Metro
2034 : [romanas] / Dmitry Glukhovsky. - [Vilnius] : Novelita, [2012]. - 284,
[1] p. - ISBN 978-609-95436-2-8.
Vos perskaičiau „Metro 2034“,
išvažiavom ilgų atostogų, taigi beveik mėnesis jau praėjo. Viena vertus, gerai —
susigulėjo įspūdžiai, nes pirmomis dienomis tikrai daug epizodų „sugrįždavo“, minčių
įvairių kilo. Kita vertus, tai buvo ir siužeto laikymosi atmintyje patikrinimas
ir, reikia pastebėti, išbandymo ilgaamžiškumu kai kurie epizodai neišlaikytų. Tačiau
bendras įspūdis išliko ryškus ir jis pozityvus. Taigi, truputis pastebėjimų.Vadinti tęsiniu romaną galima tik turint minty veiksmo vietą ir aplinkybes. Žinoma, skaitant „Metro 2033“ sukaupta informacija gerokai praplečia bendrąjį supratimą, kas ir apie ką, tačiau „Metro 2034“ — iš esmės nauja istorija, o keleto veikėjų „importas“ esminio informacinio krūvio iš pirmosios dalies neperkelia. Gal būtent tai ir yra romano raktas į sėkmę? Pasirinkta autoriaus strategija ne pataikauti istorijos tęsinio ištroškusiems gerbėjams, o kurti naują pasakojimą, mano akimis, pasiteisino visu 90% (tie 10% tebūnie nurašyti „skonio reikalui“) ir pagelbėjo išvengti dažnos tęsinių nevykėliškumo problemos. Kai tęsiama tai, apie ką jau nėra ko pridurti.
Vis dėlto, vertinant antrąją
dalį, neįmanoma jos nelyginti su pirmąja. O tai ne taip jau paprasta: „Metro
2034“ už savo pirmtakę tuo pat metu atrodo ir pranašesnė, ir mažiau sėkminga.
Pranašesnė, nes labiau orientuota ne į nuotykius, o į esminio klausimo, kas žmogų daro žmogumi?, atsakymo
paieškas. Ir — paradoksas! — dėl tos pačios priežasties romanas gali būti
vertinamas kaip mažiau sėkmingas: kur prasideda pamąstymai, ten mažėja
nuotykių, kur mažiau veiksmo, ten siužetas menkiau įtraukia skaitytoją... Taigi,
nelygu, kas ir ko iš šio romano tikisi. Tiesa, visi tie daugiau/mažiau šiuo
atveju labai sąlygiški ir išskirtini tik lyginant su pirmąja dalimi. Pats
savaime „Metro 2034“ subalansuotas tinkamai ir saikingai. Netgi pagrindinė
meilės linija, kurią pagrindine galima vadinti tik formaliai: tai tiesiog tinkamos
aplinkybės kalbėti apie žmogiškumo ribas ir užribius, kontrastą tarp to, kaip
galėtų/turėtų būti, ir tarp to, kaip yra. Negali sakyti, kad autorius
išskirtinai „giliai kapsto“, gal net priešingai: jo keliamos dilemos senos kaip
pasaulis, tačiau dėl to ne lengviau išsprendžiamos.
Kalbant apie veiksmą ir
nuotykius, mano akimis, romane „Metro 2034“ gerokai daugiau postapokaliptiniam
žanrui būdingų stereotipinių elementų. Pirmiausia — veikėjai. Pirmojoje dalyje
Artiomas buvo neutralus ir ne savo valia į įvykius įpainiotas vaikėzas, o štai
antrosios dalies pagrindinis veikėjas atitinka visus postapocalyptic standartus: niūrus galingas kovotojas, beveik
antžmogis, kurio praeitis gaubiama paslapties rūko, o ateitis nežada nieko,
išskyrus kovą ir kerštą. Nekaltoji mergelė — taip pat tipinė tamsiojo kario
atsvara. Pusiausvyrą išlaiko Homero personažas, yra dar keletas įdomesnių
tipažų. D. Glukhovskis, reikia pripažinti, charakterius kurti moka, čia
bene stipriausioji jo kūrybos pusė. O štai veiksmo aplinkybės, pats metro
paveikslas pasirodė kiek blankesnis nei pirmojoje dalyje. Bet, manyčiau, kitaip
nė negali būti, o ir tokio tikslo nekeliama — autorius nesikartoja.
Reziumuojant: gera knyga, skirta
universaliam skaitytojui. Tas universalumas, matyt, ir lemia jos populiarumą:
romantiškos mergaitės ras graudžią dramą, kovingi berniukai — negailestingą
kovą, pretenzingi intelektualai — peno apmąstymams, galiausiai tokie skeptikai
kaip aš liks patenkinti ironiškomis autoriaus replikomis, neleidžiančiomis pasakojimui
subanalėti.
Tiesa, nors esama akis badančių
korektūros liapsusų, „Metro 2034“ vertimo kalba ir redagavimas visa galva
pranoksta pirmąją dalį.
Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą