2018/02/11

Bret Easton Ellis. Amerikos psichopatas


Bret Easton Ellis. Amerikos psichopatas: romanas. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė. – Vilnius: Kitos knygos, 2010. – 400 psl.

Filmo American Psycho (2000) siužeto visai nepamenu, bet aiškiai užsifiksavę du momentai: 1. Christianas Bale puikus aktorius ir 2. jo suvaidintas žudikas maniakas buvo psichas. Dievaži. Tokios pozityvios asociacijos užklupo atradus, kad yra filmo scenarijaus pagrindu tapusi Bret Easton Ellis istorija apie amerikietį, arba tiksliau būtų sakyti – amerikiečių / amerikietiškąjį psichopatą. Man regis, vertimas „Amerikos psichopatas“ šiuo konkrečiu atveju yra pernelyg apibendrinamojo pobūdžio,  labiau orientuotas į aplinkybes – kieno?, o ne charakteristikas – koks?

Vėlgi, eilinįsyk pasiskaičiau kitų blogerių įspūdžius, kuriuos jiems paliko ši knyga. Jau pastebėjau tokios savirefleksijos per kitų reflekciją  dėsningumą: tais atvejais, kai mano įspūdis nesileidžia konkrečiau apibrėžiamas arba yra kažkoks išsiskaidęs, kitų skaitytojų sudėlioti akcentai padeda sukoncentruoti mintį. Kurį laiką kankino nuojauta, kad tai nyki silpnybė,  pasidavimo kitų įtakai ženklas, bet, kadangi, kaip paprastai vėliau paaiškėja, mano nuomonė dažniau prasilenkia nei sutampa su daugelio, priėjau prie išvados, jog tai tiesiog tam tikra saviraiškos pozicija, išeities taškas – įvertinus, kas yra, išsakyti, ko nėra. Ir šitai, matyt, paaiškina šiame bloge dominuojančią negatyvią stilistiką – regis, net teigiamas patirtis dėstau negatyviomis kategorijomis. Taigi, įsivardijau, autorinę stilistiką, vadinasi...

Anotacija. Romane pasakojama 26-erių  Volstryto brokerio Patriko kasdienybė, paįvairinta jo psichopatinių sadistinių–kanibališkų išpuolių. Gražuolis, turtuolis ir visoks kitoks -uolis patiria kuo bukiausią  kasdienybę, užpildytą savo ir aplinkinių garderobo bei prabangių restoranų meniu analize, yra prikišamai garbinantis ir mėgdžiojanti Donaldo Trumpo (o taip!) pasaulį, jame nesama nė menkiausio empatijos šešėlio. Na, taip, personažas aiškiai kuriamas kaip apibendrintas šablonas, todėl įsigyventi į jį nepavyktų net ir labai to trokštant — kiek jau čia, žmogau, įsijausi į akmeninio sadisto vaidmenį.

Kad nepritrūktų judesio (nes po pirmojo šimto puslapių skaityti darosi nepakeliamai nyku / nuobodu / neįdomu),  atskleidžiama tamsioji pono Pato pusė – pamišėlio žudiko. Čia jau autorius neabejotinai  sužiba, nuoširdžiai suprantu visus dorovingus ir dievobaimingus jo romano į dienos šviesą paleisti nenorėjusius oponentus. Ankstesnių skaitinių didžiausi šiurpuliai nė iš tolo neprilygsta kankinimų scenoms, kurių, turiu prisipažinti, praleidau gal net 70 proc. Negaliu sakyti, kad iš baimės (kankinimai aprašyti kone dokumentiniu stiliumi, taigi baimintis lyg ir nepavyksta),  turbūt labiau dėl šleikštulio ir nenoro leisti vaizduotei dėlioti smulkmeniškų vaizdinių, kai eilinįsyk per žinias pranešinės apie apsinešusio pašlemėko uždaužytą mažametį. Kai mažiau žinai, tai ir širdį mažiau sopa,  – sako liūdnų cinikų išgyvenimo pašlemėkų uzurpuotame pasaulyje vadovas.

Na, o pagrindinis romano psichopatas (nes visi ten jie daugiau ar mažiau pačiuožę, prisiriję narkotikų ir vaistų), nors žudo aistringai ir išradingai, tenka konstatuoti, gyvesnis nuo to netampa. Beveik gaila žmogaus, tiek pastangų ir išmonės, o rezultatas – tik dar nykesnis būvis...


Žodžiu, Patriko beprotystė didėja sulig kiekviena blankios būties diena. Tačiau esama tam tikro ryškaus disonanso pagrindinio veikėjo paveiksle.  Nors jis pristatomas kaip bukų etiketo dialogų meistras, tuštutis, kurio pagrindinis galvasopis – šukuosena ir pilvo preso vingiai, romane apstu užuominų apie išskirtinį Beitmano intelektualumą. Paradoksalu,  tiesa?  Juk taip dažnai tapatiname tuštybę ir kvailumą.

Oficialioje anotacijoje dar teigiama, esą „pagrindinis knygos veikėjas yra ne Patrickas, o visuomenė, kurioje jis gyvena. Batemanas – tik susvetimėjusios, kenčiančios ir sužalotos visuomenės produktas.“  Šitas momentas – dramatiškas susvetimėjusios, atbukusios visuomenės konstatavimas – dominuoja praktiškai visose knygos apžvalgose. Dar daugiau, pabrėžiama, kad tai mūsų laikų prakeismas – tuštuolių ir tuštučių apogėjų pasiekęs visa kam abejingas pasaulis. Gal. T. y., greičiausiai – taip. Jei jau kalbame apibendrinimais. Romane Patrikas reprezentuoja vadinamųjų amerikiečių japių arba yuppie – young urban professional, gražių, jaunų, turtingų karjeristų socialinį sluoksnį. Neabejotinai, šias charakteristikas galima perkelti kur kas platesnei auditorijai.

Tačiau man į akis krito visų knygą aptarinėjančių kalbėjimas apie charakteringus prototipus kaip apie „juos“ – priešpriešą štai tokiems jautriems, turiningiems ir pūkuotiems „mums“. Ar tikrai esama tokios ryškios takoskyros tarp mes ir jie? Kažin. Juolab, kai pagrindinis abiejų bruožas – savižava. Duokdie, kad Jūsų pasaulyje ta niekio ir pilnio skirtis tikrai būtų aiški ir prasminga, manajame, deja (o gal tik – beje), ribos gerokai apsitrynusios.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą