Max Brooks. Pasaulinis karas Z.

Max Brooks. Pasaulinis karas Z. Vilnius: Obuolys, 2013, p. 528 ISBN: 9786094035432

Kadangi dėl visokių nelemtų kliūčių nespėjau „Pasaulinio karo Z“ pamatyti kino teatro ekrane, o Linkomanija kol kas siūlo pernelyg abejotinos kokybės variantus, smalsumą teko malšinti kitu būdu — įsikeliant į skaityklę to paties pavadinimo M. Brookso romaną.

Pradėsiu nuo pagrindinio netikėtumo. Iš filmo anonsų jau žinojau, kad laukia dar viena zombiados istorija: mirtinas užkratas, suzombėję negyvėliai ir herojus, daugiau ar mažiau didvyriškai gelbstintis myriop pasmerktą pasaulį. Ir iš tiesų: su zombiais knygoje viskas ėjosi sklandžiai, tačiau, didžiam mano nustebimui, čia neradau jokio postapokaliptinio didvyrio, jausmingai perkreiptomis Tomo Cruzo lūpomis ar iki sielos gelmių perveriančiu Brado Pito žvilgsniu. Kodėl ir kaip taip galėjo nutikti?

Autorius pasirenka nestandartinį pasakojimo būdą: knyga sudaryta kaip pavienių asmenų liudijimų apie karo su zombiais preliudiją, eigą, pasekmes rinkinys. Liudijimų, kuriuos keliaudamas po visą pasaulį surinko JT tarnautojas oficialiai ataskaitai, tačiau pastarieji pasirodė pernelyg subjektyvūs, pernelyg suasmeninti, kad galėtų būti į ją įtraukti. Suprask — gal nepatogūs, gal nepakankamai korektiški, gal ne itin lojalūs, žodžiu, tokie, kokius geriau palikti užmaršty ar bent jau garsiai neafišuoti. Tačiau jie tinkami amžininkų atsiminimų rinktinei — taip knygą pristato tariamas jos sudarytojas.

Knygoje nestinga veiksmo ir šiurpą keliančių istorijų, dramos ir siaubo elementų, tačiau ne viskas taip paprasta. „Pasaulinis karas Z“ yra nuosekli ir neįtikėtinai reali projekcija: kas būtų, jeigu būtų...  Ta projekcija apima esamojo meto ekonominių, politinių, karinių, galiausiai — kasdienių santykių analizę ištikus apokalipsei. Dramatiška karo istorija kuriama iš be galo įvairių perspektyvų, pradedant aukščiausių valdžios pareigūnų, karinių pajėgų vadovybės liudijimais, baigiant eilinių įvairaus amžiaus ir lyties gyventojų pasakojimais. Amerikiečių, kinų, rusų, indų, kanadiečių, prancūzų... Iš tiesų M. Brooks atkakliai ieško atsakymo į klausimą: kas ištiktų pasaulį, be perspėjimo suskilus dirbtinai išpūstam globalizacijos, su visomis jos intrigomis ir užkulisiniais žaidimais, burbului? Kas ištiktų regionus, valstybes, eilinius gyvastį išsaugojusius, bet neišvengiamai sužalotos psichikos  mirtinguosius? Ir kuo toliau skaitai, tuo labiau ima aiškėti, kad zombiai knygoje atlieka ne daugiau nei simbolinį vaidmenį: įkūnija destrukcijos, chaoso, fikcijos ir galimybės iš jų išsivaduoti priežastį. Tiesa sakant, gyvieji numirėliai knygoje nė kiek nemistifikuojami, neturi antgamtinių galių (žinoma, jei tokia galia nelaikysime paties numirėlio prisikėlimo), nustoja funkcionuoti vos ištaškius smegenis. Sakyčiau, jų aprašymas labiau techniškas ir šiurpus tiek, kiek šiurpi pati situacija, kurioje anie veikia. Kur kas nejaukiau skaityti autoriaus pamąstymus apie nesaugaus saugumo iliuziją — pasaulį, kuriame šiandien gyvename.

Nors iki pusės pasakojimo autorius vykusiai išlaiko įtampą, ryškesnės kulminacijos, o juo labiau — atomazgos istorijoje nėra. Dar vienas akibrokštas skaitytojui: pastarasis jau pratarmėje informuojamas apie gyvųjų ir mirusiųjų karo baigtį. Taigi skaitant nekamuoja klausimas kas ką įveikė, koncentruojamasi į kaip tai vyko? Intriga, žinoma, nukenčia, bet, tikiu, autorius turėjo savų tikslų.

Žodžiu, „Pasaulinio karo Z“ vadinti eiliniu zombiados egzemplioriumi negalima. Pažiūrėsim, ar tą patį bus galima pasakyti apie filmą.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina 

Naikintina