Justin Cronin. Perėja.

Perėja: [romanas] / Justin Cronin. - Kaunas: Jotema, [2011]. - 687, [1] p. - ISBN 978-9955-13-318-6.

Pastaruoju metu „įkritau“ į (post)apokaliptinį žanrą — kas antra į rankas ar skaityklę pakliuvusi knyga pranašauja pasaulio pabaigą. Specialiai neieškau, anos pačios į rankas brukasi. Gal kad metas toks, ruduo, debesuota, žvaigždžių ir erdvėlaivių veik nesimato, tad akys nuo kosminių erdvių žemės link krypsta. O ant pastarosios kas? – zombiai, vampyrai, mutantai, šiaip visokie nenusisekėliai šmirinėja, net sapnuoti anuos pradėjau.

„Perėja“ — J. Cronino apokaliptinės trilogijos pirmoji knyga. Į lietuvių kalbą išversta ir antroji dalis — „Dvylika“. Ponas rašytojas reikalo ėmėsi iš esmės, kuria epą, kurio vien pirma dalis arti septynių šimtų puslapių, surašytų toli gražu ne pusakliams skirtu šriftu. Žiū, šiandien apskritai madinga neatkeliamus daugiatomius skaitalus leisti. Žodžiu, veikti yra ką, tačiau tai vienas iš tų variantų, kai didelė romano apimtis nevargina, siužetas gana įtraukiantis,  pasakojimas nuoseklus.

Įvertinus visumą — taip, skaityti buvo smagu. Viena vertus, kažko iš esmės naujo J. Croninas nesukūrė: žaibišku greičiu plinta pražūtingas virusas, pasaulį užkariauja zombių ir vampyrų hibridais virtę užvaldytieji arba dūmiai, o likusi saujelė žmonių iš paskutiniųjų stengiasi išgyventi. Kitaip tariant, nil nove sub sole – nieko naujo po saule. Gausu klišių, atkeliavusių iš holivudinių apokaliptinių istorijų, filmų bei serialų: kariškiai atlieka bandymus su nauju virusu, turinčiu sukurti antžmogius; apkrėstiesiems ištrūkus į laisvę, prasideda epidemija ir nevaldomas chaosas; žmonijos likučiai sėdi apsikabinę nutilusią radiją ir laukia nesulaukia pražuvusios kariuomenės; galiausiai atsiranda jautrus herojus, kyląs į žygį „ieškoti atsakymų“. Atsakymas vėlgi tradiciškai pasirodo paslaptingų galių turinčios moteriškosios lyties atstovės pavidalu, gimsta šviesesnio rytojaus viltis. Taigi romane funkcionuoja iš esmės visi standartiniai ir, kaip liudija žanro istorija, komerciškai sėkmingi herojinės fantastikos elementai, veiksmo eigos nuspėjamumas didesnis nei 90 procentų.

Vis dėlto nuspėjamumas neeliminuoja skaitymo malonumo. Pasakojimas sudėliotas sklandžiai, nėra didesnių, bent jau tokių, kad akis badytų, „baltų dėmių“. Tarp pagrindinės siužetinės linijos įsiterpusios fragmentiškos istorijos ir aprašymai kuria romano savitumą: neskubrus kalbėjimo stilius, istorija pasakojama iš keleto veikėjų perspektyvos, sukurti kone motyvuoti veikėjų charakteriai, saikingas pataikavimas beskonybei. O labiausiai ranką autoriui spaudžiu, kad beveik išvengia ašaringų apgailestavimų, kalbėdamas apie asmenines veikėjų ir globalias žmonijos dramas. Sakau „beveik“, nes teisingai pradėjęs vis dėlto pabaigos link kiek praskysta: pasklinda meilės seilės, veisiasi jaunikliai, sujautrėja zombiai... Kitaip sakant, emocinė temperatūra gerokai viršija vidutinę ir išbalansuoja lig tol buvusį ramų pasakojimo ritmą. Visa tai veikia kaip rimtas įspėjimas dėl tolesnių dalių solidumo, bet ką gali žinoti. Patikrinsiu. Kaip ten bebūtų, santūrumas nėra lengvai parduodama prekė, tad reikia taikstytis su išlygomis.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina 

Naikintina