Rodomi pranešimai su žymėmis post-apocalyptic. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis post-apocalyptic. Rodyti visus pranešimus

2018/02/16

Stephen King. Tamsusis bokštas


St. Kingas yra autorius, kurį vis apeinu lanku. Net nelabai galiu paaiškinti, kodėl jo vengiu – atstumia masinis populiarumas?, antipatija siaubo žanrui, kurios karaliumi tituluojamas Kingas?, bjauriai violetiniai jo knygų viršeliai?... Vis dėlto seniai jau užkliūdavo pagiriamieji komentarai St. Kingo „Tamsiajam bokštui“, ypač pagausėję po esą nevykusios pernykštės kūrinio ekranizacijos.


Istorija apie Tamsųjį bokštą netrumpa, iš viso aštuonios knygos, iš jų net šešios išverstos į lietuvių kalbą, taigi puslapių tikrai daug. Ir juos visus galima reziumuoti cituojant Šekspyrą: daug triukšmo dėl nieko. Tinka ši frazė ir serijos apimčiai, ir kokybei nusakyti. Tai labai lengvai (net pernelyg) skaitoma istorija, iš esmės vieną dalį galima įveikti per laisvesnį vakarą. Toks skaitymas – kaip saulėgrąžų gliaudymas, pastangų reikia tik puslapiams versti.

„Tamsusis bokštas“ priskirtinas fantasy žanrui, bet yra jame ir sci fi elementų, tai pasakojimas apie pasaulius tarp pasaulių, iš kurių vienas patiria tamsiųjų  jėgų nulemtą nuosmukį, kurį sustabdyti, tikėtina, įmanoma pasiekus Tamsųjį bokštą – visų  pasaulių laiko ir erdvės sankirtos tašką. Šios misijos imasi paskutinis savojo pasaulio Šaulys – sakytumei, lyg savotiškas žudymo meną įvaldžiusio dvasingo šerifo prototipas, o draugiją jam palaiko keletas įmantriai pro duris tarp pasaulių surinktų pagalbininkų iš mūsiškio pasaulio. Taigi suburiama smagi ir spalvinga komanda, kuri  ieško kelio bokšto link. Iš esmės serija kuriama pagal klasikinį tokio tipo istorijų modelį: piktos blogio jėgos sugriauna pasaulio tvarką, kurią atstatyti imasi sudėtingo likimo protagonistas. Ant tų pačių pamatų savo pasaulį statė ir Tolkienas, ant jų stovi ir „Raganiaus“, „Juodosios gvardijos“, „Ledo ir ugnies giesmės“ ir pan. serijos.

Negali sakyti, St. Kingo pasaulis įdomus savo hibridiškumu – tai kažkoks viduramžių, šiandienos ir laukinių vakarų mišrūnas, tiesa, painokas, bet ne taip dažnai prasilenkiąs su nuoseklios minties logika. Kas be ko, pagal dark fantasy taisykles šis pasaulis neapibrėžtas,  jo laiko ir erdvės ribos dyla, žlugusios civilizacijos reliktai ir šiurpios mutacijos kuria niūrią postapokaliptinę atmosferą. Bet visa tai patrauklu ir pagaulu, žingsnis po žingsnio įtraukia į iš pradžių kiek monotonišką, bet palaipsniui vis labiau veržlią tėkmę. Pats Šaulys irgi visai simpatingas, o jo tikslas, kad ir labai miglotas, bet neatrodo absurdiškas. Galiausiai, net šio pasaulio demonai sukurti taip, kad nekelia noro vaikiškai pakrizenti. Bet bet bet... Kur buvęs, kur nebuvęs pasirodo ponas BET ir sarkastiškai šiepiasi: Nėra to gero, kas neišeitų į blogą, patiklusis skaitytojau!

Sulig antrosios dalies „Trijų telkimas“  pabaiga apninka negera nuojauta ir įtarimai, kad iki tol buvęs tvirtas istorijos korpusas ima eižėti, nuosekli pasakojimo linija trūkinėti, pereidama į nerišlų, regis, paskubomis sudėliotą tekstą. Ką gi. Jei trečioji dalis, kad ir apskurusi, dar įstengia išlaikyti dėmesį, tai tolesnis likutis nesustabdomai ritasi velniop. Ir ne šiaip ritasi, o pasišokinėdamas, varo kūlvirsčiais. Jau mįslių turnyras su psichopatu traukinuku leidžia įsijausti į darželio auklėtojo vaidmenį (Kas pučia be lūpų, vaikučiai? O kas bėga be kojų, a?), bet toliau tik blogyn ir blogyn... 

Beviltiškumo apogėjus ištinka pasakojime apie Siuzeną, keturiolikmečio Šaulio meilę seilę, kurią apsėdusi vienintelė mintis – praskėsti prieš ką nors kojas, ir priekvaišius naftos vagis (o varge, varge...). Bet visa ką vainikuoja „Burtininko ir kristalo“ neprilygstami kliedesiai apie krištolinius Ozo burtininko rūmus maro nusiaubtoje šalyje ir raudonas kurpaites kalbančiam šuns analogui. Tai buvo paskutinis lašas mano geranoriškumo, kantrybės ir atlaidumo šūdeliavimui taurėje. Net blogiau už narcizišką pačios Kingo personos įtraukimą į pasakojimą.  Veukt. Tiesa sakant, labai norėčiau išgirsti „Tamsiojo bokšto“ gerbėjų argumentus už, su sąlyga, kad jie būtų perskaitę VISĄ seriją.

Nemačiau minėtos „Tamsiojo bokšto“ ekranizacijos, tik ne pernelyg intriguojantį treilerį. Betgi pasižadu rasti šiam reikalui laiko, būtinai rasti, nes įsirėžė atmintin filmo recenzijų antraštės, esą tai blogiausia St. Kingo ekranizacija ever. Kaip taip gali būti? Kaip gali būti dar blogiau? Tam reikėtų titaniškų pastangų! Patikrinsiu. 


Ak, tiesa tiesa... Pagiriamasis žodis kvailybei – atskirų sagos dalių pavadinimų (ne)vertimui į lietuvių kalbą ir  jų skaidymui, pavyzdžiui, perpus. Kokiais čia principais ir logika vadovautasi,  težino šmaikštuolių leidėjų viešpats.

2017/11/28

Hugh Howey. Šachta

Šachta: romanas. - 2016. - 542, [2] p. - Howey, Hugh. Alma Litera.

Pirma trilogijos Šachta / Pamaina / Dulkės dalis.

Pradėkime nuo skambių frazių: „Kvapą gniaužianti trilogija, kurią sudaro ŠACHTA, PAMAINA IR DULKĖS, meistriškos įtampos, aštrių psichologinių įžvalgų ir kraują stingdančių postapokaliptinių vaizdinių šedevras.“ Dieve mano, kas kuria šituos niekinius šabloniškus aprašymas ir ar to kažko nepykina nuo savo paties žarstomų kraują stingdančių ir meistriška įtampa alsuojančių klišių?...

Taigi. Dabar apie realybę.

Romanas skaitomas. Kaip nors esmiškai nepraturtina, skaitant neapleidžia jausmas, kad visa tai kažkur jau girdėta, matyta, skaityta, bet istorija suraityta gana sklandžiai, solidi apimti nekelia nuovargio, tekstas tik kartais perauga į tuščiažodžiavimą, yra net gana vykusių susierzinimo nekeliančių samprotavimų. Tiksliau, minėti dalykai galioja 2/3 teksto, kuo arčiau pabaigos, tuo prastesnė situacija, siužeto sprendimai vis lėkštesni ir primityvesni, pabaiga apskritai arti fiasko. Bet summa summarum – romanas išties pusėtinas.

Geru jis būti negali, nes iš esmės tai nėra originalaus siužeto skaitinys. Pagrindinė istorijos linija pasakoja apie globalią katastrofą išgyvenusius žmonijos likučius, kurie savo varganą būvį tęsia giliai po žeme įrengtose šachtose, apsaugančiose nuo mirtinai pavojingo oro žemės paviršiuje. Ką aš ir sakau ­– nieko naujo: postapokaliptinio ir distopinio tipo pasakojimuose ne naujiena yra nugrūsti žmones į požemius, urvus, metro linijas; sukišti juos į aukščiausius sandarius ir nelabai bokštus ar dar kokias įmantrias orbitoje sklendžiančias konstrukcijas; padalinti buveines į aukštai ir žemai; viename beviltiškai nevykusiame filme, mačiau, net buvo susodinti į traukinį; ir taip toliau, ir panašiai. Taigi ta šachta senokai tiražuojamas projektas, žanro gerbėjų natūraliai suvokiamas kaip tikėtinas visa naikinančios apokalipsės pasekmės variantas.

Tolesnis siužetas plėtojamas kaip uždaroje ankštoje erdvėje kylančių įtampų pasekmė: nenoras paklusti taisyklėms, teisingumo paieškos, slaptos informacijos nutekėjimas, maištas... Taigi, taigi, ir kur mes tai girdėjome? Glukovskio „Metro“, „Future“... Tik tiek, kad jeigu minėtame „Metro“ siužetas ir įtampa tokie dinamiški, kad kuriamo pasaulio funkcionavimo logika atrodo antraeilė, tai „Šachtos“ pasaulio gyvybingumas ir ypač socialinė sąranga atrodo perdėm dirbtiniai. Kone tobulas socialinių vaidmenų pasiskirstymas, dramatizmas kyla tik iš gyvenamojo ploto apribojimų, visi daugiau mažiau patenkinti savo būviu, išskyrus kelis vargšelius, kurių paskirtis „užkurti“ romano veiksmą. Tai jau kažin ar tos šachtos tokia puiki erdvė žmogiškajam būviui, antraip gal visi seniai būtume į jas susikraustę... Tiesa, stabdyti gali mintis, kad tokiame unikaliame projekte nesama lifto, ir pirmyn–atgal tuos 100+ aukštų reikia laipioti laiptais. Daugmaž – gyvenimo nuotykis. Galėtų, žinoma, šitas momentas romane būti sėkmingai paaiškintas, tarkime, socialinės inžinerijos aspektu, bet... nėra. Kam vargintis, sudėtingas reikalas gi.

Sakyčiau, viena, tiksliau – vienintelė, labiau įsiminusi idėja buvo tarytum labai elementari, bet kartu ir gana pagauli, netgi filosofinio pobūdžio: kaip atgrasyti žmones nuo maišto ir veržimosi į išorę? Nes bet kokios paskatos ir „laisvės troškimas“ neišvengiamai veda į sukilimą. Romane kuriama situacija, kad kiekviena su išore susijusi intencija nuo kūdikystės yra vertinama kaip erezija net minčių lygmenyje. Mat vos garsiai išreiškęs norą „išeiti“, asmuo gauna tokią galimybę. Tik ši galimybė kartu yra ir nuosprendis, nes... Išėjusiems negrįžti.

Gal bendrame skepsio kontekste romanas atrodo lyg nevykėliška kopija, bet iš tiesų nėra taip blogai. Galiausiai, jei randi bent vieną šimtąją kažko, apie ką norisi pamąstyti, tai yra absoliučiai pakankama tokios knygos egzistavimo sąlyga.

2015/05/26

Dmitry Glukhovsky. FUTU.RE / Ateitis

Dmitry Glukhovsky. FUTU.RE / Ateitis (Будущее). Iš rusų k. vertė Mikas Trečiokas. 512 p., Vilnius: Novelita, 2014. ISBN 9786098127072

Pastaraisiais metais madingų ir sparčiau nei grybai po lietaus dygstančių postapokaliptinių skaitinių kontekste Dmitrijaus Glukhovskio debiutas „Metro 2033“ buvo velniškai vykęs. Kas be ko, rašytojui negresia būti apkaltintam nokautuojančiu siužeto originalumu, tačiau tik idėjinis postapokaliptinio žanro nekentėjas gali tvirtinti, esą dinamiškas „Metro 2033“ naratyvas neįtraukia ir kelia žiovulį. Debiuto sėkmės inspiruotas tęsinys „Metro 2034“ jo laukusiems smalsuoliams tapo šiokia tokia staigmenėle – šįkart D. Glukhovskis savajame metro požemyje užšoko ne ant „praminto“ dinamiško veiksmo eskalatoriaus, bet žengė neskubraus vyksmo takeliu. Žingsnis po žingsnio autorius leidosi į pafilosofavimus, klibino egzistencines dilemas, hamletiškus būti-nebūti klausimus. Nesiginčiju, saikingai subalansuoti tokie nukrypimai reikalo negadina, nors ir lėtesnio tempo „Metro 2034“ vis tiek yra pagauli istorija. Bet. Bet bet bet... Iš šiandienos perspektyvos žvelgiant tenka konstatuoti, kad antrajame metro pasėtos egzistencializmo sėklos, entuziazmo ir populiarumo patogeno paveiktos, mutavo į nevaržomai suvešėjusią pseudodidaktiką. Pastarosios auka ir tapo „Futu.re/Ateitis“.

2014/07/18

Cormac McCarthy. Kelias

Kelias: romanas / Cormac McCarthy. — Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. — 223, [1] p. — ISBN 978—9986—39—530—0.

C. McCarthy romaną į rankas (teisybės dėlei — į planšetę) ėmiau kaip „dar vieną apokalipsę“ — nei su pernelyg dideliu susidomėjimu, nei su išankstiniu skeptišku nusistatymu. Užteko vos keleto puslapių, kad suprasčiau, jog susidūriau su kažkuo labai stipraus, kažkuo labai tikro. Tas tikrumo jausmas neapleido iki romano pabaigos, tai viena iš knygų, kurios nusėda. Nusėda atminty, sąmonės kertelėj, tupi pavyzdinėje lentynoje, į kurią visada galima bakstelėti pirštu — štai, čia tai, kas vadinama literatūra. Ne skaitalu.

Rick Yancey. Penktoji banga

Penktoji banga: [romanas] / Rick Yancey. - Vilnius: Alma littera, 2014. - 460, [4] p. - ISBN 978-609-01-1428-5.

Pastaruoju metu distopinės apokaliptinės istorijos dygsta kaip grybai po lietaus. Ir ekranizuotos, ir skaitinių pavidalu jos „ant bangos“. Viena vertus, smagu matyti vieno iš fantastikos žanrų klestėjimą, kita vertus, kiek liūdna stebėti pasikartojančius banaliausius šio žanro variantus. R. Yancey „Penktoji banga“ nėra išimtis toje banalybių jūroje, tačiau skaityti ją įdomu: tai pavyzdingas šiandien „einamų“ temų ir motyvų kratinys, kitaip tariant, čia galima rasti kone viską, kas madinga paaugliškoje padangėje.

2014/01/18

James Dashner. Bėgantis labirintu

Bėgantis labirintu: [romanas] / James Dashner. - Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2013]. - 439, [4] p. - ISBN 978-609-403-512-8.

James Dashner romanas „Bėgantis labirintu“ yra pirmoji iš keturių „Labirinto“ serijos  istorijų. Iš esmės apie romaną „Bėgantis labirintu“ nėra daug ką kalbėti — tai puiki knyga paaugliams. Mokyklinukams. Arba jaunuoliams, kaip kad rašo reklaminės anotacijos. Arba tiems, kuriems širdy dar ne ruduo ir anie visada jaučiasi esą šešiolikos. 

2013/12/03

Eliziejus / Elysium (2013)

Eliziejus“  žiūrėtinas dėl trijų priežasčių.

Pirmoji — tai filmas su sci–fi žyme.

Antroji — filmo režisierius iš PAR Neillas Blomkampas. Kodėl režisierius ir kuo čia dėta PAR? Ogi būtent N. Blomkampas režisavo „9-ąjį rajoną“, kurio veiksmas vyko išblukusiuose Johanesburgo priemiesčiuose. Nors šio filmo nieku gyvu neapibūdinčiau kaip patikusio, bet kad įsiminė — neabejotinai. Žodžiu, „9-tasis rajonas“ galėjo būti vertinamas kaip vykęs debiutas, leidžiantis tikėtis malonių staigmenų iš režisieriaus ateityje. Į „Eliziejų“ nukreiptus lūkesčius dar sustiprino pavardės aktorių sąraše: Jodie Foster ir mano simpatijų laureatas Mattas Damonas.


2013/11/27

Justin Cronin. Dvylika

Dvylika : [romanas] / Justin Cronin. - Kaunas : Jotema, [2013]. - 539, [4] p. - ISBN 978-9955-13-379-7.

J. Cronino „Dvylika“ — antroji apokaliptinės trilogijos dalis. Pirmoji („Perėja“) paliko pakankamai padorų įspūdį, taigi nekantriai laukiau tęsinio. Tasai laukimas truko apie pora mėnesių ir, kaip netikėtai paaiškėjo, nepraėjo be pasekmių. Ogi sumišo galvoje visi matytų/skaitytų zombiadų siužetai, primiršau esmines detales, susijusias su virusinių funkcionavimu ir naikinimu. Pamoka, kad zombius vartoti dera saikingai.


Beje, kai jau pagaliau sulaukiau knygos — gavau ją klasikinio pavidalo, virš penkių šimtų puslapių sunkiausią kaladę. Ir netrukau suprasti, kaip stipriai per keletą mėnesių susidraugavau su  patogiąja skaitykle. Dabar kalbos apie būtinybę „skaityti tikrą knygą“ atrodo laike užstrigusių pasiteisinimai. Bet tai jau atskiros temos reikalaujanti diskusija, tiksliau — visai nieko nereikalaujanti ir niekam nereikalinga, nes niekur nė neveda.


2013/10/07

Pasaulinis karas Z / World War Z (2013)

Tęsiu apokaliptinę tematiką: pagaliau prisiruošiau ir peržiūrėjau „Pasaulinį karą Z“. Taigi.

Kadangi su filmu susijusių ypatingų lūkesčių kaip ir neturėjau, kalbėti apie nusivylimą būtų neteisinga. Bet štai ko nuoširdžiai nesupratau: kodėl teigiama, esą filmas — M. Brookso romano „Pasaulinis karas  Z“ ekranizacija? Negana to  į pasaulį paleistas dar ir tuo pačiu pavadinimu. Mat su M. Brookso knyga filmą, mano akimis, sieja vienui vienintelis dalykas — zombiai ir anų keliamas chaosas. Na, ir dar minėtas pavadinimas. O kadangi apie zombius istorijų prirašyta n+1, tai lygiai taip pat sėkmingai šį Marco Forsterio režisuotą filmą galima vadinti bet kurios iš jų ekranizacija.


2013/10/06

Justin Cronin. Perėja.

Perėja: [romanas] / Justin Cronin. - Kaunas: Jotema, [2011]. - 687, [1] p. - ISBN 978-9955-13-318-6.

Pastaruoju metu „įkritau“ į (post)apokaliptinį žanrą — kas antra į rankas ar skaityklę pakliuvusi knyga pranašauja pasaulio pabaigą. Specialiai neieškau, anos pačios į rankas brukasi. Gal kad metas toks, ruduo, debesuota, žvaigždžių ir erdvėlaivių veik nesimato, tad akys nuo kosminių erdvių žemės link krypsta. O ant pastarosios kas? – zombiai, vampyrai, mutantai, šiaip visokie nenusisekėliai šmirinėja, net sapnuoti anuos pradėjau.


2013/08/22

Max Brooks. Pasaulinis karas Z.

Max Brooks. Pasaulinis karas Z. Vilnius: Obuolys, 2013, p. 528 ISBN: 9786094035432


Kadangi dėl visokių nelemtų kliūčių nespėjau „Pasaulinio karo Z“ pamatyti kino teatro ekrane, o Linkomanija kol kas siūlo pernelyg abejotinos kokybės variantus, smalsumą teko malšinti kitu būdu — įsikeliant į skaityklę to paties pavadinimo M. Brookso romaną.

Pradėsiu nuo pagrindinio netikėtumo. Iš filmo anonsų jau žinojau, kad laukia dar viena zombiados istorija: mirtinas užkratas, suzombėję negyvėliai ir herojus, daugiau ar mažiau didvyriškai gelbstintis myriop pasmerktą pasaulį. Ir iš tiesų: su zombiais knygoje viskas ėjosi sklandžiai, tačiau, didžiam mano nustebimui, čia neradau jokio postapokaliptinio didvyrio, jausmingai perkreiptomis Tomo Cruzo lūpomis ar iki sielos gelmių perveriančiu Brado Pito žvilgsniu. Kodėl ir kaip taip galėjo nutikti?


2013/08/06

Dmitry Glukhovsky. Metro 2034.

Metro 2034 : [romanas] / Dmitry Glukhovsky. - [Vilnius] : Novelita, [2012]. - 284, [1] p. - ISBN 978-609-95436-2-8.

Vos perskaičiau „Metro 2034“, išvažiavom ilgų atostogų, taigi beveik mėnesis jau praėjo. Viena vertus, gerai — susigulėjo įspūdžiai, nes pirmomis dienomis tikrai daug epizodų „sugrįždavo“, minčių įvairių kilo. Kita vertus, tai buvo ir siužeto laikymosi atmintyje patikrinimas ir, reikia pastebėti, išbandymo ilgaamžiškumu kai kurie epizodai neišlaikytų. Tačiau bendras įspūdis išliko ryškus ir jis pozityvus. Taigi, truputis pastebėjimų.


2013/07/03

Dmitry Glukhovsky. Metro 2033.

Metro 2033: [romanas] / Dmitry Glukhovsky. - [Vilnius]: Didlaukiai, [2011]. - 447, [1] p. - ISBN 978-609-95217-2-5.

Maskva — pirmasis mano aplankytas metropolitenas, taigi nenuostabu, kad tuomet provincialioms akims ir supratimui megapolio metro paliko neišdildomą įspūdį. Įspūdingo dydžio, o neretai — ir gylio, painus požemių pasaulis, į kurį nusileidus persmelkdavo nejaukumo jausmas. Net gerokai vėliau Berlyne (kuris pirmiausia ir žavi tobulai organizuota transporto sistema) naudojantis metro tiek, kad tai tapo įprastu mechanišku veiksmu, tas nejaukumo jausmas, nors apmalšęs, niekur nedingo, negana to, turėjo polinkį virsti nerimu, vos pasiekus kokią nuošalesnę, pustuštę stotį. Po pažinties su „Metro 2033“ lietuviški mikriukai atrodo kone meiliai: į metro kelti kojos šiomis dienomis nieku gyvu nenorėčiau.

Štai ir prisipažinau: taip, „Metro 2033“ paliko įspūdį. Sąmoningai stengiausi atsiriboti nuo išankstinės informacijos apie knygos turinį, recenzentų vertinimą, neskaičiau komentarų, netgi anotacijos, taigi visiškai nežinojau, ko tikėtis. Deja, kad ir kaip stengiausi išsaugoti tabula rasa nusiteikimą, neišvengiau skepsio: patirtis įspėja, kad rinkodarininkų pamėgtas šūkis „pasaulinis bestseleris“ anaiptol ne visada gali būti dekoduotas kaip kokybės ženklas.  

Kai pagaliau knygą susižvejojau, apstulbino apimtis — 447 psl. Įveikiau per pora parų. Seniai neskaičiau tokio įtraukiančio romano, knygos, kurios negali paleisti iš rankų iki pat paryčių, kad sužinotum ir patirtum kuo daugiau. Ir tuo pat metu jauti kone širdaperšį, kai matai, kaip vis mažėja neperskaitytų lapų skaičius.

D. Glukhovskis kuria postapokaliptinę istoriją su tradiciniais žanro elementais: katastrofą išgyvenę žmonijos likučiai glaudžiasi tuneliuose (šįkart veiksmo vieta labai konkreti — Maskvos metro požemiai); išorinis pasaulis neprieinamas dėl radiacijos (branduolinio karo pasekmė) ir priešiškų gyvybės formų (biologinių ginklų naudojimo rezultatas);  aplinkui vyrauja skurdas, chaosas, nuolatinė grėsmė, baimė ir... Tamsa. Tamsa čia — labiausiai paplitusi valdymo forma, — sako vienas iš knygos personažų.  Pastarųjų gausu, jie spalvingi, eiliniai žmogeliai ir kiek mistifikuoti herojai, tačiau visi įsimintini. Pagrindinis romano veikėjas Artiomas priklauso kartai, kuri užaugo ir subrendo požemiuose, o apie kadaise buvusį kitokį pasaulį ir gyvenimą jame žino tik iš vyresniųjų pasakojimų ir knygų paveikslėlių. Vaikinas nespinduliuoja išskirtine erudicija, tačiau apdovanotas neeiline empatija, todėl, nepaisant paties valios, jam skirtas žmonijos likučių gelbėtojo vaidmuo. Įpareigotas perduoti žinią apie kilusią grėsmę, Artiomas pradeda savo kelionę po metro. Šioje kelionėje patirti nuotykiai bei išgyvenimai ir aprašyti romane. Be nuotykių ir fantastikos, knyga turi pagrindinius tapsmo romanams privalomus elementus.

Iš tiesų nepavadinčiau šios knygos nei sudėtinga, nei gilia. Tačiau kuo ilgiau svarstau, tuo labiau vykusi ji man atrodo. Ypač savo universalumu. Rašytojas telkia dėmesį į požemiuose gyvenančių žmonių buitį ir būtį. Buitis skurdi, nepaisant pastangų, situacija neišvengiamai prastėja. Taigi nenuostabu, kad ir būtis orientuota iš esmės tik į išgyvenimą grėsmingame ir susiskaldžiusiame pasaulėlyje. Pirminį žmonių susitelkimą po katastrofos ilgainiui pakeitė ginkluoti tarpusavio konfliktai ir atsiribojimas (bene geriausiai tai liudija faktas, kad vietinė valiuta — šoviniai). Žodžiu, cyberpunk'as. Autorius sistemingai veda savo herojų keliu, kurio kiekviena stotelė iliustruoja skirtingą politinę, socialinę, religinę visuomenės santvarką. Tiksliau — niūriausias tos santvarkos grimasas, jų absurdiškumą ir beprasmiškumą.

Pagrindinis veikėjas, kaip minėjau, nepretenduoja į genialumą, dargi priešingai, yra gana ribotas: augdamas požemiuose gavo minimalų išsilavinimą, t.y. išmoko skaityti ir rašyti. Kaip pats apie save sako, turi problemų ir su geografija, ir su istorija. Bet būtent šios aplinkybės leidžia autoriui neįsipareigoti istoriškumui, pažvelgti į skirtingas situacijas iš šalies, t.y. stereotipais neapkrauto jaunuolio žvilgsniu. Mano pagyros rašytojui: jis sėkmingai išlaiko kritiškumo ir korektiškumo egzaminą. Kaip rodo patirtis, rusų fantastams būdingas gerokai skaitymą apkartinantis polinkis į šovinizmą ir sovietinę nostalgiją. Taigi D. Glukhovskiui palietus fašizmo / komunizmo temas pradėjau nuogąstauti, kad pasikartos girdėtos ilgesio istorijos. Betgi autoriui būdinga sveika ironija, ypač gerai juntama kultūrinį ir istorinį kontekstą plačiau išmanančiam skaitytojui.

Romano pabaigoje autorius gal kiek persistengia su didaktiniais samprotavimais, tačiau neįkyriai ir ne per saldžiai. Šiurpoka ir tamsi istorija baigiama taip, kaip jau ir dera baigtis — šiurpiai ir tamsiai. Pamoka nepasimokantiems.

Lentynoje guli „Metro 2034“. Tiesa sakant, ir nekantru, ir baisoka pradėti skaityti: tęsiniai — slidus reikalas.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina 
Naikintina

Negaliu susilaikyti ir blogu žodžiu nepaminėti vertėjo ir stilistės. Pastarosios — ypač. Atliktas (?) darbas daugiau nei gėdingas, niekaip nepateisinamas ir neatleistinas. O leidyklai dar ir baudą reikėtų skirti.


2013/06/16

Richard Matheson. Aš esu legenda.

Aš esu legenda : romanas / Richard Matheson. - 2-oji patais. laida. - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2011]. - 317, [2] p. - ISBN 978-609-403-205-9.

Kaip pažiūrėsi. Viena vertus, romanas — klasika, vampyriados epidemijų eros šauklys. Kita vertus, tokio tipo istorijos siužetas pernelyg pažįstamas, kad bent kiek labiau įtrauktų. Iš to atitinkamai kyla privalumai ir trūkumai.

Tų privalumų tiek ir tėra, kad  dar vienas pliusiukas sąraše to, ką reikia perskaityti. Kaip Kristijono Donelaičio „Metus“ mokykloje. Anoks įdomumas, užtat svarba neginčijama — lietuvių grožinės literatūros klasikų klasika. Taip ir su „Legenda“: pasaulinės vampyrizmo pandemijos židinys. Kas kad ne itin pretenzingas ir į solidžios literatūros gretas nesiveržiantis.

Na, o konstatavę šį faktą, turime ką? — lengvai per vieną vakarą suskaitomą istoriją, pažįstamą iš n+1 identišką temą nagrinėjančio filmo ar serialo. Paveiki ji gali būti tiems, kurie nematė ekranizacijų arba šiaip per savo ilgą ar trumpą gyvenimėlį nedaug knygelių (dar?) teperskaitė. Žodžiu, vienas iš tų kūrinių, kuriuos reikia skaityti tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. Kaip, tarkim, Karlo Majaus „Vinetu“ — pastarojo tritomis savo laiku man gi pasaulinio masto šedevras atrodė. Užtat „Legendą“ skaičiau ne laiku ir ne vietoje: su pernelyg gausia šios tematikos skaitytų ir matytų dalykėlių patirtimi, vaizduotė vis kūrė pamėkliškai slankiojančius zombius iš „Absoliutaus blogio“ epopėjos, jau nekalbant apie graudžiai šuniuką apsikabinusį ašarojantį Willą Smithą...

Tiek. Nei daugiau, nei mažiau. 

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina