Rodomi pranešimai su žymėmis movies. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis movies. Rodyti visus pranešimus

2017/03/24

Pakeleiviai / Passengers, 2016

Naaa... Iš esmės tai filmas, apie kurį nėra, ką pasakyti. Rimtai. Būna tokių, net ne taip jau ir retai. Tai kūriniai, kuriuose visko daug, tas viskas pakankamai geros kokybės, dramos ir dilemos čia daugiau ar mažiau gerai baigiasi, o jei ir ne taip gerai, tai prasmingai, na, žinot, deja, jis žuvo, bet ši mirtis nenuėjo veltui - kažkas tokio. Tai totalus pozityvas su kruopele pseudo iššūkių, subalansuotas teigiamam savaitgalio vakarui. Eilinis, po mėnesio pasimiršiantis, bet čia ir dabar smagiai sužiūrėtas.

Beje. Kai visai nekyla savų minčių, einu pažiūrėti, ką rašo kiti. Ojoj... Čia toks dėsningas paradoksas, kuo labiau apie filmą / knygą nėra ką pasakyti, tuo ilgesnės recenzijų paklodės. Nes tada aptariamas ne koks įsiminęs epizodas ar bendras įspūdis, bet kedenama nuo A iki Z - nuo biudžeto iki prodiuserio ir režisieriaus santykių. Netikit? Paskaitykite "Delfi kino apžvalgininko" Dariaus Lyg Ir Voitukevičiaus epą apie "Pakeleivius". Aš čia irgi epą galėčiau parašyti apie Dariaus svajonę recenzuoti filmus, net padoresnio sakinio nesugebant suregzti, bet ne apie didvyrius daina, velniai nematė. 

Žodžiu. Vaikinas kartu su 5 tūkst. pakeleivių kosminiame laive miegojo 30 metų, tada vienintelis nubudo 90-čia metelių per anksti, dar po metų pasižadino sau panelę ir... Iš esmės čia ir viskas. Jų laukė ilgas ir prabangus gyvenimas su vienu kitu lengvai įveikiamu iššūkiu, androidu barmenu ir baseinu su vaizdu į kosmoso begalybę.

Papasakojau, kaip ten iš tikrųjų buvo, o toliau kiekvienas žiūrėjęs pridės, kas jam įsiminė. Kam meilė, kad vienatvės siaubas, kam techniniai gedimai, kam gravitacijos ištiktas baseinas. Pavyzdžiui man - dievaži, kaip reta stilingi skafandrai. Ir višta. Kurių galų tokioje modernybės vizijoje vištos?..

Žudikų brolija / Assassin's Creed, 2016


Peržiūrėjau "Žudikų broliją" (Assassin's Creed, 2016), dar pernai buvo kažkuo sudominęs treileris. Paskui, jau pasibaigus filmui, stebėjausi, kodėl užkibau, taigi darkart užmečiau akį į treilerį.

Na taip, neįtikėtinai gražiai tie assassinai, viduramžių profesionalūs žudikai, sklendžia nuo aukščiausių miesto bokštų, tikrų tikriausi ore stebuklus išdarinėjantys akrobatai! Ar tie keli akrobatinių triukų demonstravimo epizodai verti bemaž dviejų gyvenimo valandų? Na, čia su sąlyga, kad jos nėra paskutiniosios ar kaip nors kitaip vertybiškai neįkainojamos. Ir taip, ir ne.

Ne. Nes filmas iš tiesų stačiai begėdiškai banalus, iš šimtus kartų matytų epizodų ir žinomų istorijų sulipdytas scenarijus - baltais siūlais siūtas. Ir milijardinėmis sumomis slaptų organizacijų finansuojama mokslinė  laboratorija su daugiau nei neįtikimomis stebuklingomis technologijomis, ir nekantrūs, nelabai idėjiškai nuo savo protėvių pažengę XXI a tamplieriai, ir mistinė relikvija - šiuo atveju kažkieno kažkaip kažkodėl  kažkoks kažkokį  genetinį kodą slepiąs obuolys -, ir pasaulio gelbėtojai žudikai assassinai - visa iki skausmo taip pažįstama, taip nuspėjama, taip... Žodžiu, turinio prasme beviltiška tikėtis likti nustebintam. Na, taip, tai viena iš amžinųjų temų, ir, kai jau tiek pasakyta, sugalvoti kažką bent kiek originalesnio - savižudiškas iššūkis. "Žudikų brolijoje" negana, kad nėra nieko naujo, tai dar ir į sena įsijausti nepavyko, istorija pernelyg psichologiškai sekli, nemotyvuota, net labai norint neįmanoma patikėti nors vienu personažu. Summa summarum, su turiniu nepasisekė.

Bet. Turinys visada turi brolį dvynį - formą. Tiksliau - sesę. Ir šiuo atveju tikrai ne monozigotinę, dėkuidie. Čia ir slypi atsakymas, kodėl neverta gailėtis tų poros valandų. Kas be ko, jei renkiesi filmą ne aklai, vadinasi, esi bent minimaliai žanrui prijaučiantis, o tokius,  paradoksalu, net ir labai stengiantis sunku iki galo nuvilti. Jie vis tiek kažką randa. Pavyzdžiui, kaip kad aš - skrydį. Taigi, grįžtant prie formos - filmo vizualizacija puiki. Už to puikumo slepiasi ir tiesiog grožis, ir elegancija, net grakštumas. Viduramžių Ispanijos intarpai nuostabūs -  dekoracijos, kostiumai, inkvizicijos laužai, kone karnavališki ritualai, įkaitęs miestas...  Beveik edukacinis smalsumas ištiko bežiūrint. Sakau, žiūri ir nori daugiau.

Dar pora žodžių, aišku, grynai subjektyvių, veržiasi išsprūsti apie aktorių vaidybą. Nekažką. Antraeiliai visai beviltiški. Visiškai. O Michael Fassbender, su visa pagarba pono Magneto gerbėjams, mano akimis, apskritai yra atlikęs tik vieną (iš matytų) bent kiek įtikinamesnį vaidmenį - roboto Davido "Prometėjuje". Neabejoju, kad jam puikiai seksis ir 5-ojoje "Svetimo" dalyje, kurioje tęs savo nežmogiškojo personažo būvį, nes, na, ne Fassbenderiui stiprias emocijas perteikti. Jis, tai darydamas, atrodo stačiai juokingas.
Dar Jeremy Irons. Per mažai jo buvo. Šis aktorius tiesiog netelpa į mažesnius vaidmenis, o antraeiliuose, greta mėgėjų, it koks Pilypas iš kanapių stypso...

2015/01/25

Mano ištakos / I Origins, 2014

„Mano ištakos“ (I Origins, 2014) — nors kalendoriniai žiūrėjimo/skaitymo metai dar tik prasidėjo, maža vilčių, kad kas nors aplenks šį filmą „Metų nusivylimo“ kategorijoje. Juolab kad patyliukais tiek tikėtasi... Kodėl? Nes tai buvo antrasis meninis režisieriaus Miko Cahillo darbas. Pirmasis — mano ką tik išliaupsinta „Kita Žemė“ (Another Earth, 2011). Taigi lūkesčių loginė seka buvo tokia: pirmasis daug žadantis darbas yra tramplynas į kažką absoliučiai nokautuojančio. Daugmaž: kažką, ko laukiau tūkstančius milijonus metų ir štai dabar uždangai lemta pakilti. Tas kažkas turėjo būti „Mano ištakos“. Nebuvo. Deja, deja... Sakyčiau, nepaisant formalių sutapčių (tų pačių aktorių), net nepriartėjo. Tik pora akimirkų smilktelėjo kažko pažįstamo nuojauta, bet ji netruko išsisklaidyti nenutrūkstamame žodžių sraute.
Taip, šiame filme beprotiškai daug žodžių, tas žodingumas toks perteklinis, toks įkyrus, toks tiesmukas, kad nebelieka erdvės skleistis jokioms papildomoms prasmėms, potekstėms, simboliams, kurių pretenzingai prikaičiota kur reikia ir kur nereikia. Mokslininkas sako: ne, ne, Dievo nėra, mokslas paneigia jo stebuklingą galią. Mokslininko mylimoji prieštarauja: taip, taip, už regimybės yra slaptinga galia, tik tu nenori pripažinti ir pastebėti. Mokslininkas atitaria: ne, ne! Filmo siužetas lemties pirštu beda: taip, taip! C’mon, ar įmanoma dar primityviau — jis netikėjo, bet gyvenimas įtikino! Atgrasu.


Kas dar? Beveik tobulas garso takelis. Tas, kuris kalba apie minėtus tūkstančius milijonus metų...




2015/01/18

Kita Žemė / Another Earth (2011)

Miko Cahillo „Kita (kitokia, antra) Žemė“ (Another Earth, 2011) visiškai atsitiktinai pateko į mano akiratį, prieš peržiūrą nemačiau net treilerio, nežinojau nė vienos siužeto detalės. Ir tik į naudą, priešingu atveju, matyt, atmesčiau šį filmą kaip nežiūrėtiną — tie stereotipiniai mažabiudžetį projektą signalizuojantys kameros virpesiai man savaime atgrasūs, o treilerį, reklaminius plakatus mažų mažiausiai galima palaikyti nevykusia „Melancholijos“ kopija. Tiesa, jau vėliau, kai smalsavau, iš kur šitas gėris atsirado, paaiškėjo, kad filmas laimėjo kažkokį prizą bent jau mano ausiai nouneiminiame festivalyje. Betgi anoks čia kokybės garantas. Lietuviško kino kliedesėlis „Aurora“, kaip skelbia jo reklama, „susišlavė 11 įvairių apdovanojimų visame pasaulyje”, o toks ponas Larry Niven su „Žiediniu pasauliu“ yra laimėjęs Hugo, Locus, Ditmar, Nebula premijas. Ir ką? Ir nieko.

2014/08/04

Ties riba į rytojų / Edge of Tomorrow, 2014

Filmas „Ties riba į rytojų“ (Edge of Tomorrow, 2014) pasakoja apie nekaringą karį, kuris, itin nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms, pasiunčiamas į kovos su ateiviais lauką, o čia, deja, netrunka gauti galo. Tas „deja“ toks dviprasmiškas, mat galas ypatingas: atsitiktinumo dėka pacifistas karys įgyja galią, leidžiančią jam vėl ir vėl iš naujo išgyventi paskutinę dieną. Ir, savaime aišku, tapti nenugalimu kovotoju, kuriam lemta išgelbėti pasaulį. Vienaip ar kitaip, vingiuotai ar tiesiai, anksčiau ar vėliau — visi Tomo Cruzo keliai veda į Romą, t.y. į žmonijos gelbėjimą, ir ką jau čia padarysi, jei tokia Aukščiausiojo duotybė — didvyrio įspaudas ant kaktos.
 

2014/07/20

Transformeriai: išnykimo amžius / Transformers: Age of Extinction (2014)

Šiais metais neįprastai dažnai užsuku į kino teatrą. Negaliu sakyti, kad sistemingai einu į visus be išimties fantastikos žanrui priskirtus filmus (į kokią „Beždžionių planetos aušrą“ nė varu nenuvarytų), bet kokių nors apibrėžtesnių atrankos kriterijų aniems irgi netaikau. Pagrindinis akstinas — smalsumas. O kadangi „Transformerių“ 3D treileris pasirodė šaunus, tasai smalsumas išaugo iki noro pažiūrėti visą filmą.

2014/07/18

Cormac McCarthy. Kelias

Kelias: romanas / Cormac McCarthy. — Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. — 223, [1] p. — ISBN 978—9986—39—530—0.

C. McCarthy romaną į rankas (teisybės dėlei — į planšetę) ėmiau kaip „dar vieną apokalipsę“ — nei su pernelyg dideliu susidomėjimu, nei su išankstiniu skeptišku nusistatymu. Užteko vos keleto puslapių, kad suprasčiau, jog susidūriau su kažkuo labai stipraus, kažkuo labai tikro. Tas tikrumo jausmas neapleido iki romano pabaigos, tai viena iš knygų, kurios nusėda. Nusėda atminty, sąmonės kertelėj, tupi pavyzdinėje lentynoje, į kurią visada galima bakstelėti pirštu — štai, čia tai, kas vadinama literatūra. Ne skaitalu.

2014/01/18

James Dashner. Bėgantis labirintu

Bėgantis labirintu: [romanas] / James Dashner. - Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2013]. - 439, [4] p. - ISBN 978-609-403-512-8.

James Dashner romanas „Bėgantis labirintu“ yra pirmoji iš keturių „Labirinto“ serijos  istorijų. Iš esmės apie romaną „Bėgantis labirintu“ nėra daug ką kalbėti — tai puiki knyga paaugliams. Mokyklinukams. Arba jaunuoliams, kaip kad rašo reklaminės anotacijos. Arba tiems, kuriems širdy dar ne ruduo ir anie visada jaučiasi esą šešiolikos. 

2014/01/12

Rydiko kronikos. Sugrįžimas / Riddick (2013)

Iš tiesų gaminį (galima analogija: pvz., būna sūris ir būna jo gaminys) „Rydiko kronikos. Sugrįžimas“ (Riddick, 2013) peržiūrėjau prieš pora mėnesių ir įspūdį jis paliko tokį, kad nemačiau reikalo apie aną net užsiminti. Identifikavau kaip atvejį, apie kurį tiesiog nėra ką kalbėti. O bet tačiau... Laikas kartais pakoreguoja kalbėjimo inspiracijas : )

2013/12/13

Saugumas negarantuojamas / Safety Not Guaranteed (2012)


Filmas pristatomas kaip komedija ir romantinė drama. Lygiai taip pat galėtų būti priskirtas sci–fi kategorijai, mat komedijos čia tiek pat, kiek ir mokslinės fantastikos. Kitais žodžiais tariant — ogi nei kiek. Joks čia priekaištas, konstatuoju faktą.

2013/12/10

Europa / Europa Report (2013)

Lietuviški portalai filmo pavadinimą „Europa Report“ verčia tiesiog „Europa“. 

„Europa“ ilgokai buvo mano akiratyje, bet vis neradau tinkamos progos / nuotaikos peržiūrėti. Nors treileris viliojo, tačiau šiek tiek atgrasė filmavimo būdas (esą veiksmą filmuoja kameros, įrengtos erdvėlaivyje ir astronautų skafandruose), keliantis asociacijų su mažabiudžetėmis nevykėliškomis raganų medžioklės istorijomis. Galiausiai, matyt, nuojauta sufleravo, kad šiam filmui reikia patogių, susikaupti leidžiančių aplinkybių. Kai pagaliau tokios susiklostė — patyriau kuo tikriausią atradimą. „Europa“ — vienareikšmiškai geriausias metų (ir apskritai vienas iš geriausių visų laikų) sci–fi filmas.

2013/12/07

Paskutinės dienos Marse / The Last Days on Mars (2013)

Taigi, Marsas. Marsas iš esmės visada yra gerai. Su sąlyga, jei jo yra daugiau, nei vien tik planetos vardas filmo pavadinime. Filme „Paskutinės  dienos  Marse“ (beje, lietuviškame filmo pavadinimo vertime dominuoja vienaskaitos variantas „Paskutinė diena Marse“, kuris pagal turinį lyg ir tikslesnis) vis dėlto dėmesys nukreiptas į paskutines dienas, o ne į Marsą.

Iki pirmo lavono atsiradimo — ekrane viskas pakankamai sklandu. Pavargę astronautai–mokslininkai, kurie skaičiuoja paskutines misijos Marse valandas; irzulys dėl nevaisingų pastangų atlikti kokį lemtingą atradimą, amžiams įrašysiantį atradėjo vardą šlovingos istorijos puslapiuose; rausvai gelsvas Marso kraštovaizdis su viena kita audra; praktiški skafandrai, sėkmingai apsaugantys nuo radiacijos... Žodžiu, tinkamas įvadas, tinkama nuotaika, tinkami dialogai ir dar tinkamesnė vaidyba. O tada...  Atsiranda lavonas. Ir reikalai akimirksniu pašlyja. Kas be ko, retas lavonas įneša gyvųjų pasaulin harmonijos ir pozityvo, bet negyvėliai Marse — išskirtinai reto bjaurumo reiškinys.

2013/12/05

Hobitas: nelaukta kelionė / The Hobbit: An Unexpected Journey (2012)

Labai nenorėjau „Hobito“ žiūrėti ir kone metus sėkmingai jo išvengiau. Nenoras grynai iš principo. Ir visai ne dėl to, kad į fantasy žanrą žiūriu (nepagrįstai) atsainiai. Ogi štai kas: neabejoju, kad viskas, ką ta tema buvo galima pasakyti ir parodyti, jau sudėta į „Žiedų valdovą“ ir ponas J. R. R. Tolkienas grabe vartosi nuo tokių įnirtingų filmo kūrėjų pastangų pasipinigauti ekranizuojant jo kūrinius. Neginčiju „Žiedų valdovo“ ekranizacijos didybės — kiekviena dalis man buvo šventė kino teatre, bet laikausi nuomonės, kad didingi dalykai yra, tiksliau — turėtų būti, vienkartiniai. Monumentalūs ir nepakartojami. Neginčijami ir nenustelbiami... Betgi siekiamybė sau, o realybė sau. Anom nepakeliui. Modernioji kultūra tiražuoja didybę kaip Kalėdų senelius šokolado fabrike. Iš jei tik įmanoma š...o išspausti (bent vieną dešimtąją) grūdo — neabejotinai rasis, kas taip ir padarys. „Žiedų valdovas“ buvo pernelyg pelningas, kad garbingai ilsėtųsi kino meno istorijos palėpėse. O kad jau nebuvo iš ko kurti ano tęsinių, tai gerbiamas Peteris Jacksonas sukūrė priešistorę — „Hobito“ trilogiją.


2013/12/03

Eliziejus / Elysium (2013)

Eliziejus“  žiūrėtinas dėl trijų priežasčių.

Pirmoji — tai filmas su sci–fi žyme.

Antroji — filmo režisierius iš PAR Neillas Blomkampas. Kodėl režisierius ir kuo čia dėta PAR? Ogi būtent N. Blomkampas režisavo „9-ąjį rajoną“, kurio veiksmas vyko išblukusiuose Johanesburgo priemiesčiuose. Nors šio filmo nieku gyvu neapibūdinčiau kaip patikusio, bet kad įsiminė — neabejotinai. Žodžiu, „9-tasis rajonas“ galėjo būti vertinamas kaip vykęs debiutas, leidžiantis tikėtis malonių staigmenų iš režisieriaus ateityje. Į „Eliziejų“ nukreiptus lūkesčius dar sustiprino pavardės aktorių sąraše: Jodie Foster ir mano simpatijų laureatas Mattas Damonas.


2013/11/25

Kaubojai ir ateiviai / Cowboys & Aliens (2011)

Tokį šmaikštų, šmaikštų filmą vakar  žiūrėjau — „Kaubojai ir ateiviai“.  

Nžn, kaip jis pro mano akis prasprūdo savo debiuto metu, anyway — į Danielio Creigo torsą pasižiūrėti pavėlavau tik trejus metus. Danielis, žinoma, pats savaime didingas reginys: tamsusis titanas — rūstus kaip požemių dievas, gajus kaip Silvestro Stalonės Rembo, kupinas sielą kraujuoti verčiančios ištikimybės. Kad banditas, tai smulkmena. Negi tikro vyro įvaizdis derėtų su kokia ūkininko profesija? O štai plėšikų gaujos vadeiva, metęs savo versliuką dėl meilės exprostitutei — čia jau visai kita kategorija, visai kita...


2013/11/23

Anapus / Hereafter (2010)

Anapus / Hereafter (2010)Tai lengvas filmas. Pozityvia prasme. Lengvas nepretenzingas siužetas, lengvai skaudūs išgyvenimai, lengva džiazuojant  muzika... Lengvumo pojūtis peržiūrėjus.

Istorija net banaloka. Nors filmo pradžia žada fantastinę intrigą: vienas pamato negyvėlius, kitas gali su jais kontaktuoti, trečias negali, bet nori. Bet šiaip jau tie numirėliai tėra inspiracija pajudėti pirmyn: mat visiems trims tiesiog sunku gyventi. Užtat ir ieško vienas kito. Kad palengvėtų.


2013/11/17

Geležinės durys / Iron Doors (2010)

Ar maža pasaulyje prikurta nesąmonių, kad derėtų stebėtis dar viena iš jų?

„Geležinių durų“ siužetas — scenaristų fantazijos topas. Sakyčiau, net archetipas, mat kažin ar nors vienas save gerbiantis kino kūrėjas bent kartą per karjerą nėra nusviedęs savo herojaus nežinia kur, nežinia kada, nežinia kodėl. Kodėl gi Stephenas Manuelis turėtų būti išimtis?


2013/10/22

Tess Gerritsen. Gravitacija

Gravitacija: [romanas] / Tess Gerritsen. - Kaunas: Jotema, [2011]. - 366, [2] p. - ISBN 978-9955-13-303-2.

Taip jau nutiko, kad praėjusią savaitę patyriau tikrą gravitacijos perkrovą. Prieš keletą dienų pasidalinau įspūdžiais apie A. Cuarono režisuotą plačiai išreklamuotą „Gravitaciją“ (Gravity). Bet nutylėjau, kad šitai buvo jau antroji „Gravitacija“ per tris dienas: prieš filmo peržiūrą skubėjau perskaityti Tess Gerristen to paties pavadinimo romaną, mat nė neabejojau, kad pavadinimų sutaptis nėra atsitiktinė ir filmas turįs būti romano ekranizacija. Klydau.


2013/10/17

Gravitacija / Gravity (2013)


Yra toks dalykas kaip nuspėjamumo dėsningumas. Pamenu, studijų metais iš Sankt Peterburgo atvykusi jaunutė rusakalbė lektorė dėstė tobulas psicholingvistikos paskaitas. Viena iš pirmųjų nuspėjamumo iliustracijų buvo paprastutis eksperimentas: reikėjo akimirksniu nesusimąstant užrašyti kilusią asociaciją — „atsaką“ į jos pateiktą žodį. Apibendrinus rezultatus, paaiškėjo, kad  kone absoliuti dauguma į žodį žolė atsakė žalia, dangus buvo mėlynas, o tortasskanus.


2013/10/07

Pasaulinis karas Z / World War Z (2013)

Tęsiu apokaliptinę tematiką: pagaliau prisiruošiau ir peržiūrėjau „Pasaulinį karą Z“. Taigi.

Kadangi su filmu susijusių ypatingų lūkesčių kaip ir neturėjau, kalbėti apie nusivylimą būtų neteisinga. Bet štai ko nuoširdžiai nesupratau: kodėl teigiama, esą filmas — M. Brookso romano „Pasaulinis karas  Z“ ekranizacija? Negana to  į pasaulį paleistas dar ir tuo pačiu pavadinimu. Mat su M. Brookso knyga filmą, mano akimis, sieja vienui vienintelis dalykas — zombiai ir anų keliamas chaosas. Na, ir dar minėtas pavadinimas. O kadangi apie zombius istorijų prirašyta n+1, tai lygiai taip pat sėkmingai šį Marco Forsterio režisuotą filmą galima vadinti bet kurios iš jų ekranizacija.