Rodomi pranešimai su žymėmis Aliochin L.. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Aliochin L.. Rodyti visus pranešimus

2013/05/18

Leonid Aliochin. Puolę Multiversumo angelai.

Puolę Multiversumo angelai: mokslinis fantastinis romanas / Leonid Aliochin. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2005. - 2 kn. - ISBN 9955-10-115-6.  

Viena iš tų knygų, kurias skaityti man buvo sunku. Tiksliau – pirmąją dalį. Taip sunku, kad skaitymas virsta principo reikalu — arba ji mane, arba aš ją.  Tiesa, tasai sunkumas nėra nei besmegeniškas, nei lėkštas, todėl viltis išvysti šviesą tunelio gale skatina versti vis naują puslapį.

Pirmasis neviltin varantis momentas — n+1 veikėjas, iš kurių bent pusės atsisakius turinys tikrai nepatirtų didelių prasmės nuostolių. Tiesa sakant, ne tik kad nepatirtų nuostolių, bet dar ir įgautų pranašumo. Kiekvienas iš tų n+1 su sava (o neretai ir visos giminės, draugų ir pažįstamų) istorija, užmojais ir pamintijimais. Negana to, pastarieji tokie migloti, kad ilgainiui norom nenorom imi tapatintis su rūke klaidžiojančiu ežiuku.

Štai čia ir slypi antrasis kabliukas — hiper/super/ekstra fragmentiškas pasakojimo stilius, kupinas išskirtinai sudvasinto tragizmo. Šiaip jau toks braižas manęs nealergizuoja, ne. Neretai net intriguoja. Bet ponas L. Aliochinas visgi persistengė. Gerokai.

Antrąją dalį skaityti gerokai paprasčiau. Veiksmas pamažu  koncentruojasi ties pagrindiniais veikėjais (beje, kas tie pagrindiniai — tik šioje dalyje ir išryškėja, ir tai, sakyčiau, sąlyginai), mažiau šalutinių linijų, lengviau sekti mintį, netgi sužiba vienas kitas humoro perliukas.

Dar reikėtų paminėti gausias ir sąlyginai šiurkščias smurto scenas, pomėgį kairėn ir dešinėn švaistytis lavonais. Iš dalies duoklė cyberpunk‘o stiliui. Bet ilgainiui vis naujų patrankų gamybos, funkcijų, valdymo aprašai, snukiadaužio scenos ir vien decorum funkciją atliekantys numirėliai ima elementariai užknisti. Pernelyg didelė įvairovė ilgainiui dvelkteli nuoboduliu.

Kas dar? „Neparmušama“ slaviška dvasia, pagardinta aitria naminuke, grynu spiritu, raugintasi agurkėliais, traškiais svogūnų griežinėliais, marinuotais grybukais. Privalomasis rusų fantastų kūrybos atributas.

Ir vis dėlto knyga skaitytina. Gal netgi rekomenduotina. Yra joje kažkas daugiau nei vien postapokaliptinis cyberpuk detektyvas. Nors pasakojimo tema originalumu  nepribloškia. Virtuali tikrovė, jos įsiliejimas /susiliejimas / persiliejimas su realybe — nil nove sub sole. Toliau visokie hakeriai, kiberiai, mutantai, klonai, hard sex scenelės — skamba beveik banaliai.  Šypsnį kelia ateities technologijų gamintojų vardai — Toshiba, Nokia... O visa tai jungia ir skaityti pirmyn gena kas? — rašytojo talentas, manyčiau. Taigi.

„Tęsiant samprotavimus apie išdavystę: ji tuo skaudesnė, kuo labiau nenuspėjama. Kūnas anksčiau ar vėliau mus išduoda: susergame arba mus sužeidžia, arba užklumpa negailestinga senatvė. Draugai nusisuka: mūsų draugystė jiems nusibosta, tampa nenaudinga, o gal įkyriai trukdo. Moterys mus palieka, ieškodamos geresnio, iš nuobodulio, iš pasibjaurėjimo ir šiaip sau. Vaikai pamiršta mūsų pamokymus,  mūsų balso skambesį,  galiausiai ir mūsų veidus.
Bet visa tai suprantama, netgi tikėtina, toks jau tas gyvenimas, likimas, mūsų kryžius ir kiti niekai. Šioms smulkioms kasdienėms išdavystėms esame pasiruošę. Jos yra neišvengiamas šabloniškas blogis, kurį užkrauna mums ir kurį mes patys krauname kitiems. Niekniekiai. Jie išnyksta, mes pasiliekame.
Su mumis pasilieka mūsų prisiminimai apie praeitį. Juose saugoma viskas. Nuo menko, seno, greitai užsitraukusio įbrėžimo iki visą gyvenimą pūvančios žaizdos, kurioje boluoja apnuogintas kaulas. Mūsų praeities liūdesio metraštis, kurio puslapius vis sklaidome likę vienumoje. Vėl ir vėl, diena iš dienos. Metai iš metų.
Kol ir atmintis mus išduoda.“


Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina

2013/02/27

Sviatoslav Loginov. Amžinoji šviesa.


Amžinoji šviesa : (mokslinis) fantastinis romanas ir apsakymas / Sviatoslav Loginov. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2004. - 249, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 319). - ISBN 9955-10-105-9.

Taigi. „Amžinoji šviesa“ ir S. Loginovas, recenzentų apibūdinamas, kaip paklausus šiandienos rusų mokslinės fantastikos autorius. 

Turinys — net labai nieko ypatingo, nepatikimų išvardinčiau daugiau nei patikimų, jau nekalbant apie rusų autoriams būdingas sovietinio šovinizmo apraiškas. BET pati idėja tikrai verta dėmesio. Įsimintina. Apmąstytina. Ir visaip kitaip nepaliekanti ramybėje gūdžiais žiemos vakarais.

Kadangi mano pamintijimai į siekiančią smalsumą sužadinti recenziją nepretenduoja — paspoilinsiu. Žodžiu, pagrindinis veikėjas 84-erių metų seniokas miršta ir patenka į pomirtinį pasaulį. Pasaulis su savomis keistenybėmis, kurių pagrindinė ir svarbiausioji ex‘egzistencijos sąlyga — kapšelyje po kaklu esantys pinigėliai, už kuriuos vien panorėjęs gali įsigyti materialius (kiek tai įmanoma tariamai materialiame pasaulyje) daiktus ir nematerialius dalykus (pvz., absoliuti daugiakalbystė, jaunystė, sveikata). Vienintelis oficialus pomirtinio pasaulio mokestis — kasdien vienas smulkusis pinigėlis už orą (esą už teisę į būvį, taip, matyt, derėtų interpretuoti). Jei negali susimokėti, virsi dulkėmis. Pinigėlių (kurių neįmanoma pavogti, perimti galima tik gavus savininko sutikimą, o garantuoto uždarbio galimybės itin menkos) funkcionavimo schema tokia: vienas mirusįjį tiesiogiai pažinojusio asmens prisiminimas — vienas automatiškai kapšelyje atsirandantis stambusis pinigėlis; jei mirusįjį pamini (perskaito jo pavardę, pamena iš pasakojimų ir t.t.) tiesiogiai jo nepažinojęs asmuo – kapšelį papildo vienas smulkusis pinigėlis. Taigi į pomirtinį pasaulį patekęs naujokas yra kuo tikriausias milijonierius, tačiau ilgainiui, dėl neišmanymo, nepalankių aplinkybių, o ypač, jei mirė senas, buvo vienišius ar šiaip niekuo neišsiskiriantis personažas, pajamų srautas negailestingai mažėja. Tėvo, motinos, senelių mirtis reiškia antrinės baigties artėjimą, nes anie savo prisiminimais nebepapildys numirėlio „sąskaitos“.

Kokie pamintijimai? Daug jų. Kad ir paradoksali paguodos „visi mes ten susitiksime...“ interpretacija: lauktą pasimatymo akimirką neišvengiamai temdo kartėlis — kai tarp gyvųjų nebeliks prisimenančiųjų, baigsis ir pomirtinė egzistencija.

Atpildo už nuodėmes teorijos kvestionavimas.  Šlubuojanti pomirtinio pasaulio logika, kai  didžiausi žmonijos istorijoje galvažudžiai anapusybėje klesti ir lobsta, nes mažiausia jiems kylanti grėsmė — būti užmirštiems.

Ir atminties svarba. L. Aliochinas „Multiversume“ neužsikirsdamas kartoja: prisimenu = esu.  S. Loginovas, sakytumei, papildo: prisimindamas įprasmini būtį. Tiek šiapus, tiek anapus. Tiek savo, tiek kito.

Apibendrinant — „Amžinoji šviesa“ bene labiausiai vykusi  (nesakau — originaliausia) anapusybės interpretacija iš visų, kurias teko skaityti. Neguodžianti, tas tiesa. Bet skatinanti. Prisiminti. Kad amžinoji šviesa jiems tešviestų...

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina