Rodomi pranešimai su žymėmis trileris. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis trileris. Rodyti visus pranešimus

2019/01/16

Sarah Pinborough. Ydingas ratas



Sarah Pinborough. Ydingas ratas. – Vilnius: Baltos lankos, 2017.

Pradėsiu nuo to, kad neužsiimu literatūros kritika, neturiu šiam reikalui būtinų žinių ir įgūdžių, netgi pakankamo apsiskaitymo. Ir man vienodai sodai žydi, kas ir kodėl skaito mano įrašus ir kokius potyrius dėl to patiria, jei apskritai patiria. Tokia nuostata randasi ne iš perdėtos arogancijos, netgi priešingai – iš noro iš anksto apsidrausti dėl kaltinimų šališkumu, kompetencijos stoka, spoilerių buvimu ir kitomis erezijomis. Tiek.


Taigi. „Ydingas ratas“. Tobulas pavadinimas. Tiksliau, tobulas originalaus pavadinimo (Behind Her Eyes) adaptavimas. Ir, matyt, pagrindinė priežastis, kodėl nusprendžiau skaityti šį romaną – mistinį psichologinį trilerį, kaip sakoma knygos aprašyme. Na, ir dar srautas ją daugiau kaip metus liaupsinančių komentatorių, įtikinamai pabrėžiančių suktą siužetą ir belekaip netikėtą pabaigą. Beigi, žinoma, nepamirštančių pridurti, esą pats S. Kingas liko sužavėtas S. Pinborough kūrybos.

Romano įvedimo į rinką, populiarinimo strategija tikrai sėkminga. Daug pagiriamųjų straipsnių, dantų užkalbėjimo, išankstinės nuomonės formavimo ir, žiū, jau bėga iš paskos avių banda, nekritiškai atkartojanti marketingo įdiegtas klišes. Pati knyga prasta. Ir prasta ji nepaisant visų gero / blogo skonio, pomėgių, interpretacijų ir pnš. išlygų. Tai tiesiog prasta knyga labai neišrankiam skaitytojui. Jeigu ji Jums patiko – taip, esate neišrankus, prasto skonio, nekritiškas skaitytojas, nes čia negalioja joks „skonio reikalas“.

Netikėta pabaiga? Na... Nebent tam, kuriam homoseksualų santykiai vis dar atrodo wow!, mat būtent toks ir tėra didysis nokautuojantis pabaigos netikėtumas. Toks pribloškiantis, kad nereikalingas net elementaraus loginio pagrindimo, mat romanas gi oficialiai „mistinis“, kas, regis, priimama kaip alogikos legitimacija. Kalbu ne apie pačią idėją, ji išties sukta, bet apie bent minimalų pagrindimą. Bent kruopelytę daugiau, nei pamačiau ir trenkė aistros žaibas.

Preliudija ne ką geresnė. Romano kalba neišsiskirianti, siužeto vingiai daugeliu atvejų lengvai nuspėjami, situacijos atkartoja daugybę kartų tokio tipo knygose / filmuose vaizduotas. Istorija pasakojama iš dviejų veikėjų perspektyvos. Ta, kuriai skirtas priekvaišės vaidmuo, kartas nuo karto dar geba pritraukti, autorė pamėto kad ir standartinių, bet visgi veiksmingų kabliukų. Antroji, priekvaišės vyro meilužė, jau trečiame skyrelyje tampa atgrasi – reto banalumo ir vištos proto tipažas, dievaži, tikrai neperdedu. Joje telpa viskas, ką apibūdina ironiška charakteristika – blondinė. Ir pradžių net nustebau, negi tikrai tokią tuštutę rašytoja „paleis į pasaulį“. Ir ką, ne tik paleido, dargi suteikė pagrindinį dvasingosios samarietės vaidmenį. Tiesa, dar yra priekvaišės vyras – prasigėręs nevykėlis, kažkokiu nesuvokiamu būdu sugebėjęs tapti abiejų damų geismo objektu. Čia, matyt, ir yra priežastis, kodėl romanas vadinamas mistiniu.