Rodomi pranešimai su žymėmis romanas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis romanas. Rodyti visus pranešimus

2015/01/25

Ha Jin. Laukimas

Ha Jin. - Vilnius- Tyto alba, 2011. - 317, [2] p. - ISBN 978-9986-16-826-3.

Skaitymo paraštės, arba klystkeliai — taip galima paaiškinti, kodėl mano rankose atsidūrė Ha Jin „Laukimas“. Meilės romanas — matyt, tai tiksliausias knygos apibūdinimas. Meilės romanas, kurį išmanūs anotacijų kūrėjai pristato kaip nepažinią egzotiką: „šiuolaikinė kinų literatūra – lietuvių skaitytojams beveik nežinoma žemė; nelabai žinome, kokie dėsniai reguliuoja ir lemia dabartinių kinų gyvenimą, kaip mąsto, elgiasi ir apie ką svajoja Kinijos valdiniai.“ Užkibau. Tiesa sakant, po grandiozinių maginės fantastikos epopėjų užkibčiau už bet ko, kas „pravėdintų“ galvą, pernelyg nesirinkau. 

2014/01/17

Suzanne Collins. Bado žaidynės / Pavojinga meilė / Liepsnojantis įtūžis

Bado žaidynės: [romanas] / Suzanne Collins. - Vilnius: Alma littera, 2010. - 347, [2] p. - ISBN 978-9955-38-621-6.
Pavojinga meilė: [romanas] / Suzanne Collins. - Vilnius: Alma littera, 2012. - 347, [2] p. - ISBN 978-9955-38-876-0.
Liepsnojantis įtūži : [romanas] / Suzanne Collins. - Vilnius: Alma littera, 2011. - 371, [2] p. - ISBN 978-609-01-0039-4.

Pakalbėti apie „Bado žaidynes“ paskatino štai šitas masinę psichozę iliustruojantis kliedesysNaa, neatsigaunu vis dar. Surijau šias knygas vieną po kitos, dabar taip liūdna, kad noriu tik sėdėt ir žiūrėt visokius video, susijusius su tom knygom ir filmais, ir nieko daugiau neveikt. Jau net nesakysiu, kad pabaigusi skaityti trečią dalį, vis dar nenustoju galvoti. Ir šįryt dar net nebuvau normaliai prabudusi, kai jau vienintelė mintelė sukosi galvoj: "Kaip seksis Ketnei ir Pitui?" Tai va, tapau visiška užvaldytąja.

2013/09/24

E L James. Penkiasdešimt pilkų atspalvių

Penkiasdešimt pilkų atspalvių : [romanas] / E. L. James. - Vilnius: Alma littera, 2013. - 502, [1] p. - ISBN 978-609-01-0824-6.

Tiek ažiotažo, tiek recenzijų, apžvalgų, komentarų knyga sulaukusi, kad kalbėjimas apie ją jau tegali būti pavadintas tuščiažodžiavimu. O kadangi to tuščiažodžiavimo apstu nors vežimu vežk, prisijungsiu prie bendro choro. Mat labai maga pasvarstyti, kodėl eilinis meilės romanas sukėlė tokį šurmulį. Tiesa, užtikrintai tvirtinti, jog jis išties „eilinis“ gal ir negalėčiau: ne taip jau daug tų meilės romanų yra tekę skaityti, kad lengva ranka juos dėliočiau į (anti)kokybės lentynėles.


2013/08/22

Max Brooks. Pasaulinis karas Z.

Max Brooks. Pasaulinis karas Z. Vilnius: Obuolys, 2013, p. 528 ISBN: 9786094035432


Kadangi dėl visokių nelemtų kliūčių nespėjau „Pasaulinio karo Z“ pamatyti kino teatro ekrane, o Linkomanija kol kas siūlo pernelyg abejotinos kokybės variantus, smalsumą teko malšinti kitu būdu — įsikeliant į skaityklę to paties pavadinimo M. Brookso romaną.

Pradėsiu nuo pagrindinio netikėtumo. Iš filmo anonsų jau žinojau, kad laukia dar viena zombiados istorija: mirtinas užkratas, suzombėję negyvėliai ir herojus, daugiau ar mažiau didvyriškai gelbstintis myriop pasmerktą pasaulį. Ir iš tiesų: su zombiais knygoje viskas ėjosi sklandžiai, tačiau, didžiam mano nustebimui, čia neradau jokio postapokaliptinio didvyrio, jausmingai perkreiptomis Tomo Cruzo lūpomis ar iki sielos gelmių perveriančiu Brado Pito žvilgsniu. Kodėl ir kaip taip galėjo nutikti?


2013/06/17

Neil Gaiman. Amerikos dievai.

Amerikos dievai : romanas / Neil Gaiman. - Kaunas : Eridanas, 2004. - 415, [1] p. - ISBN 9986-97-101-2.

„Amerikos dievai“ — romano pavadinimas talpina savy visą siužeto esmę: tai istorija apie daugybę Amerikos ir keletą amerikoniškų dievų. Daugiau siužeto įmantrybių lyg ir nesama. Bet kadangi tų dievų gyvas galas ir visi anie su savomis keistenybėmis bei polinkiais, — pasakojimas spalvingas ir dinamiškas. Ne veiksmo, o vyksmo prasme.

O Amerikoje — taip kaip Amerikoje.

America! America!
God shed His grace on thee,
And crown thy good with brotherhood
From sea to shining sea!
<...>
America! America!
God mend thine ev'ry flaw,
Confirm thy soul in self-control,
Thy liberty in law.
<...>
America! America!
May God thy gold refine
Till all success be nobleness,
And ev'ry gain divine.
(„America the Beautiful“, Katharine Lee Bates)

Kokie tie Amerikos dievai? Emigrantai, suprantama, kaipgi kitaip. Paimkime būrelį šabloniškai įsivaizduojamų Amerikos emigrantų vidutinybių, keletą sparčiu žingsniu degradavimo link žingsniuojančių padugnių, idant nebūtume apkaltinti diskriminacija — vieną kitą spalvotąjį,  nesiafišuojantį gėjų, išmanią prostitutę ir, žinoma, kontraversišką sėkmės džentelmeną. Dabar pavadinkime anuos dievais, išbarstykime po valstijas, įdarbinkime taksistais ar laidotuvių biure ir — vualia! — turime Amerikos dievų panteoną.

Tasai panteonas, būtina paminėti, problematiškas. Dievai apskritai yra sunkiai perprantama publika. Dar sunkiau sugyvenama. O kad nuodėmingesnė už nuodėmingiausią eilinį mirtingąjį — šitą žinome dar  nuo spalvingų antikos Olimpo laikų. Negana to, mėgsta keliaklupsčiavimą, aukų atnašavimą, ritualus ir kitą smulkmę, kuri — bene naujiena? — yra anų funkcionavimo pagrindas. Nūnai, bedievių amžiuje, tasai pagrindas kaip reikiant siūbuoja. Dievai puola į isteriją, šizofreniją, alkoholizmą ir kitokio pobūdžio savidestrukcijos elementus. O kai iš po kompiuterio klaviatūros ir žydrojo TV ekrano ima lįsti naujosiomis dievybėmis pasivadinusios pamėklės, senųjų dievų kariauna išsiruošia į žygį. Prieš ką? Štai kur klausimas... Hamletiškasis būti ar nebūti čia netiks. Užtat Makiavelio skaldyk ir valdyk  — jau arčiau tiesos. Dievai juk apsukrūs. Ir kerštingi.

N. Gaimanas dėlioja multikultūrinę dievų mozaiką multikultūrinėje amerikietiškoje mišrainėje, skirtoje anaiptol ne gurmano skoniui. Ir dėlioja, mano akimis, labai vykusiai, negailėdama prieskonių: nesaikingas žiupsnis aitriosios paprikos, perviršius cukranendrių cukraus, pusė pakelio „Vegetos“...  Rezultatas — pritaikytas universaliam skoniui. Jei norisi sukrėtimų — tokio šiurpaus zombio, kokiu tapo pagrindinio veikėjo žmona, man dar neteko sutikti (tfu tfu tfu); jei mistikos — šį poreikį patenkins mitologinis kontekstas; detektyvo — puiki mažo miestelio vaikžudžio istorija; jei intrigų — užsimaskavęs skandinavų dievas apšvarins banką... Žodžiu, visko daug, tik rinkis, juk čia — Amerika.

Nepamenu kur, nepamenu kada, skaičiau įsiminusį komentarą apie visai neseniai Lietuvoje viešėjusią Laną del Ray: esą ji — jos muzika ir tos muzikos įvaizdinimas — įkūnija pačią Ameriką. When i look at her... She is a real american women. Tą patį man norisi kalbėti apie „Amerikos dievus“, sudievinančius ir nudievinančius.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina 


2013/06/16

Richard Matheson. Aš esu legenda.

Aš esu legenda : romanas / Richard Matheson. - 2-oji patais. laida. - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2011]. - 317, [2] p. - ISBN 978-609-403-205-9.

Kaip pažiūrėsi. Viena vertus, romanas — klasika, vampyriados epidemijų eros šauklys. Kita vertus, tokio tipo istorijos siužetas pernelyg pažįstamas, kad bent kiek labiau įtrauktų. Iš to atitinkamai kyla privalumai ir trūkumai.

Tų privalumų tiek ir tėra, kad  dar vienas pliusiukas sąraše to, ką reikia perskaityti. Kaip Kristijono Donelaičio „Metus“ mokykloje. Anoks įdomumas, užtat svarba neginčijama — lietuvių grožinės literatūros klasikų klasika. Taip ir su „Legenda“: pasaulinės vampyrizmo pandemijos židinys. Kas kad ne itin pretenzingas ir į solidžios literatūros gretas nesiveržiantis.

Na, o konstatavę šį faktą, turime ką? — lengvai per vieną vakarą suskaitomą istoriją, pažįstamą iš n+1 identišką temą nagrinėjančio filmo ar serialo. Paveiki ji gali būti tiems, kurie nematė ekranizacijų arba šiaip per savo ilgą ar trumpą gyvenimėlį nedaug knygelių (dar?) teperskaitė. Žodžiu, vienas iš tų kūrinių, kuriuos reikia skaityti tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. Kaip, tarkim, Karlo Majaus „Vinetu“ — pastarojo tritomis savo laiku man gi pasaulinio masto šedevras atrodė. Užtat „Legendą“ skaičiau ne laiku ir ne vietoje: su pernelyg gausia šios tematikos skaitytų ir matytų dalykėlių patirtimi, vaizduotė vis kūrė pamėkliškai slankiojančius zombius iš „Absoliutaus blogio“ epopėjos, jau nekalbant apie graudžiai šuniuką apsikabinusį ašarojantį Willą Smithą...

Tiek. Nei daugiau, nei mažiau. 

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina


2013/06/06

Albert Sánchez Piñol. Šalta oda.

Šalta oda : romanas / Albert Sánchez Piñol. - Vilnius : Alma littera, [2006]. - 206, [2] p. - ISBN 9955-24-203-5.

Nuspėjamumas nėra didžiausia šio romano problema.  Yra gi ne vienas ir ne du pavyzdžiai, kai lėkštas siužetas niekaip nemenkina skaitymo malonumo. Čia ne tas atvejis. Priežastingumo ryšių ir apskritai pamatinės siužeto logikos stoka persekioja nuo pirmo puslapio. Galiausiai imi romaną skaityti kaip nacionalinę eskimų (ar dar kokios pasaulio krašto tautos) pasakaitę, siužetas rutuliojasi pakankamai sparčiai, samprotavimų pertekliaus nepasitaiko, valanda kita ir žiū — verti paskutinį puslapį. Žodžiu, greito vartojimo produktas, neįpareigojantis mąstyti.

Siužetas: jaunas maištininkas airis pasirenka savanorišką tremtį ir metams atvyksta į nuo civilizacijos nutolusią salą dirbti meteorologo darbo. O ten jį pasitinka pabaisos. Labai ėdrios ir nuovokios. Nieko gero nežadantis derinys. Tai anas ir kovoja su tomis pabaisomis, šaudo, sprogdina, gaudo, pavargęs bando taikytis ir bičiuliautis, galiausiai apsižiūri, kad anos gali būti tinkamos artimesniam vartojimui ir... O čia, matyt, ir turėjo būti humanistinių pasvarstymų apie žmonių ir nežmonių taikų būvį kulminacija — seksas su šaltaode pabaisa. Beveik savotiška taikos pypkė. Pastarosiomis nesaikingai mėgavosi L. Nivenas „Žiedinio pasaulio inžinieriuose“, netaikęs jokių išlygų intymiam skirtingų rasių humanoidų santykiavimui. Reikia pastebėti, jog A. S. Pinolui iki L. Niveno hipiškos laisvos meilės sampratos toloka. „Šalta oda“ turi pretenzijų į sadomazochistines sceneles. Tiesa, tos pretenzijos pretenzijomis ir telieka.

Visgi buvo romane viena nuotaikinga scena, dėl kurios jį skaityti vertėjo. Depresijon paskendęs pagrindinis veikėjas, stebėdamas, kaip jo įpėdinis it Jėzus žengia vandens paviršiumi, nustėręs atitoksta iš apatijos — apreiškimas??!! Puolęs tikrinti apmaudžiai konstatuoja — tik sekluma... Vykęs ironijos perliukas nevykusiame dramatizmo pertekliuje. Didžiai nekritiškam skoniui.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina

Iain Banks. Širšių fabrikas.

Širšių fabrikas : romanas / Iain Banks. - Vilnius : Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 1999. - 220, [2] p. - ISBN 9986-39-130-X.


Noriu pakalbėti apie „Širšių fabriką“ — tokį nelabai fantastišką, bet pakankamai teigiamą, kad būtų paminėtas.  Ir dar su priešistore. Taigi. Vieną gražią dieną, o tiksliau — gūdžią naktį, su palyginti ekscentrišku personažu keitėmės informacija, kokią literatūrą vienas ir kitas mėgstame. Skeptiškai įvertinęs mano odę sci-fi pasauliui, anas pasakė mėgstąs KITOKIAS knygas — sukrečiančias, šokiruojančias ir provokuojančias. Čia jau ne juokas, čia jau intriga. Kai paprašiau patikslinti, ką turi minty, išgirdau pavadinimus: „Širšių fabrikas“, „Prisukamas apelsinas“, „Šalta oda“. Kitą dieną jos visos jau gulėjo ant mano darbo stalo, o aš nekantravau, kada galėsiu patirti tą kitoniškumą. Deja. Bet apie viską iš eilės — sukrėtimą, šoką, provokaciją.

Pradėkime nuo to, kad „Širšių fabrikas“ — skaitalas paaugliams apie paauglį. Šitai neturėtų nuskambėti kaip neigiama diagnozė. Parašyti dėmesio vertą romaną paaugliams retam teduota. O „Fabrikas“, mano galva, į tokį pretenduoti gali. Bet ir vertinti jį derėtų atsižvelgiant į auditorijos specifiką.

Žinoma, apie knygos paaugliškumą knygininkai anotacijose nė neužsimena. O be reikalo. Nes taip apibrėžus tikslinę auditoriją, skambūs romano apibūdinimai makabriškas, ekscentriškas ir t.t. įgautų kitą prasmę. Tiksliau — jie apskritai įgautų prasmę. Tačiau prasmės ir pelningumo santykiai visgi pernelyg painūs ir sudėtingi, kad taip paprastai būtų išsprendžiami.

Sukrėsti ar šokiruoti nūdienos paauglį — užduotis ne iš lengvųjų, gal net misija neįmanoma. Padegti vabaliuką ar nutraukti jam sparnelį — nekaltas gamtos pažinimas. Nusigerti iki atminties praradimo irgi menkas nuotykis. Nekęsti tėvų ar bent jausti aniems panieką — kasdienybė. O apie paauglio „meilę“ savo kūnui nė neverta kalbėti. Viso to romane esama, visa tai pažįstama ir net nuobodu. Vienintelis dalykas, kuris, mano galva, gali tikrai šokiruoti — pagrindinis veikėjas Frensis neturi kompiuterio. Užtat (cha!) jo susigalvotos pramogos labai jau priartėja prie virtualių žaidimų stilistikos.

Bet Frensis patrauklus. Vėlgi, labai paaugliškai dvilypis: paradinis kitų akims skirtas fasadas ir vidinių išgyvenimų kamuojamas užmaskuotas vidus. Frensis abejingas, neigiantis, ir Frensis, kupinas ilgesio ir nerimo. Frensis mąsto, svarsto, vertina. Iš deramos abejingumo perspektyvos, žinoma. Žodžiu, labai teisingas personažas. Ak, tiesa, pamiršau paminėti, kad Frensis — žudikas, tiesa, romantiškas ir apskritai tą užsiėmimą jau kadais vaikystėje metęs. Taigi čia šoko taip pat ne tiek jau daug. Tačiau pakankamai intrigos, kad nepadėtum knygos į šalį. Ir tame tariamo mini detektyvo fone įžiūrėtum tą... na, kaip ten jis... nepakeliamą būties lengvumą : ) Pastarojo sudedamosios dalys: kasdieniai ritualai, turį garantuoti apsaugą; kasdienės normos statusą pelnęs žiaurumas, kuris nesuvokiamas kaip žiaurus; įprasminamąją reikšmę turinčios ceremonijos, reikalaujančios kruvinų aukų...  O už viso to — vienatvė ir atskirtis. Ir neliūdnas liūdesys.

Tiesa, kulminacinis Frensio virsmas, manyčiau, perteklinis. Kokybiniu požiūriu iš romano labiau atimantis, nei jam ką duodantis. Antra vertus, be finalinės kulminacijos kūrinys, matyt, prarastų galimybę kritikų-rinkodarininkų būti vadinamas kontraversišku. Bet ne daugiau.

Kaip apibendrinimą noriu pacituoti vieną forumo, kuriame apkalbamas „Širšių fabrikas“, įrašą. Jo autorė, kiek galima spręsti iš kitų įrašų ir nario aprašymo, vėlyvoji paauglė. Širšių fabrikas sukėlė tokias labai slegiančias emocijas ir begalinį norą stipriai tėkšti knygą į sieną, atrodė, kad jei sustosiu skaityti, daugiau nebeimsiu jos į rankas.

Knygos, kurias „norisi stipriai tėkšti į sieną“, greitai nepasimiršta. Taigi, nevalia nuvertinti.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina

2013/02/16

Viktor Pelevin. Skaičiai.

Skaičiai : [romanas ir apsakymai] / Viktor Pelevin. - Kaunas : Jotema, [2005]. - 271, [1] p. - ISBN 9955-13-035-0.

V. Pelevino „Skaičius“ įdėmiai ir nuosekliai skaičiau tol, kol prasidėjo intensyvūs dialogai.  Pastarieji dėmesio neišlaikė ir mano principingumas palūžo.

Yra romane kažkas tokio... rusiško. To paties, kaip ir fragmentiškai anonsuose matytuose „Mentuose“, „Peterburgo bandituose“ ir kituose, kurių pavadinimų neprisimenu ir prisiminti nenoriu. Recenzijose tai vadinama „šiuolaikinės Rusijos aktualijomis“.  Bet aš ne apie naujuosius rusus,  pamišusius oligarchus ir meilę kyšiams bei degtinei. Kažkas daugiau, giliau, glitniau. Ta specifika (nepaisant to, ar tai vadinsime ironija, ar atspindžiu, ar norma) ne tai, kad erzina, bet tikrai atstumia.

Kas (pa)tiko — skaičiai. Pamišėlis skaičiuotojas, visame kame matantis jam vienam suvokiamą skaičių logiką. Ir... Gal visgi pakaks skaičių : ) Išties.

Beje, liko įspūdis, kad pati pasakojimo maniera panaši į P. Coelho (gal kad „Skaičius“ skaičiau iš karto po „Vienuolikosminučių“) — rami slinktis, tarsi nardanti paviršiuje, bet visgi nardanti. Ar bent jau į tai pretenduojanti. Užtat pati tema pasirodė pranašesnė, tebūnie ir mažiau dramatiška. O šitai, žinoma, tik privalumas, tik privalumas...

Knyga skaitytina, be abejonės.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina 



2013/02/14

Paulo Coelho. Vienuolika minučių.

Vienuolika minučių : romanas / Paulo Coelho. - 8-oji laida. - Vilnius : Vaga, [2008]. - 244, [2] p. - ISBN 978-5-415-01723-2.


Šiandienos skaitiniai -- V. Pelevin „Skaičiai“ ir P. Coelho „Vienuolika minučių“. Vienas mažiau, kitas daugiau, bet abu pulsuojantys aštriu lytiškumu. Šviežias įspūdis, kurį ryžausi aprašyti iš karto. Ir šitai nėra teisinga. Švieži įspūdžiai sunkiai pasiduoda aprašymui — bent kiek vertingesniam aprašymui. Vienok aistra rašyti, nugali: ) 


Apie P. Coelho turiu savo nuomonę. Skeptišką, žinoma. Ir ne todėl, kad šiandien būti skeptiku madinga. Žodžiu, idant išlaikyčiau minties pusiausvyrą, pasidairiau, ką kalba kiti.


Reklaminė anotacija absurdiškai banali.

Romanas pasakoja Marijos, jaunos provincialės brazilės, istoriją. Nuo vaikystės Marija buvo įtikinėjama, kad ji niekada neras tikros meilės. Ir iš tiesų pirmosios nekaltos meilės patirtis sudaužys jos širdį ir Marija patikės, kad meilė atneša tik kančią. Atsitiktinumas nuveda ją į Ženevą, kur ji svajoja padaryti karjerą ir būti laiminga, bet viskas baigiasi tuo, kad Marija tampa prostitute. Tačiau nors ir verčiasi prostitucija, jai nusišypso laimė - ji sutinka jauną žavų dailininką ir juodu viens kitą pamilsta. Ieškodama savęs, Marija turi pasirinkti: ar eiti tamsiu, bevaisiu seksualinių malonumų keliu, ar viskuo surizikavus atrasti savo vidinę šviesą.


Nedaug ką sakanti ir „Literatūroje ir mene“ publikuota trumputė recenzija. Kodėl tokia trumputė? Ogi, matyt, todėl, kad daugiau nelabai ką tuo klausimu ir tepasakysi.

Kultinio Lietuvoje rašytojo, laikančio save savotišku dvasiniu mokytoju, nauja knyga. Dar viena paprasta, bet stebuklinga istorija išsiilgusiems ko nors neįmantraus, lengvai sukramtomo, bet geros kokybės.

Naujame romane autorius tyrinėja sakraliąją meilės ir sekso prigimtį. Siužetas nesudėtingas: dvidešimt trejų metų brazilė, atvažiavusi į Europą, pradeda dirbti prostitute viename Ženevos naktiniame bare. Jos svajonė - užsidirbti pinigų, kad grįžus galėtų įsigyti namą ir išlaikyti tėvus. Bet vieną kartą, žinoma, sutinka paslaptingą vyriškį ir...

Nenumatyti susitikimai, keičiantys gyvenimą, aistra ir aukojimasis - pagrindinės temos. Autorius ragina skaitytoją atsikratyti savų prietarų, nugalėti savus demonus ir atrasti savąją vidinę šviesą.

Knyga, beje, pasak autoriaus, remiasi tikrais prostitučių pasakojimais. 


Nuo savęs pridurčiau, kad tai geriau už „Veronika ryžtasi mirti“,  bet nepakankamai gerai, kad įtikintų. Antra vertus, kokio įtikinimo reikia žmogui, pastarąjį dešimtmetį apskritai neskaičiusiam grožinės literatūros, o per paskutinius pora mėnesių suvartojusiam apie dešimtį lėkštų meilės romanų ir panašų kiekį fantastinių istorijų, kurių pavadinimai jau trečią dieną išdyla iš atminties?

Taigi, „Vienuolika minučių“... Įtariu, kad romano „vinis“ turėjo būti seklios BDSM scenos. Tikrai seklios. Nepaisant to, regis, labiausiai jaudinančios. Kažkodėl norisi pridurti — deja...


Ir stulbinančio banalumo pabaiga. Spalvinga, džiaugsmo fontanais trykštanti pabaiga, kurios kulminacija — „baigiamojo žodžio“ tvirtinimas, esą istorija paremta autentišku pasakojimu buvusios prostitutės, kuri „dabar gyvena Lozanoje su vyru ir dviem gražiomis dukrelėmis“. Matyt, įspūdžiui sustiprinti, galinėje knygos nugarėlėje išspausdinta nuotrauka, vaizduojanti parke stoviniuojantį rašytoją, greta kurio stovi moteris (žinoma, nusisukusi), pavadinta Marija — suprask, pagrindinė knygos veikėja. Kažkada, gal ir ne taip seniai, alfa.lt skaičiau sąrašėlį blogiausių filmų pabaigų. Jeigu būtų renkamas blogiausių knygų pabaigų top'as, „Vienuolika minučių“ būtų solidi pretendentė....


Geriausiu atveju — neįpareigojantis laisvalaikio skaitinys. Nors, tiesa sakant, net šiam reikalui nerekomenduočiau. Arba man tiesiog nelemta suvokti P. Coelho žavesio...

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina