2013/10/17

Gravitacija / Gravity (2013)


Yra toks dalykas kaip nuspėjamumo dėsningumas. Pamenu, studijų metais iš Sankt Peterburgo atvykusi jaunutė rusakalbė lektorė dėstė tobulas psicholingvistikos paskaitas. Viena iš pirmųjų nuspėjamumo iliustracijų buvo paprastutis eksperimentas: reikėjo akimirksniu nesusimąstant užrašyti kilusią asociaciją — „atsaką“ į jos pateiktą žodį. Apibendrinus rezultatus, paaiškėjo, kad  kone absoliuti dauguma į žodį žolė atsakė žalia, dangus buvo mėlynas, o tortasskanus.


Kaip tai susiję su „Gravitacija“? Ogi kai finalinėje scenoje astronautės Rajan vaidmenį atliekanti Sandra Bullock po tariamai pirmojo „pasivaikščiojimo“ atvirame kosmose, neabejotinos dekompresijos, pusiau aklo skrydžio dviem kosminiais aparatais ir gaisro viename iš jų vis dėlto pergalingai išplaukė iš skęstančio skraiduolio į įtariai atrodančio vandens telkinio paviršių, baimingai įsitempiau su viena vienintele mintimi: o dabar ją garantuotai užpuls rykliai arba krokodilai!.. Vėliau, kai paskaičiau „Gravitaciją“ žiūrėjusiųjų komentarus, su nuostaba atradau, kad asociaciniai ryšiai astronautė vandeny — išbadėjęs ryklys užklupo toli gražu ne du ir net ne tris filmo žiūrovus. Ir ką gi — režisierius Alfonso Cuaronas visiems nušluosto nosį, nuspėjamumo dėsningumą sutraiškydamas it kolorado vabalą: rykliai nepasirodo. Krokodilai irgi. Ir apkaltink, kad gudrus, režisierių banalumu. Užtat, anot kritikų (?), pasipila atgimimo ir reinkarnacijos (?) metaforos: iš vandens iššliaužusi gražuolė pagrindinė veikėja klupdama pergalingai atsistoja pasveikinti Motiną Žemę.

Beje, kalbant apie gražuoles ir gražuolius, labai man kliuvo pagrindinius vaidmenis atliekantys aktoriai: jau minėta S. Bullock ir G. Clooney. Turiu minty ne vaidybą (nors asmeniškai manęs G. Clooney nė per nago juodymą neįtikino), bet, visų pirma, pernelyg didelį atpažinumo kapitalą. Žiūriu, tarkim, į poną Georgą ir matau ne ką kitą, kaip šaunųjį komediantą iš „O broli, kur tu“; S. Bullock veidas taip pat implikuoja pernelyg daug jos įkūnytų personažų, negailestingai kontrastuojančių su astronaute Rajan. Žodžiu, žmogiškųjų žvaigždžių šviesa stelbia kosmines žvaigždes, t.y. tai, kas filme yra geriausio. Mano galva, menkiau atpažįstami veidai žiūrovams būtų padarę didesnę paslaugą. Tiesa, ar tą patį galima pasakyti apie kino teatrų kasas — kitas klausimas.

Apie siužeto štampus, alogiką ir dialogų lėkštumą galima tęsti iki begalybės, bet sci-fi fanai į kino teatrus šiuo atveju neabejotinai pirmiausia eina ne jausmingų dramų išgyventi, o pamatyti nematyto — 3D kosmoso vaizdų. O dėl anų galima nemažai režisieriui atleisti. Tiesa, klejojantys ir nusikalbantys pagrindiniai veikėjai vis tiek neišvengiamai blaško dėmesį, todėl labai norėtųsi „Gravitaciją“ peržiūrėti dar kartą, susitelkus tik į vizualųjį ir akustinį foną. Veikia hipnotizuojančiai. Šiurpiai tikroviškais šviesuliais nusėtos begarsės erdvės imitacija kartkartėmis vertė krūpčioti ir kone graudintis: taip didinga, taip gražu, taip... Taip tobulai iliustruoja tas dešimtis, o gal jau ir šimtus skaitinių, kurių herojai iš erdvėlaivių stebi kosmoso platybes, žvaigždžių raibuliavimą, saulėtekius Žemėje. Nepaliaujamus suktukus. Ir absoliučią Tylą.

Vertintina
Rekomenduotina
Žiūrėtina
Peiktina 
Naikintina

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą