [2016]. - 287, [1] p. - ISBN 978-9955-23-898-0. - UDK: 821.133.1-31


Viskas. Sulig šiuo romanu žiemos sezono nesąmonių limitas galutinai išsemtas, baigta. Laikas pereiti prie padorios literatūros, nes dar vienas toks skaitinys ir garantuotai prasidės nevaldomas seilėtekis.

Iš esmės „Dabarties akimirka“ yra „Keliautojo laiku žmonos“ analogas. Ir papulk tu man taip antrusyk įbristi į tą pačią pelkę... Nežinau, kuris nuo kurio nusirašinėjo, bet abiems sekėsi prastai, kad ir kokias liaupses deklaruotų viršelis. Štai ką pasakysiu, manipuliacija terminu bestseleris ir kokio nors dienraščio tariamomis citatomis, net St. Kingo pagiriamasis sakinys – tai anaiptol ne priežastis pūsti bendrą dūdą, priešingai, pamatai tokį ir geriau mesk šalin. Rinkodara ir realybė absoliučia dauguma atvejų kiekviena gyvena savo gyvenimus.  O šūdas, pavadintas pakalnučių puokšte, vis tiek geriausiu atveju primins tualeto gaiviklio tvaiką.

Grįžtant prie „Dabarties akimirkos“,  privalau tiesiai pasakyti, jog tai istorija apie totalų net elementarios savikritikos neturintį lepšį ir niekaip jo neatsikratančią moteriškę. Paradoksalu, nes romano anotacija sako, kad moteriškė deda visas pastangas išsaugoti santykius su tuo pašlemėku, gal anotacijos kūrėjas nelabai ir skaitė, apie ką rašo. Kas be ko, kitąsyk ir apie nevykėlius galima įdomiai papasakoti, bet čia ne tas atvejis. Prasta pradžia žada dar prastesnę pabaigą, galiausiai viskas dar blogiau, nei visi inkognito keliaujantys dievai.  

Tokius knygų kepėjus kaip Musso ir jų leidėjus reikia patraukti baudžiamojon atsakomybėn už žmonijos bukinimą, o skaitytojus gąsdinti administracinėmis baudomis. 

2017/12/31

Audrey Niffenegger. Keliautojo laiku žmona


Keliautojo laiku žmona: romanas / Audrey Niffenegger. - 2-oji patais. laida. - Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2009]. - 527, [1] p. - ISBN 978-609-403-073-4. - UDK: 821.111(73)-31

Su šiuo romanu nutiko kažkas panašaus į posakį „pirko katę maiše“: vyliausi rasti „keliautoją laiku“, bet gavau jo žmoną. Žmona, reikia pasakyti, bemaž ideali – paklusni, išvaizdi, nežemiškos kantrybės, mėgsta seksą. Praktiškai vaikštanti svajonė. Tik valgyti nemoka gaminti, bet, kai būtinybė prispaudžia, ir šitą iššūkį įveikia pavydėtinai sėkmingai. Sakau,  aukščiausios prabos žmona, tikra Dievo dovana. Ypač tokiam nestabiliam savimylai, prisistatančiam kaip keliautojas laiku.

Teisybės dėlei pridursiu,  kad šis vyrukas iš tiesų nėra keliautojas. Romano pavadinimas disonuoja su turiniu, dėl to mane ir ištiko baisi apgavystė, perniek suėdusi keletą gyvenimo valandų. Kelionės yra sąmoninga ir tikslinga veikla, tai kryptingas daugiau ar mažiau planinis veiksmas. Ponia rašytoja nusprendžia keliautoju pavadinti neva kažkokį genetinį temporalinį sutrikimą turintį asmenį, kuris niekaip nekontroliuoja (o nelabai ir stengiasi) savo atsitiktinių pravaikštų laike ir erdvėje. Taigi joks jis ne keliautojas,  tik sutrikęs pradinginėtojas. Pradinginėja daug ir intensyviai, istorija neatlaiko net minimalaus išbandymo logika, įtariu, neilgai trukus ir pati rašytoja pradeda pradinginėti prasmės duobėse, nors stropiai registruoja datas ir herojų amžių, dėl ko romano turinys atrodo dar ir komiškai.

Romano apimtis – pusė tūkstančio puslapių, skaitymas migdo, nes jau po pirmo šimtuko ima kartotis tas pats per tą patį, taigi jį reikia suvartoti iš karto.  Nes jei ilgesniam laikui pertrauks kokie įdomesni reikaliukai,  yra nemenka tikimybė, kad prie knygos daugiau nebesinorės grįžti.

Visame šiame nesvietiško tuščiažodžiavimo reikale iš esmės nutinka vos vienas vienintelis kelionių laiku istorijoms būtinas, privalomas ir kitaip neišvengiamas įvykis. Nagi, bandome spėti iš trijų kartų? Ok, sveikinu, atspėjote iš pirmojo: ponas temporalinis sutrikimas nudžiovė iš ateities laimingus loterijos bilieto skaičius!  Žinau, žinau, aš irgi kvatojausi.

Likusią 99,99 proc. dalį romano (ne)veiksmo sudaro meilės istorija, iš pradžių ji aprašoma skersai, paskui išilgai,  paskui zigzagais, paskui pasišokinėjant, ir taip toliau, ir panašiai.


2017/12/29

Šimtmečio fantastikos almanacho konkurso nugalėtojai

Kad jau buvo toks Lituanicono inicijuotas konkursas, tai perskaičiau komisijos neva geriausiais išrinktus apsakymus

Įdomus dalykas, toji  komisija ir Lituanicono puslapyje, ir FB paskyroje atkakliai vadinama „garbingąja“, bet niekur neradau šia garbe disponuojančių konkrečių asmenų sąrašo, stačiai įslaptintas, taigi belieka tik aklai spėlioti apie anų kompetenciją ir apskritai egzistavimą. Kaip ir apie vertinimo kriterijus – jų irgi nepasivarginta išdėstyti.

Na, viena vertus, šimtas metų,  konkursėlis akivaizdžiai namudinis,  nėra ko sureikšminti.  O bet tačiau – keturis „garbingosios komisijos“ atrinktus darbus žadama spausdinti kitąmet tikėtina pasirodysiančiame lietuviškos fantastikos almanache. ŠIMTMEČIO FANTASTIKOS ALMANACHE, Karlai. Taigi reikalas lyg ir rimtesnis, čia jau randasi prielaida, kad nugalėtojai iš dalies reprezentuoja visą būsimą leidinį.

Taigi,  tie laimingieji:
Širšė „Šeimos palikimas“
Karolis Čepas „Fotografija“
Aidas Mažukna „173 Farenheito“
Artūras Šeškus „Velni“

Dar perskaičiau skaitytojų mėgstamiausiu (mėgstamumas,  kaip supratau,  matuotas laikų skaičiumi) išrinktą Ievos Merkevičienės apsakymą „Be ryšio“.

Ką galiu pasakyti... Kvestionuoti šių kūrinių gerumo lyginant su kitais – nėra kaip, neskaičiau visų konkursantų darbų ir neįsivaizduoju, kaip iš jų atrinktieji atrodo bendrame kontekste (čia jie visi komentaruose nurodyti). Taigi galiu kalbėti tik apie rašinius kaip tokius, nesivaržančius tarpusavyje. Tiksliau, galėčiau, jei apie anuos būtų ką pasakyti.  Vienintelė Širšė turi aiškų potencialą, bet turiu įtarimą, kad apsakymai – ne jos sritis, tai ilgų tekstų rašytoja.  „Fotografija“ išvis kažkoks mizeris, nei turinio, nei formos. „173 Farenheito“ – labai lėkštas siužeto sumanymas. „Velni“ pretenduoja į humoreską, bet ištempia tik pirmą trečdalį, toliau pritrūksta kūrėjui kvapo, belieka sprangus pasikosėjimas. Galiausiai –almanacho neva nenusipelnęs, bet skaitytojų išlaikintas „Be ryšio“. Šitas irgi konstruojamas pagal jau kiek senstelėjusias šmaikštašiknių supermamų (buvo toks junginys, berods, Pipedijoj aprašytas) moralizuojančios, bet nelabai juokingos parodijos tendencijas. Iš esmės, tai nei geresnis, nei prastesnis už likusius. Na, bet parašyti kažką dar prastesnio už „Fotografiją“, spėju, nelabai ir įmanoma.

Toliau, deja, galiu tik apgailestauti: vargšai, vargšai medeliai, kuriuos nukirs, idant pagamintų popierių, naudosimą tokių apsakymų spausdinimui. Vargšas almanachas, tapęs mėgėjiškos kūrybos rinkinio sinonimu. Vargšai lietuvaičiai, metai iš metų besitikintys sulaukti kažko daugiau, nei nouneiminis diletantų būrelis, žengiantis po kokio J. Žilinsko (kaipgi be jo, visur ir visada) vėliava.

Tai tiek to pozityvo šįsyk atseikėjau.

2017/12/28

Theo Lawrence. Mistinis miestas

Mistinis miestas: [romanas] / Theo Lawrence. - Vilnius: Alma littera, 2014. - 371, [3] p. - ISBN 978-609-01-1330-1. - UDK: 821.111(73)-93-31

„Pastebėjau, jog pastaruoju metu pasirinktos knygos manęs nenuvilia – visos palieka stiprų įspūdį. Tačiau užteko atsiversti Theo Lawrence „Mistinį miestą“ ir kaipmat supratau, jog tokį gerą kūrinį iš tiesų skaičiau labai seniai – atvirai kalbant, su kiekvienu puslapiu gailėjausi, jog artėju prie romano pabaigos. Sunku rasti žodžių, galinčių išreikšti mano susižavėjimą, todėl, jei dievinate distopinę fantastiką, rekomenduoju tučtuojau pasinerti į stebuklingą Theo Lawrence sukurtą ateities pasaulį.“ 

Čia ištrauka iš vienos,  atsitiktinai pasirinktos knygų blogerės įspūdžių apie „Mistinį miestą“.  Kai šitą pamačiau,  taip išsigandau, kad kitų blogerių atsiliepimų net neskaičiau.  Paskui nuramino mintis, kad čia arba kokių piktybinių botų ant zlasties sugeneruotas pokštas arba baisiai neišradingas reklaminis postas. Nes bent elementarias kritiškumo užuomazgas turinti sąmonė konstatuos, kad „Mistinis miestas“ – reto prastumo skaitalas.

Turinys surašytas anotacijoje,  išvertus tą dvasingą ezopinio tipo rašliavą į žmonių kalbą,  jis skambėtų maždaug taip: mergaitė įsimyli berniuką,  tokį perdėtai šaunų, taip perdėtai,  kad net nejauku. Bernaitis nepatinka jos tėvams ir šie pasirūpina dukrai ištrinti atmintį  bei pasiūlyti kitą kavalierių. Savotiški tokie truputį tėveliai, puoselėjantys atvirą nemotyvuotą neapykantą dukrai. Užtat jų visai ir negaila, kai gauna galą. Taigi. Mergaitė įtaria,  kad kažkas negerai,  visai neatsitiktinai sutinka buvusią simpatiją, na, ir dar ten visokių dramų ir melodramų nutinka,  kol aniedu pagaliau gali legaliai už rankų laikytis.  Tiesa sakant,  visas siužetas alogiškas, baltais siūlais siūtas, po dvidešimties puslapių jau galima 90% tikslumu nuspėti visą tolesnę eigą. Nors toji vis tiek sugeba nustebinti banalumu.

Tai tiek apie knygą, daugiau pasakyti konkrečiai apie „Mistinį miestą“ neturiu ko. Nėra tikslo čia plėstis apie nesamus romano privalumus,  registruoti trūkumus, totalias banalybes, non stop tiražuojamas klišes. Ne recenzijas gi rašinėju. Įspūdžius. O čia dar norisi šį tą pridurti. 

Nors vakar konstatavau,  kad knyga niekinė (nes tokia ir yra), šiandien nuo pat ryto kamuoja klausimai dėl tokios literatūros vertės, paskirties, adresato. Lyg norėtųsi pa(si)aiškinti tiems susižavėjusiems knyga enruziastams... Žinoma, iš vienos pusės, tie vertės klausimai yra visiškai beprasmiški ir net narciziški (daugmaž – pažaiskime gudrutį analitiką), bet, kita vertus, be pretenzijų į kažką daugiau nei savo nuomonė, matyt,  visgi galima susidėlioti atramines žiūros pozicijas. Taigi.

Na,  taip a priori standartizuojant, tokių rašinių adresatas yra,  spėju,  13–16 metų paauglės,  su galima menka viršutinės ribos paklaida. Bet! Su sąlyga,  kad kalbame apie normalią įvairiapusę asmens intelekto raidą ir darant prielaidą, kad jis sulig kiekviena diena vis labiau emociškai ir psichiškai bresta, užstrigdamas 16-likmečio pasaulėjautoje ne ilgiau nei tai numato objektyvūs biologiniai rūšies raidos dėsniai. Mažiau optimistinis variantas – adresatas yra visgi dėl kokių nors priežasčių užstrigusios paauglysteje įvairaus amžiaus damos, tai čia tas atvejis,  kai tikslinė auditorija charakterizuojama jau kitomis, ne amžiaus kategorijomis. Aš, beje,  netapatinčiau jų su meilės romanų skaitytojomis – tas žanras yra pats savaime kvailas ir šis kvailumas yra legitimus,  iš esmės jis nesiejamas su skaitytojo intelektualiniu pajėgumu,  nes toks yra žaidimas,  tokios jo taisyklės,  toks tikslas – poilsis,  atsipalaidavimas,  atsiribojimas.

O kas yra čia?  Neturiu iliuzijų,  kad kokybiškai tai pranašesnė literatūra už, pavyzdžiui,  mano paauglystėje mažiausiai dešimtkart skaitytą Karlo Majaus „Vinetu“ tritomį.  Aname irgi nėra stebuklų. Bet tuo metu skaičiavau savo keturioliktąją vasarą ir, kai smalsumas paskatino tą patį kūrinį atsiversti baigus vidurinę,  labai greitai atėjo aiškus supratimas,  kad tai išaugta literatūra. Kad Vinetu taip ir liko klajoti kažkur Dzūkijos giriose,  pro kurias važiuojant andai dairydavausi,  ar tik nešmėkštels iš už medžio spalvingas raudonodžio siluetas... Taip ir „Mistinis miestas“  su visais panašaus tipo gausiai tiražuojamais skaitalais – savo laiku savoj vietoj.

Bet net esant toms sąlygoms,  tai vis tiek prastas skaitinys. Jis būtų osom, jei, tarkime, funkcionuotų kaip kokio Wattpad'o trainingas, sukurtas ranką mankštinančio pradedančiojo entuziasto (kiek ten tokių šaunuolių yra!, buvo labai smagus atradimas), o bet tačiau ne kaip pasauliniu bestseleriu pristatomas ~ 12€ kainuojantis Alma littera produktas. Meh...

Būtų mano valia, publikuočiau jį su edukaciniu prierašu: mergaitės,  skaitykite ir mokykitės,  kokiomis tuštutėmis nereikia užaugti; berniukai,  sužinokite, kokiais pseudošaunuoliais tapti neturėtumėte; vaikai,  meilė nėra tapati erekcijai ir atviros suknelės sukeltam įspūdžiui. Ir taip toliau,  ir panašiai,  visa,  kas primena senolių moralizavimus, cha. Kaip ten bebūtų,  nepaisant visų amžiaus, skonio, pomėgių, laisvos apsisprendimo valios ir kitų įmanomų dedamųjų,  visgi reikia mokytis atsirinkti. Reikia, vaikai. Reikia

2017/12/23

David Mitchell. Sleido namas

Sleido namas: romanas / David Mitchell. - Vilnius: Tyto alba, 2016. - 228, [3] p. - ISBN 978-609-466-176-1. - UDK: 821.111-312.4

Pats D. Mitchell šį savo kūrinį neva yra pavadinęs desertu po pietų – suprask,  tie pietūs yra „Debesų žemėlapis“.  Negaliu nei patvirtinti,  nei paneigti, mat tų pietų neskanavau: perskaičiau vos kelis lapus ir dėl kažkokių jau užmarštin nugrimzdusių priežasčių atidėjau aną kūrinį laukti geresnių laikų.

Grįžtant prie deserto,  turbūt bus tame tiesos.  Tik dar reikėtų patikslinti,  koks tas desertas — ar gurmaniškas šedevras pižoniškame senamiesčio  restoranėlyje,  ar homemade obuolių pyragas,  nes rudens sezonas ir šiaip norėjosi kažko greitai pagaminamo ir pernelyg neįmantraus.  Tai, sakyčiau,  „Sleido namas“  yra antras variantas. Naminis obuolių pyragas, trys obuoliai,  trys kiaušiniai,  po tris šaukštus cukraus ir miltų.  Patiektas pravėsęs,  be ledų. Ar čia trūkumas,  ar privalumas, – vienareikšmio atsakymo nėra.  Nelygu,  kam teikiate pirmenybę.

Per daug nespoilinant turinio, jis maždaug toks: Sleido skersgatvyje kas kelerius metus pasirodo namas,  kurio gyventojų gyvybei palaikyti reikalingos užklydėlių sielos. Yeps.  Senas geras sielų rijikų motyvas,  amžina klasika... Romano turinį sudaro keletas atskirų, bet nuosekliai  pagrindinę siužeto liniją plėtojančių pasakojimų,  kuriuose vis kito veikėjo balsu pasakojama jo kelionė į Sleido namą ir potyriai jame.

Iš to,  kas pasakyta,  kaip ir aišku,  kad nieko pernelyg naujo autorius neišradinėja, bet pasakoja jis  pagauliai,  labai lengvai ir pirmasis trečdalis romano man net labai patiko. Kol dar iki galo nesusigaudai,  kas ir kodėl. Įpusėjus to aiškumo buvo jau gerokai per daug,  užuot didėjusi intriga ėmė slobti, vis daugėjo nemotyvuotų,  baltų dėmių, o paskutinė istorija suręsta kaip grynai formali būtinybė baigti siužetą. O gaila... Nes atskiri epizodai patys savaime gana įtraukiantys,  pasakojama pirmuoju asmeniu,  kuriami įtaigūs pavienių veikėjų paveikslai,  man jie visi buvo įdomūs ir saviti.

Visi,  išskyrus tuodu,  kuriems numatytas pagrindinis vaidmuo — Sleido namo savininkai.  Vaje, kaip aniedu nenusisekę... Tokių plokščių,  neraiškių telepatų / ezoterikų reikėtų gerokai paieškoti.  Na taip,  pasirinkta pasakojimo kitų veikėjų lūpomis perspektyva nelabai leidžia šiems personažams skleistis,  bet kad autorius nepersistengė,  tai irgi faktas. Pernelyg akivaizdus. 

Beje, tik vėliau pastebėjau,  kad romanas pristatomas su pretenzijomis į siaubo istorijų žanrą.  Žinoma,  maža,  ką teigia anotacijos,  ne toks ir retas atvejis,  kai jos apskritai neturi nieko bendra su realybe.  Bet kai peržvelgiau kelių knygagraužių bloggerių įspūdžius,  anie irgi kone darniu choru akcentuoja siaubiškumą,  mačiau net lyginant su St. Kingu.  Čia jau daugiau nei nustebau: esu reto baikštumo žmogus ir siaubo žanras man asocijuojasi tik su dviem labai empiriškomis jausenomis — ant galvos užtraukta anklode, nes baisu iškišti galvą į nesaugią pamėklišką išorę,  ir kankinančiai pilna pūsle,  nes kaip nueiti tuos penkis žingsnius iki tualeto,  kad pyst ir nenukaltų kokia piktavalė šmėkla. „Sleido namas“ – nei gąsdinanti,  nei baugi istorija,  bet jei jau taip reikėtų lyginti,  sakyčiau,  ji artimesnė detektyvui.  Bet irgi tik formaliai. Tiesiog step by step kiekviena istorija neša bendrą siužetą visa išaiškinančios atomazgos link. Net pernelyg išaiškinančios – kaip minėjau, romano pabaiga perdėm šabloniška, negi nuspėjama, o paskutinis akordas tokia klišė,  kad perskaičius apima lyg ir nepatogumo dėl autoriaus sprendimo jausmas — gal žmogus tiesiog laiko nebeturėjo,  leidyklos terminai spaudė,  gal šiaip viskas užkniso...

Žodžiu, pritarti anotacijai, kad „tai pašėlusiai išradingas, kraupus, anapusinis, bet kartu ir nuostabiai žmogiškas pasakojimas apie užkerėtą namą“, gali tik gerai apsirūkęs,  bet dalykas pusėtinas.



2017/12/18

Širšė. Spiečius

Širšė. Spiečius. Naujas vardas,  2017.
https://naujasvardas.lt/knygos/sirse-spiecius/

Taigi. Spiečius.

Pradėsiu labai nuobodžiu ir nuviliančiu,  kone chrestomatiniu intro: mano santykiai su lietuviška fantastine literatūra, lietuvišku kinu, lietuviška muzika, lietuviškomis vasaromis, lietuviška buitine chemija ir taip toliau, ir panašiai yra išskirtinai tradiciškai lietuviški – lyg ir savas, lyg vartotinas, lyg ir artimas tas dalykas, bet lietuviškai nevykęs, nors tu ką. Tiesiog iš principo nevykęs. Iš esmės. Kaip kad ateiviai niekada nenusileis Lukiškių aikštėje,  taip ir lietuvis nenustos šiurpti nuo lietuviškumo,  kad ir kas toks anas bebūtų.

„Spiečius“ šių santykių kaip nors esmiškai nepakeitė, stebuklingai nepagerino, bet ir nepablogino. Ir man derėtų verbalizuoti, kaip čia taip nutiko.

Kalbant apie „Spiečių“ neapleidžia keistas sąlygiškumo jausmas, atrodytų, viskas, ką galėtumei pasakyti, yra pažymėta dviprasmiškumo ženklu. Viena vertus, Širšės slapyvardžiu pasirašiusios autorės kuriama istorija supinta iš dešimčių daugiau ar mažiau atpažįstamų motyvų – vienišė klajūnė Anuka dėl savo luošumo nepritampa prie spiečiuose gyvenančių sveikų bendruomenės narių ir leidžia savo dienas klaidžiodama nuo vienos bendruomenės santalkos prie kitos, taip išgyvendama atšiaurias žiemas, o vasaromis klajoja ieškodama saviškių, artimų siela, o gal ir kūnu žmonių. Negana to, aplinkui intensyviai šmirinėja ir padėtį komplikuoja agresyvūs vilkai, su kuriais Anuka jaučia ypatingą, netgi telepatinį ryšį. Galiausiai, tikra vyšnaitė ant torto ¬– periodiškai pasirodantys ir kūdikius iš spiečių vagiantys nematomi grobuonys gmorgai, kurie, kaip vėliau paaiškėja, yra žmonijos nevaisingumo problemą sprendžiantys ir bendruomenėse–fermose jauniklių prieauglių išvesti bandantys mokslininkai eksperimentatoriai. Kita vertus, visi šie kažkur šmėstelėję motyvai ir tėra tik motyvai, skaitant jie neblaško dėmesio ir įkyriai neataidi, o sklandus pasakojimas eina sava linija, pernelyg nepriartėdamas prie galimai atpažįstamų naratyvų arba vingriai tarp jų prasisukdamas.

Bet.  Yra kita bėda. Vertinant kūrinį kaip visumą, sunku atsiplėšti nuo prologu einančio „Autorės žodžio“. Tai gana gluminantis sprendimas – iš anksto apnuoginti pagrindinę veikėją, a priori nusakyti personažo esmę:

Ar kada jauteisi negražus? Ar kada manei, kad kiti yra šaunesni, gabesni, stipresni? Kad esi niekam nereikalingas ir niekada niekur nepritapsi? Aš – taip. Galbūt dėl to pagrindinė istorijos veikėja Anuka yra būtent tokia. Atstumtoji, kuri neturėjo išgyventi, kuriai nebuvo lemta nuveikti nieko reikšmingo ir nieko svarbaus, tačiau ji atkakliai nesutiko pasiduoti. Kol vieną dieną, blaškydamasi po jai svetimą pasaulį, ieškodama pažadėtųjų saviškių, ėmė suvokti, kad kitas gali tapti artimu tiek, kiek jam leidi. Ir po truputį prisileisdama žmones ji įsisuko į tikrą išlikimo kovą, kurioje atrado savo vietą.

Negali sakyti, kad toks aprašas intriguoja, bet kad pririša – tai tikrai. Pririša prie autorės žiūros, prie išankstinio vertinimo, kurio nesant, visai galimas daiktas, pasidarytumei savas, nebūtinai tapačias išvadas apie tai, kas ir kokia yra Anuka. 

Anuka – ne didvyrė, ji tiesiog moteris, kuriai teko sunkesnis kelias nei tiems, kurie buvo gražūs, tikėjo priesakais, pasikliovė senųjų mokymais ir kuriuos labiausiai gąsdino tai, jog gali tekti išmėginti kažką naujo.

Viena, kas neabejotinai tikra – raiški, sodri, įtraukianti, stačiai meistriška pasakojimo kalba. Taip kalba, tiksliau – rašo, nes tai yra rašytinės prigimties kalba, žodžio meistrai – išjaustai ir veržliai, bet kartu preciziškai atsirinkdami tinkamiausias raiškos priemones, ženklas po ženklo paradoksaliai konstruktyviai komponuodami stulbinantį verbalinį srautą. Kartais jis tingus ir ištęstas, kartais dinamiškas ir pabiręs, bet visada nardinantis į skaitymo kaip proceso malonumą. Aš jau seniai, Dievas mato, labai seniai neskaičiau tokio pasitenkinimą keliančio pasaulio įžodinimo. Po tokių patirčių kognityvistų tezė „pasaulio vaizdas kalboje“ įgauna svarų krūvį. Tai žodžio – tiek jo turinio, tiek formos – fetišisto kūrinys...

Kalba yra esminė kūrinio stiprybė, jo jėga. Deja, silpnybė taip pat. Nes su kiekviena baigus skaityti knygą prabėgusia valanda, jos siužetas ima vis labiau skysti, loginė linija eižėti, pagaulumas blėsti. Virsdamas kažkuo... labai lietuvišku. Tas iš žodžių, jų srauto ir kombinacijų tryškęs gyvybingumas išseko sulig paskutiniu romano tašku. Istorijos siužetas silpnas. Per silpnas. Negali sakyti, kad neįtikina, Anukos personažas man pasirodė gana išbaigtas ir paveikus, tačiau tai tik liūdno žmogaus liūdna istorija. Viena iš milijono liūdnų istorijų apie žiaurų ir neteisingą pasaulį, kai apeliacija į fantastikos žanrą tarnauja ne kaip istorijos ašis, o tik funkcionali virvelė, toms liūdesio sūpuoklėms įsisupti. Iš esmės tai pseudofantastinis romanas, primenantis pasakėčią, kurios pabaigoje dera pasidaryti demonstratyvias išvadas. Tiesa, kaip jau minėjau, ir jas autorė pateikia dar prologe... Taigi. Ši formos ir turinio nedermės vibracija kelia kažkokį slogų įspūdį, atšmiežia abejone pradinį pasitenkinimą ir užleidžia vietą skepsiui.

Apibendrinimas? Man patiko.  Patiko tas jaudinantis pasakojimo stilius,  veržlus,  bet neperaugantis į grafomaniją, patiko taiklus saiko jausmas,  toks nelietuviškai lietuviškas...



2017/12/14

George R. R. Martin. Tafo klajonės

Tafo klajonės: mokslinis fantastinis romanas / George R.R. Martin. - Kaunas: Eridanas, 1998. - 201, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 115). - ISBN 9986-97-014-8. - UDK: 821.111(73)-31
 Tafo klajonės: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius: Alma littera, 2017. - 398, [1] p. - ISBN 978-609-01-2935-7. - UDK: 821.111(73)-312.9 

Žiūrėjau,  ką naujo fantastikos srity Alma Littera leidykla yra publikavusi ir akis užkliuvo už „Tafo klajonių“.  Paskui,  deja deja,  paaiškėjo,  kad knyga tiesiog perleista,  savo laiku ją publikavo Eridanas (PFAF 115).  Taigi... Naudos tik (arba -  net,  nelygu,  koks jūsų pakantumo beskonybei laipsnis) tiek,  kad viršeliai šįkart ne tokios tragiškos eridaniškos stilistikos.

Kas dar?  Na... Įdomus dalykas: galiu prisiekti,  kad šį kūrinį  skaitau antrąsyk,  bet nors užmušk atminty neatkūriau siužeto.  Tik kosminio laivo koridorių labirinto motyvas,  kažkur prisiminimų užkaboriuose nusėdęs.  Sakytumei,  ne pirmas ir ne paskutinis toks kartas,  būta ko stebėtis.  Turbūt ne,  tik kad virtualiame knygyne,  iš kurio paėmiau skaitinį,  apie jį palikti atsiliepimai stačiai užburia nežabotu pozityvu a la „geriausia,  ką skaičiau“.  Tai ką... 

Deja,  mieli draugai, deja deja deja... Turiu Jus nuvilti,  neįsiliesiu į Tafą šlovinančiųjų chorą,  nėra tas romanas amžiaus šedevras,  anaiptol.  Kaip ir joks kitas pono Martino kūrinys nėra literatūros šedevras.  Laimei,   šedevras ir įdomus skaitinys anaiptol nėra vienas ir tas pats,  kartais šie dalykai išvis šviesmečiais prasilenkia... 

Taigi, Martinas kuria istoriją apie savotiško charakterio kosminį fūristą Tafą,  kuris vieno iš užsakomųjų reisų metu užvaldo gigantišką erdvėlaivį – bioinžinerijos laboratoriją, na,  ir patiria įvairių su tuo susijusių nuotykių. Na,  tokių perdėm neįspūdingų. 

Negaliu sakyti,  kad knyga neįdomi.  Nėra ji užburianti ir tiek įtraukianti,  kad vardan skaitymo atsisakytumei poros miego valandų,  bet prisiversti skaityti irgi nereikia,  autorius netgi kuria šiokią tokią intrigą.  Antra vertus,  skaitant buvo šmėkštelėjęs įtarimas,  kad Martinas nelabai ir telkėsi į tą intrigą,  mat jos nei per nago juodymą ne daugiau,  nei reiktų išlaikyti nekantresnio skaitytojo dėmesį. 

Šį įtarimą tarsi patvirtina personažų charakteristikos – romane nėra patrauklių veikėjų.  Turiu minty,  patrauklių pagal šabloniškus patrauklumo standartus: išskirtinai dramatiškų, jautrių, gilių,  galų gale - gražių,  che che,  jei jau ne išore,  tai bent vidumi.  Martino herojai tokie... pravėsę. Kaip mikrobangėje pašildyti vakarykščiai pietūs. Išskyrus du,  tiksliau – pusantro,  nes antroji pasirodė gana vėlokai,  jie dar ir stebėtinai buki ir,  net darant prielaidą,  kad autorius šaržuoja,  vis tiek nedovanotinai neįdomūs.  Tiedu pagrindiniai irgi laviruoja ties beviltiškumo riba ir į bedugnę nenukrenta vien dėl...  ko? Na,  man asmeniškai Tafas įtiko dėl polinkio į įmantrius lingvistinius opusus,  kurie nelabai pridengia jo dirbtinumą,  bet tikrai žaviai sukonstruoti ir net labai neblogai išversti.  O kalbant apie moteriškę...  Toji irgi turi netradicinio,  oi kokio netradicinio žavesio.  Na,  žinote,  tarp mūsų kalbant,  ji nei jauna,  nei graži,  nei turi magiškų galių.  Sutikite – padėvėta teta toli gražu nėra įprastas vieną iš svarbiausių vaidmenų atliekantis personažas.  Negana to,  Martinas dar leidžiasi į jos žilų plaukų sklandymo nulinės gravitacijos sąlygomis aprašymus! Šiurpoka,  tiesa?  Mhm,  čia jums ne kokia Bella...

Taigi,  tęsiant mintį,  kurlink tada kreipiamas skaitytojo žvilgsnis? Na,  jei iš viso,  žinoma,  kreipiamas. Norėtųsi tikėti.  Sakyčiau,  į žmogiškosios prigimties silpnybes ir neišvengiamai negatyvias to pasekmes.  Nepaisant tikslo – niekingo ar kilnaus –,  jo siekimo priemonės vis tiek visu grožiu atskleidžia žmogaus polinkį į niekšybę,  savanaudiškumą ir trumparegiškumą... Tiesa,  autorius nevengia panašaus tipo tiesioginių moralų Tafo lūpomis,  bet vėlgi pasikartosiu – pastarieji irgi pravėsę.

Man regis,  visi romano privalumai ir trūkumai randasi iš jo autoriaus polinkio į epiškumą: Martinas rašo mokslinės fantastikos kūrinėlį,  ne daugiatomį „Ledo ir ugnies“  epą, betgi tas epinis naratyvas vis tiek  pramuša ir...  atsimuša į neišbaigtumo, fragmentiškumo faktą. Na,  turint minty,  kad tai vienas iš pirmųjų,  tiksliau turbūt derėtų sakyti – ankstyvųjų,  Martino kūrinių,  tai įdomu į jį žiūrėti kaip į tam tikrą žanrinę paiešką, tada daug kas dėliojasi į vietas.  Bet čia jau reikia turėti platesnį autoriaus kūrybos akiratį.

Tiek žinių.

2017/11/28

Hugh Howey. Šachta

Šachta: romanas. - 2016. - 542, [2] p. - Howey, Hugh. Alma Litera.

Pirma trilogijos Šachta / Pamaina / Dulkės dalis.

Pradėkime nuo skambių frazių: „Kvapą gniaužianti trilogija, kurią sudaro ŠACHTA, PAMAINA IR DULKĖS, meistriškos įtampos, aštrių psichologinių įžvalgų ir kraują stingdančių postapokaliptinių vaizdinių šedevras.“ Dieve mano, kas kuria šituos niekinius šabloniškus aprašymas ir ar to kažko nepykina nuo savo paties žarstomų kraują stingdančių ir meistriška įtampa alsuojančių klišių?...

Taigi. Dabar apie realybę.

Romanas skaitomas. Kaip nors esmiškai nepraturtina, skaitant neapleidžia jausmas, kad visa tai kažkur jau girdėta, matyta, skaityta, bet istorija suraityta gana sklandžiai, solidi apimti nekelia nuovargio, tekstas tik kartais perauga į tuščiažodžiavimą, yra net gana vykusių susierzinimo nekeliančių samprotavimų. Tiksliau, minėti dalykai galioja 2/3 teksto, kuo arčiau pabaigos, tuo prastesnė situacija, siužeto sprendimai vis lėkštesni ir primityvesni, pabaiga apskritai arti fiasko. Bet summa summarum – romanas išties pusėtinas.

Geru jis būti negali, nes iš esmės tai nėra originalaus siužeto skaitinys. Pagrindinė istorijos linija pasakoja apie globalią katastrofą išgyvenusius žmonijos likučius, kurie savo varganą būvį tęsia giliai po žeme įrengtose šachtose, apsaugančiose nuo mirtinai pavojingo oro žemės paviršiuje. Ką aš ir sakau ­– nieko naujo: postapokaliptinio ir distopinio tipo pasakojimuose ne naujiena yra nugrūsti žmones į požemius, urvus, metro linijas; sukišti juos į aukščiausius sandarius ir nelabai bokštus ar dar kokias įmantrias orbitoje sklendžiančias konstrukcijas; padalinti buveines į aukštai ir žemai; viename beviltiškai nevykusiame filme, mačiau, net buvo susodinti į traukinį; ir taip toliau, ir panašiai. Taigi ta šachta senokai tiražuojamas projektas, žanro gerbėjų natūraliai suvokiamas kaip tikėtinas visa naikinančios apokalipsės pasekmės variantas.

Tolesnis siužetas plėtojamas kaip uždaroje ankštoje erdvėje kylančių įtampų pasekmė: nenoras paklusti taisyklėms, teisingumo paieškos, slaptos informacijos nutekėjimas, maištas... Taigi, taigi, ir kur mes tai girdėjome? Glukovskio „Metro“, „Future“... Tik tiek, kad jeigu minėtame „Metro“ siužetas ir įtampa tokie dinamiški, kad kuriamo pasaulio funkcionavimo logika atrodo antraeilė, tai „Šachtos“ pasaulio gyvybingumas ir ypač socialinė sąranga atrodo perdėm dirbtiniai. Kone tobulas socialinių vaidmenų pasiskirstymas, dramatizmas kyla tik iš gyvenamojo ploto apribojimų, visi daugiau mažiau patenkinti savo būviu, išskyrus kelis vargšelius, kurių paskirtis „užkurti“ romano veiksmą. Tai jau kažin ar tos šachtos tokia puiki erdvė žmogiškajam būviui, antraip gal visi seniai būtume į jas susikraustę... Tiesa, stabdyti gali mintis, kad tokiame unikaliame projekte nesama lifto, ir pirmyn–atgal tuos 100+ aukštų reikia laipioti laiptais. Daugmaž – gyvenimo nuotykis. Galėtų, žinoma, šitas momentas romane būti sėkmingai paaiškintas, tarkime, socialinės inžinerijos aspektu, bet... nėra. Kam vargintis, sudėtingas reikalas gi.

Sakyčiau, viena, tiksliau – vienintelė, labiau įsiminusi idėja buvo tarytum labai elementari, bet kartu ir gana pagauli, netgi filosofinio pobūdžio: kaip atgrasyti žmones nuo maišto ir veržimosi į išorę? Nes bet kokios paskatos ir „laisvės troškimas“ neišvengiamai veda į sukilimą. Romane kuriama situacija, kad kiekviena su išore susijusi intencija nuo kūdikystės yra vertinama kaip erezija net minčių lygmenyje. Mat vos garsiai išreiškęs norą „išeiti“, asmuo gauna tokią galimybę. Tik ši galimybė kartu yra ir nuosprendis, nes... Išėjusiems negrįžti.

Gal bendrame skepsio kontekste romanas atrodo lyg nevykėliška kopija, bet iš tiesų nėra taip blogai. Galiausiai, jei randi bent vieną šimtąją kažko, apie ką norisi pamąstyti, tai yra absoliučiai pakankama tokios knygos egzistavimo sąlyga.

2017/03/24

Pakeleiviai / Passengers, 2016

Naaa... Iš esmės tai filmas, apie kurį nėra, ką pasakyti. Rimtai. Būna tokių, net ne taip jau ir retai. Tai kūriniai, kuriuose visko daug, tas viskas pakankamai geros kokybės, dramos ir dilemos čia daugiau ar mažiau gerai baigiasi, o jei ir ne taip gerai, tai prasmingai, na, žinot, deja, jis žuvo, bet ši mirtis nenuėjo veltui - kažkas tokio. Tai totalus pozityvas su kruopele pseudo iššūkių, subalansuotas teigiamam savaitgalio vakarui. Eilinis, po mėnesio pasimiršiantis, bet čia ir dabar smagiai sužiūrėtas.

Beje. Kai visai nekyla savų minčių, einu pažiūrėti, ką rašo kiti. Ojoj... Čia toks dėsningas paradoksas, kuo labiau apie filmą / knygą nėra ką pasakyti, tuo ilgesnės recenzijų paklodės. Nes tada aptariamas ne koks įsiminęs epizodas ar bendras įspūdis, bet kedenama nuo A iki Z - nuo biudžeto iki prodiuserio ir režisieriaus santykių. Netikit? Paskaitykite "Delfi kino apžvalgininko" Dariaus Lyg Ir Voitukevičiaus epą apie "Pakeleivius". Aš čia irgi epą galėčiau parašyti apie Dariaus svajonę recenzuoti filmus, net padoresnio sakinio nesugebant suregzti, bet ne apie didvyrius daina, velniai nematė.  

Žodžiu. Vaikinas kartu su 5 tūkst. pakeleivių kosminiame laive miegojo 30 metų, tada vienintelis nubudo 90-čia metelių per anksti, dar po metų pasižadino sau panelę ir... Iš esmės čia ir viskas. Jų laukė ilgas ir prabangus gyvenimas su vienu kitu lengvai įveikiamu iššūkiu, androidu barmenu ir baseinu su vaizdu į kosmoso begalybę. 

Papasakojau, kaip ten iš tikrųjų buvo, o toliau kiekvienas žiūrėjęs pridės, kas jam įsiminė. Kam meilė, kad vienatvės siaubas, kam techniniai gedimai, kam gravitacijos ištiktas baseinas. Pavyzdžiui man - dievaži, kaip reta stilingi skafandrai. Ir višta. Kurių galų tokioje modernybės vizijoje vištos?..

2015/05/26

Dmitry Glukhovsky. FUTU.RE / Ateitis

Dmitry Glukhovsky. FUTU.RE / Ateitis (Будущее). Iš rusų k. vertė Mikas Trečiokas. 512 p., Vilnius: Novelita, 2014. ISBN 9786098127072

Pastaraisiais metais madingų ir sparčiau nei grybai po lietaus dygstančių distopijų kontekste Dmitrijaus Glukhovskio debiutas „Metro 2033“ buvo velniškai vykęs. Kas be ko, rašytojui negresia būti apkaltintam nokautuojančiu siužeto originalumu, tačiau tik idėjinis postapokaliptinio žanro nekentėjas gali tvirtinti, esą dinamiškas „Metro 2033“ naratyvas neįtraukia ir kelia žiovulį. Debiuto sėkmės inspiruotas tęsinys „Metro 2034“ jo laukusiems smalsuoliams tapo šiokia tokia staigmenėle – šįkart D. Glukhovskis savajame metro požemyje užšoko ne ant „praminto“ dinamiško veiksmo eskalatoriaus, bet žengė neskubraus vyksmo takeliu. Žingsnis po žingsnio autorius leidosi į pafilosofavimus, klibino egzistencines dilemas, hamletiškus būti-nebūti klausimus. Nesiginčiju, saikingai subalansuoti tokie nukrypimai reikalo negadina, nors ir lėtesnio tempo „Metro 2034“ vis tiek yra pagauli istorija. Bet. Bet bet bet... Iš šiandienos perspektyvos žvelgiant tenka konstatuoti, kad antrajame metro pasėtos egzistencializmo sėklos, entuziazmo ir populiarumo patogeno paveiktos, mutavo į nevaržomai suvešėjusią pseudodidaktiką. Pastarosios auka ir tapo „Futu.re/Ateitis“.

2015/05/25

Alastair Reynolds. Apreiškimų erdvė

Apreiškimų erdvė: mokslinis fantastinis romanas / Alastair Reynolds.  Kaunas: Eridanas, 2005. – 1, 2 kn.  (Pasaulinės fantastikos Aukso fondas). ISBN 9955-10-122-9.

Taip jau susiklostė, kad pažintį su Alastair Reynolds pradėjau „Bedugnės miestu“ ir sunku pasakyti, kokie kontekstai ir tekstai tąkart pakišo koją, bet istorija man pasirodė vidutiniokiška, nors ir įstrigo keletas originalesnių detalių. Žodžiu, atėjau, pamačiau, nugalėjau ir į šalį nepelnytai pametėjau. Betgi skaitymo vingiuoti keliai kartkartėmis suteikia antrą galimybę patirti atradimą. Atsitiktinis komentaras fantastinę literatūrą aptarinėjančiame forume sužadino smalsumą ir abejonę, taigi mano skaityklėje vėl atsirado A. Reynolds skaitinys, šįkart – „Apreiškimų erdvė“. Analogiškai pavadinta visa serija, konkrečiai skaičiau šiuo pavadinimu išleistą antrąją ciklo dalį. Antroji ji – chronologiškai žiūrint, optimalios skaitymo sekos niuansai kiti.

2015/01/25

Mano ištakos / I Origins, 2014

„Mano ištakos“ (I Origins, 2014) — nors kalendoriniai žiūrėjimo/skaitymo metai dar tik prasidėjo, maža vilčių, kad kas nors aplenks šį filmą „Metų nusivylimo“ kategorijoje. Juolab kad patyliukais tiek tikėtasi... Kodėl? Nes tai buvo antrasis meninis režisieriaus Miko Cahillo darbas. Pirmasis — mano ką tik išliaupsinta „Kita Žemė“ (Another Earth, 2011). Taigi lūkesčių loginė seka buvo tokia: pirmasis daug žadantis darbas yra tramplynas į kažką absoliučiai nokautuojančio. Daugmaž: kažką, ko laukiau tūkstančius milijonus metų ir štai dabar uždangai lemta pakilti. Tas kažkas turėjo būti „Mano ištakos“. Nebuvo. Deja, deja... Sakyčiau, nepaisant formalių sutapčių (tų pačių aktorių), net nepriartėjo. Tik pora akimirkų smilktelėjo kažko pažįstamo nuojauta, bet ji netruko išsisklaidyti nenutrūkstamame žodžių sraute.
Taip, šiame filme beprotiškai daug žodžių, tas žodingumas toks perteklinis, toks įkyrus, toks tiesmukas, kad nebelieka erdvės skleistis jokioms papildomoms prasmėms, potekstėms, simboliams, kurių pretenzingai prikaičiota kur reikia ir kur nereikia. 
Mokslininkas sako: ne, ne, Dievo nėra, mokslas paneigia jo stebuklingą galią. 
Mokslininko mylimoji prieštarauja: taip, taip, už regimybės yra slaptinga galia, tik tu nenori pripažinti ir pastebėti. 
Mokslininkas atitaria: ne, ne! 
Filmo siužetas lemties pirštu beda: taip, taip! 
C’mon, ar įmanoma dar primityviau — jis netikėjo, bet gyvenimas įtikino! Atgrasu.


2015/01/18

Kita Žemė / Another Earth (2011)

Miko Cahillo „Kita (kitokia, antra) Žemė“ (Another Earth, 2011) visiškai atsitiktinai pateko į mano akiratį, prieš peržiūrą nemačiau net treilerio, nežinojau nė vienos siužeto detalės. Ir tik į naudą, priešingu atveju, matyt, atmesčiau šį filmą kaip nežiūrėtiną — tie stereotipiniai mažabiudžetį projektą signalizuojantys kameros virpesiai man savaime atgrasūs, o treilerį, reklaminius plakatus mažų mažiausiai galima palaikyti nevykusia „Melancholijos“ kopija. Tiesa, jau vėliau, kai smalsavau, iš kur šitas gėris atsirado, paaiškėjo, kad filmas laimėjo kažkokį prizą bent jau mano ausiai nouneiminiame festivalyje. Betgi anoks čia kokybės garantas. Lietuviško kino kliedesėlis „Aurora“, kaip skelbia jo reklama, „susišlavė 11 įvairių apdovanojimų visame pasaulyje”, o toks ponas Larry Niven su „Žiediniu pasauliu“ yra laimėjęs Hugo, Locus, Ditmar, Nebula premijas. Ir ką? Ir nieko.

2014/12/28

Alan Dean Foster. Įkalintas prizmėje

Įkalintas prizmėje: mokslinis fantastinis romanas / Alan Dean Foster. - Kaunas: Eridanas, 1997. - 223 p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; 69). - ISBN 9986-486-54-8.

Kad ir nelabai įsimintinus kūrinėlius rašo A. D. Fosteris, anas yra visai pusėtinas rašytojas. Štai romanas „Įkalintas prizmėje“ pateko net į Pasaulinės fantastikos aukso fondą. Negaliu nesutikti, kad tame Fonde esama ir keliskart prastesnių istorijų, vis dėlto didesnioji dalis — geresnės už apkalbamąją.

Remigijus Misiūnas. Pasiklydę laike

Pasiklydę laike: romanas / Remigijus Misiūnas. - Vilnius: Bonus animus, 2009. - 211, [2] p. - ISBN 978-9955-754-16-9.

Recenzentas arba tas, kuris manosi esąs vertintojas, ypač jei anas mėgėjas, neretai pasmerktas tuščiažodžiavimui. Auditorija laukia iš jo įtikinamos istorijos apie istoriją, tariamai turinčios lemti sprendimą, ar recenzuojamas kūrinys vertas laiko ir pastangų. Betgi ne kiekvienai istorijai lemta pagimdyti dar vieną istoriją, esama tokių, kurioms nusakyti pakanka keleto žodžių vientisiniame sakinyje. Profesionalai, štampuojantys standartus, arba entuziastai grafomanai vargu, ar mato tuščiažodžiavimo bėdą. O ir patsai tuščiažodžiavimas skamba kaip katachrezė šiame antraščių skaitymo amžiuje... 

2014/08/25

Veronica Roth. Divergentė / Insurgentė / Lojalioji

Divergentė: [romanas] / Veronica Roth. - Vilnius, 2012. - 413, [1] p. - ISBN 978-609-01-0495-8
Insurgentė: [romanas] / Veronica Roth. - Vilnius, 2012. - 428, [2] p. - ISBN 978-609-01-0767-6
Lojalioji: [romanas] / Veronica Roth. - Vilnius, 2014. - 453, [2] p. - ISBN 978-609-01-1469-8

Divergentė. Insurgentė. Lojalioji. — pretenzingi trilogiją sudarančių dalių pavadinimai, užuot intrigavę, pirmiau kelia įtarimų:  mandra antraštė, kaip rodo patirtis, dažnai slepia silpnoką turinį. Arba labai silpną, kaip ir nutiko šiuo atveju.

2014/08/05

Guillermo del Toro, Chuck Hogan. Padermė

Padermė: romanas / Guillermo del Toro, Chuck Hogan. - Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2011]. - 557, [2] p. - ISBN 978-609-403-212-7.

„Padermė“ — pirmoji to paties pavadinimo trilogijos dalis. Istoriją pristatanti knygos anotacija, skelbianti esą „nors sunku įsivaizduoti, kad apie vampyrus dar būtų galima papasakoti ką nors nauja, kino režisierius Guillermo del Toro, suvienijęs jėgas su Chucku Hoganu, įrodo priešingai. Jie dar kartą perkuria kraugerių mitologiją, pasiūlydami puikią istoriją, kurioje susipina legendos, pasaulinė krizė ir neišgalvotos stiprių žmonių istorijos“ — meluoja. Ponai autoriai anaiptol neperkuria jokios kraugerių mitologijos; jų pasiūlytai istorijai iki puikumo kaip Naujosios Zelandijos aborigenui pėsčiomis iki Vatikano; o apie „neišgalvotas stiprių žmonių istorijas“ anotacijos autorius, matyt, susapnavo, antraip tą „neišgalvojimą“  tektų pateisinti nebent bukaprotiškumu, neskiriant fikcijos nuo realybės. Na, taip, kas jau kas, o fantastikos žanro aistruoliai žino, kokia trapi riba tarp šiapus ir anapus (kad ir kas toks tas anapus bebūtų), tačiau čia — tikrai ne tas atvejis. Tikrų tikriausiai.

2014/08/04

Ties riba į rytojų / Edge of Tomorrow, 2014

Filmas „Ties riba į rytojų“ (Edge of Tomorrow, 2014) pasakoja apie nekaringą karį, kuris, itin nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms, pasiunčiamas į kovos su ateiviais lauką, o čia, deja, netrunka gauti galo. Tas „deja“ toks dviprasmiškas, mat galas ypatingas: atsitiktinumo dėka pacifistas karys įgyja galią, leidžiančią jam vėl ir vėl iš naujo išgyventi paskutinę dieną. Ir, savaime aišku, tapti nenugalimu kovotoju, kuriam lemta išgelbėti pasaulį. Vienaip ar kitaip, vingiuotai ar tiesiai, anksčiau ar vėliau — visi Tomo Cruzo keliai veda į Romą, t.y. į žmonijos gelbėjimą, ir ką jau čia padarysi, jei tokia Aukščiausiojo duotybė — didvyrio įspaudas ant kaktos.