Tęsiu apokaliptinę tematiką: pagaliau prisiruošiau ir peržiūrėjau
„Pasaulinį karą Z“. Taigi.
Kadangi su filmu susijusių ypatingų
lūkesčių kaip ir neturėjau, kalbėti apie nusivylimą būtų neteisinga. Bet štai
ko nuoširdžiai nesupratau: kodėl teigiama, esą filmas — M. Brookso romano „Pasaulinis karas Z“ ekranizacija? Negana to į
pasaulį paleistas dar ir tuo pačiu pavadinimu. Mat su M. Brookso knyga filmą,
mano akimis, sieja vienui vienintelis dalykas — zombiai ir anų keliamas chaosas.
Na, ir dar minėtas pavadinimas. O kadangi apie zombius istorijų prirašyta n+1,
tai lygiai taip pat sėkmingai šį Marco Forsterio
režisuotą filmą galima vadinti bet kurios iš jų ekranizacija.
Žodžiu, jokia lyginamoji romano ir filmo analizė, mano akimis, yra ne tik
abejotina, bet absoliučiai neįmanoma, kadangi, kaip pastebi puikią recenziją
parašęs N. Kairys, tai „du radikaliai skirtingi konstruktai, turintys savaip
besirutuliojančius ir veik nesusikertančius naratyvus bei nė kiek nesisiejančius
reikšminius centrus“.
Bandau įsivaizduoti, kaip filmą
vertintų romano neskaičiusieji. Ir kad iš kurios pusės bežiūrėčiau, vis tiek
istorija atrodo perdėm baltais siūlais lopyta. Apstu siužetinių smegduobių, alogiškų prasminių šuolių. Žinoma,
čia tiems, kurie ne tik čiaumoja popcornus,
bet dar ir galvoja, kas, kodėl, iš kur ir kaip. Pasakojama istorija laviruoja
tarp pasaulinės ir asmeninės dramos, tačiau nei viena iš jų iki galo neįtikina.
Mat pasaulį ištikusi globali katastrofa tėra galimybė skleistis pagrindinio (ir
iš esmės vienintelio) veikėjo heroizmui. B. Pitto vaidyba akies neerzina,
tačiau jo įkūnijamo herojaus potencialas išgelbėti pasaulį kelia rimtų abejonių.
Tiesa, anas iš paskutiniųjų stengiasi būti savas
vaikinas, bet dėl to tik prasčiau — pražuvęs pasaulis ir milijardų
tragedija nustumta į šalį, mat sumanusis vaikinas ieško vaistų. Ir — ach, kaip
keista... — neilgai trukus, nušluostęs nosį iškiliausiems pasaulio protams, atranda
problemų sprendimo raktą. Tiesa, dar pusvalandį sugaišta, kol aną iš zombių apsuptos
kamaraitės pasiima. Tačiau galiausiai pasaulis išgelbėtas, vaikinas grįžo pas besišypsančią
žmoną ir dukreles, ekrane virš giedros Škotijos pakrantės sklando žuvėdros...
Tiek tos pasaulinės, kone visą žmoniją sunaikinusios, katastrofos.
Tiesa, skaičiau žiūrovų komentarų, esą filme
netrūksta jautrių metaforų, filosofinių poteksčių. Ką galiu pasakyti... Apokaliptinė tematika šiuo požiūriu labai dėkingas
žanras. Deja, aš tų poteksčių čia neįžvelgiau. Nebent metafora laikytume faktą,
kad kiekvienam savas kailis svarbiausias, ir net pati aukščiausia siena nėra
saugumo garantas.
Kitas dalykas, kad sėdint kino salėje
su 3D akiniais ir krūpčiojant nuo į akis šokančio zombio vaizdelio, vargu ar
loginių ryšių stoka ir psichologizmo stygius atrodo tokie aktualūs. Juolab, kad vaizdai
pagaulūs. Net ir pačių zombių baisuokliškumas,
sakyčiau, saikingas. Žodžiu, techninė dalis neblogai maskuoja siužeto spragas.
Ir, žiū, turim visai neblogą rezultatą — nepretenzingą eilinę zombiadą, puikiai tinkančią savaitgalio
vakarui praleisti.
Žinoma, galima kelti klausimą, kaip apskritai
sukurti zombiadą, kurią būtų galima
pavadinti neeiline? Kaip pavaizduoti pasaulio žūtį, kad neliktų neišbaigtumo
įspūdžio? Kaip sukurti komerciškai sėkmingą projektą, kuris neapsiribotų
griūvančių miestų ir dantimis kalenančių pamėklių vaizdais? Ką gi, iššūkis
ateities kūrėjams. Galimybės tikrai dar neišsemtos.
Vertintina
Rekomenduotina
Žiūrėtina
Peiktina
Naikintina
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą