Rodomi pranešimai su žymėmis post-apocalyptic. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis post-apocalyptic. Rodyti visus pranešimus

2015/05/26

Dmitry Glukhovsky. FUTU.RE / Ateitis

Dmitry Glukhovsky. FUTU.RE / Ateitis (Будущее). Iš rusų k. vertė Mikas Trečiokas. 512 p., Vilnius: Novelita, 2014. ISBN 9786098127072

Pastaraisiais metais madingų ir sparčiau nei grybai po lietaus dygstančių postapokaliptinių skaitinių kontekste Dmitrijaus Glukhovskio debiutas „Metro 2033“ buvo velniškai vykęs. Kas be ko, rašytojui negresia būti apkaltintam nokautuojančiu siužeto originalumu, tačiau tik idėjinis postapokaliptinio žanro nekentėjas gali tvirtinti, esą dinamiškas „Metro 2033“ naratyvas neįtraukia ir kelia žiovulį. Debiuto sėkmės inspiruotas tęsinys „Metro 2034“ jo laukusiems smalsuoliams tapo šiokia tokia staigmenėle – šįkart D. Glukhovskis savajame metro požemyje užšoko ne ant „praminto“ dinamiško veiksmo eskalatoriaus, bet žengė neskubraus vyksmo takeliu. Žingsnis po žingsnio autorius leidosi į pafilosofavimus, klibino egzistencines dilemas, hamletiškus būti-nebūti klausimus. Nesiginčiju, saikingai subalansuoti tokie nukrypimai reikalo negadina, nors ir lėtesnio tempo „Metro 2034“ vis tiek yra pagauli istorija. Bet. Bet bet bet... Iš šiandienos perspektyvos žvelgiant tenka konstatuoti, kad antrajame metro pasėtos egzistencializmo sėklos, entuziazmo ir populiarumo patogeno paveiktos, mutavo į nevaržomai suvešėjusią pseudodidaktiką. Pastarosios auka ir tapo „Futu.re/Ateitis“.

2014/07/18

Cormac McCarthy. Kelias

Kelias: romanas / Cormac McCarthy. — Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. — 223, [1] p. — ISBN 978—9986—39—530—0.

C. McCarthy romaną į rankas (teisybės dėlei — į planšetę) ėmiau kaip „dar vieną apokalipsę“ — nei su pernelyg dideliu susidomėjimu, nei su išankstiniu skeptišku nusistatymu. Užteko vos keleto puslapių, kad suprasčiau, jog susidūriau su kažkuo labai stipraus, kažkuo labai tikro. Tas tikrumo jausmas neapleido iki romano pabaigos, tai viena iš knygų, kurios nusėda. Nusėda atminty, sąmonės kertelėj, tupi pavyzdinėje lentynoje, į kurią visada galima bakstelėti pirštu — štai, čia tai, kas vadinama literatūra. Ne skaitalu.

Rick Yancey. Penktoji banga

Penktoji banga: [romanas] / Rick Yancey. - Vilnius: Alma littera, 2014. - 460, [4] p. - ISBN 978-609-01-1428-5.

Pastaruoju metu distopinės apokaliptinės istorijos dygsta kaip grybai po lietaus. Ir ekranizuotos, ir skaitinių pavidalu jos „ant bangos“. Viena vertus, smagu matyti vieno iš fantastikos žanrų klestėjimą, kita vertus, kiek liūdna stebėti pasikartojančius banaliausius šio žanro variantus. R. Yancey „Penktoji banga“ nėra išimtis toje banalybių jūroje, tačiau skaityti ją įdomu: tai pavyzdingas šiandien „einamų“ temų ir motyvų kratinys, kitaip tariant, čia galima rasti kone viską, kas madinga paaugliškoje padangėje.

2014/01/18

James Dashner. Bėgantis labirintu

Bėgantis labirintu: [romanas] / James Dashner. - Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2013]. - 439, [4] p. - ISBN 978-609-403-512-8.

James Dashner romanas „Bėgantis labirintu“ yra pirmoji iš keturių „Labirinto“ serijos  istorijų. Iš esmės apie romaną „Bėgantis labirintu“ nėra daug ką kalbėti — tai puiki knyga paaugliams. Mokyklinukams. Arba jaunuoliams, kaip kad rašo reklaminės anotacijos. Arba tiems, kuriems širdy dar ne ruduo ir anie visada jaučiasi esą šešiolikos. 

2013/12/03

Eliziejus / Elysium (2013)

Eliziejus“  žiūrėtinas dėl trijų priežasčių.

Pirmoji — tai filmas su sci–fi žyme.

Antroji — filmo režisierius iš PAR Neillas Blomkampas. Kodėl režisierius ir kuo čia dėta PAR? Ogi būtent N. Blomkampas režisavo „9-ąjį rajoną“, kurio veiksmas vyko išblukusiuose Johanesburgo priemiesčiuose. Nors šio filmo nieku gyvu neapibūdinčiau kaip patikusio, bet kad įsiminė — neabejotinai. Žodžiu, „9-tasis rajonas“ galėjo būti vertinamas kaip vykęs debiutas, leidžiantis tikėtis malonių staigmenų iš režisieriaus ateityje. Į „Eliziejų“ nukreiptus lūkesčius dar sustiprino pavardės aktorių sąraše: Jodie Foster ir mano simpatijų laureatas Mattas Damonas.


2013/11/27

Justin Cronin. Dvylika

Dvylika : [romanas] / Justin Cronin. - Kaunas : Jotema, [2013]. - 539, [4] p. - ISBN 978-9955-13-379-7.

J. Cronino „Dvylika“ — antroji apokaliptinės trilogijos dalis. Pirmoji („Perėja“) paliko pakankamai padorų įspūdį, taigi nekantriai laukiau tęsinio. Tasai laukimas truko apie pora mėnesių ir, kaip netikėtai paaiškėjo, nepraėjo be pasekmių. Ogi sumišo galvoje visi matytų/skaitytų zombiadų siužetai, primiršau esmines detales, susijusias su virusinių funkcionavimu ir naikinimu. Pamoka, kad zombius vartoti dera saikingai.


Beje, kai jau pagaliau sulaukiau knygos — gavau ją klasikinio pavidalo, virš penkių šimtų puslapių sunkiausią kaladę. Ir netrukau suprasti, kaip stipriai per keletą mėnesių susidraugavau su  patogiąja skaitykle. Dabar kalbos apie būtinybę „skaityti tikrą knygą“ atrodo laike užstrigusių pasiteisinimai. Bet tai jau atskiros temos reikalaujanti diskusija, tiksliau — visai nieko nereikalaujanti ir niekam nereikalinga, nes niekur nė neveda.


2013/10/07

Pasaulinis karas Z / World War Z (2013)

Tęsiu apokaliptinę tematiką: pagaliau prisiruošiau ir peržiūrėjau „Pasaulinį karą Z“. Taigi.

Kadangi su filmu susijusių ypatingų lūkesčių kaip ir neturėjau, kalbėti apie nusivylimą būtų neteisinga. Bet štai ko nuoširdžiai nesupratau: kodėl teigiama, esą filmas — M. Brookso romano „Pasaulinis karas  Z“ ekranizacija? Negana to  į pasaulį paleistas dar ir tuo pačiu pavadinimu. Mat su M. Brookso knyga filmą, mano akimis, sieja vienui vienintelis dalykas — zombiai ir anų keliamas chaosas. Na, ir dar minėtas pavadinimas. O kadangi apie zombius istorijų prirašyta n+1, tai lygiai taip pat sėkmingai šį Marco Forsterio režisuotą filmą galima vadinti bet kurios iš jų ekranizacija.


2013/10/06

Justin Cronin. Perėja.

Perėja: [romanas] / Justin Cronin. - Kaunas: Jotema, [2011]. - 687, [1] p. - ISBN 978-9955-13-318-6.

Pastaruoju metu „įkritau“ į (post)apokaliptinį žanrą — kas antra į rankas ar skaityklę pakliuvusi knyga pranašauja pasaulio pabaigą. Specialiai neieškau, anos pačios į rankas brukasi. Gal kad metas toks, ruduo, debesuota, žvaigždžių ir erdvėlaivių veik nesimato, tad akys nuo kosminių erdvių žemės link krypsta. O ant pastarosios kas? – zombiai, vampyrai, mutantai, šiaip visokie nenusisekėliai šmirinėja, net sapnuoti anuos pradėjau.


2013/08/22

Max Brooks. Pasaulinis karas Z.

Max Brooks. Pasaulinis karas Z. Vilnius: Obuolys, 2013, p. 528 ISBN: 9786094035432


Kadangi dėl visokių nelemtų kliūčių nespėjau „Pasaulinio karo Z“ pamatyti kino teatro ekrane, o Linkomanija kol kas siūlo pernelyg abejotinos kokybės variantus, smalsumą teko malšinti kitu būdu — įsikeliant į skaityklę to paties pavadinimo M. Brookso romaną.

Pradėsiu nuo pagrindinio netikėtumo. Iš filmo anonsų jau žinojau, kad laukia dar viena zombiados istorija: mirtinas užkratas, suzombėję negyvėliai ir herojus, daugiau ar mažiau didvyriškai gelbstintis myriop pasmerktą pasaulį. Ir iš tiesų: su zombiais knygoje viskas ėjosi sklandžiai, tačiau, didžiam mano nustebimui, čia neradau jokio postapokaliptinio didvyrio, jausmingai perkreiptomis Tomo Cruzo lūpomis ar iki sielos gelmių perveriančiu Brado Pito žvilgsniu. Kodėl ir kaip taip galėjo nutikti?


2013/08/06

Dmitry Glukhovsky. Metro 2034.

Metro 2034 : [romanas] / Dmitry Glukhovsky. - [Vilnius] : Novelita, [2012]. - 284, [1] p. - ISBN 978-609-95436-2-8.

Vos perskaičiau „Metro 2034“, išvažiavom ilgų atostogų, taigi beveik mėnesis jau praėjo. Viena vertus, gerai — susigulėjo įspūdžiai, nes pirmomis dienomis tikrai daug epizodų „sugrįždavo“, minčių įvairių kilo. Kita vertus, tai buvo ir siužeto laikymosi atmintyje patikrinimas ir, reikia pastebėti, išbandymo ilgaamžiškumu kai kurie epizodai neišlaikytų. Tačiau bendras įspūdis išliko ryškus ir jis pozityvus. Taigi, truputis pastebėjimų.


2013/07/03

Dmitry Glukhovsky. Metro 2033.

Metro 2033: [romanas] / Dmitry Glukhovsky. - [Vilnius]: Didlaukiai, [2011]. - 447, [1] p. - ISBN 978-609-95217-2-5.

Maskva — pirmasis mano aplankytas metropolitenas, taigi nenuostabu, kad tuomet provincialioms akims ir supratimui megapolio metro paliko neišdildomą įspūdį. Įspūdingo dydžio, o neretai — ir gylio, painus požemių pasaulis, į kurį nusileidus persmelkdavo nejaukumo jausmas. Net gerokai vėliau Berlyne (kuris pirmiausia ir žavi tobulai organizuota transporto sistema) naudojantis metro tiek, kad tai tapo įprastu mechanišku veiksmu, tas nejaukumo jausmas, nors apmalšęs, niekur nedingo, negana to, turėjo polinkį virsti nerimu, vos pasiekus kokią nuošalesnę, pustuštę stotį. Po pažinties su „Metro 2033“ lietuviški mikriukai atrodo kone meiliai: į metro kelti kojos šiomis dienomis nieku gyvu nenorėčiau.

Štai ir prisipažinau: taip, „Metro 2033“ paliko įspūdį. Sąmoningai stengiausi atsiriboti nuo išankstinės informacijos apie knygos turinį, recenzentų vertinimą, neskaičiau komentarų, netgi anotacijos, taigi visiškai nežinojau, ko tikėtis. Deja, kad ir kaip stengiausi išsaugoti tabula rasa nusiteikimą, neišvengiau skepsio: patirtis įspėja, kad rinkodarininkų pamėgtas šūkis „pasaulinis bestseleris“ anaiptol ne visada gali būti dekoduotas kaip kokybės ženklas.  

Kai pagaliau knygą susižvejojau, apstulbino apimtis — 447 psl. Įveikiau per pora parų. Seniai neskaičiau tokio įtraukiančio romano, knygos, kurios negali paleisti iš rankų iki pat paryčių, kad sužinotum ir patirtum kuo daugiau. Ir tuo pat metu jauti kone širdaperšį, kai matai, kaip vis mažėja neperskaitytų lapų skaičius.

D. Glukhovskis kuria postapokaliptinę istoriją su tradiciniais žanro elementais: katastrofą išgyvenę žmonijos likučiai glaudžiasi tuneliuose (šįkart veiksmo vieta labai konkreti — Maskvos metro požemiai); išorinis pasaulis neprieinamas dėl radiacijos (branduolinio karo pasekmė) ir priešiškų gyvybės formų (biologinių ginklų naudojimo rezultatas);  aplinkui vyrauja skurdas, chaosas, nuolatinė grėsmė, baimė ir... Tamsa. Tamsa čia — labiausiai paplitusi valdymo forma, — sako vienas iš knygos personažų.  Pastarųjų gausu, jie spalvingi, eiliniai žmogeliai ir kiek mistifikuoti herojai, tačiau visi įsimintini. Pagrindinis romano veikėjas Artiomas priklauso kartai, kuri užaugo ir subrendo požemiuose, o apie kadaise buvusį kitokį pasaulį ir gyvenimą jame žino tik iš vyresniųjų pasakojimų ir knygų paveikslėlių. Vaikinas nespinduliuoja išskirtine erudicija, tačiau apdovanotas neeiline empatija, todėl, nepaisant paties valios, jam skirtas žmonijos likučių gelbėtojo vaidmuo. Įpareigotas perduoti žinią apie kilusią grėsmę, Artiomas pradeda savo kelionę po metro. Šioje kelionėje patirti nuotykiai bei išgyvenimai ir aprašyti romane. Be nuotykių ir fantastikos, knyga turi pagrindinius tapsmo romanams privalomus elementus.

Iš tiesų nepavadinčiau šios knygos nei sudėtinga, nei gilia. Tačiau kuo ilgiau svarstau, tuo labiau vykusi ji man atrodo. Ypač savo universalumu. Rašytojas telkia dėmesį į požemiuose gyvenančių žmonių buitį ir būtį. Buitis skurdi, nepaisant pastangų, situacija neišvengiamai prastėja. Taigi nenuostabu, kad ir būtis orientuota iš esmės tik į išgyvenimą grėsmingame ir susiskaldžiusiame pasaulėlyje. Pirminį žmonių susitelkimą po katastrofos ilgainiui pakeitė ginkluoti tarpusavio konfliktai ir atsiribojimas (bene geriausiai tai liudija faktas, kad vietinė valiuta — šoviniai). Žodžiu, cyberpunk'as. Autorius sistemingai veda savo herojų keliu, kurio kiekviena stotelė iliustruoja skirtingą politinę, socialinę, religinę visuomenės santvarką. Tiksliau — niūriausias tos santvarkos grimasas, jų absurdiškumą ir beprasmiškumą.

Pagrindinis veikėjas, kaip minėjau, nepretenduoja į genialumą, dargi priešingai, yra gana ribotas: augdamas požemiuose gavo minimalų išsilavinimą, t.y. išmoko skaityti ir rašyti. Kaip pats apie save sako, turi problemų ir su geografija, ir su istorija. Bet būtent šios aplinkybės leidžia autoriui neįsipareigoti istoriškumui, pažvelgti į skirtingas situacijas iš šalies, t.y. stereotipais neapkrauto jaunuolio žvilgsniu. Mano pagyros rašytojui: jis sėkmingai išlaiko kritiškumo ir korektiškumo egzaminą. Kaip rodo patirtis, rusų fantastams būdingas gerokai skaitymą apkartinantis polinkis į šovinizmą ir sovietinę nostalgiją. Taigi D. Glukhovskiui palietus fašizmo / komunizmo temas pradėjau nuogąstauti, kad pasikartos girdėtos ilgesio istorijos. Betgi autoriui būdinga sveika ironija, ypač gerai juntama kultūrinį ir istorinį kontekstą plačiau išmanančiam skaitytojui.

Romano pabaigoje autorius gal kiek persistengia su didaktiniais samprotavimais, tačiau neįkyriai ir ne per saldžiai. Šiurpoka ir tamsi istorija baigiama taip, kaip jau ir dera baigtis — šiurpiai ir tamsiai. Pamoka nepasimokantiems.

Lentynoje guli „Metro 2034“. Tiesa sakant, ir nekantru, ir baisoka pradėti skaityti: tęsiniai — slidus reikalas.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina 
Naikintina

Negaliu susilaikyti ir blogu žodžiu nepaminėti vertėjo ir stilistės. Pastarosios — ypač. Atliktas (?) darbas daugiau nei gėdingas, niekaip nepateisinamas ir neatleistinas. O leidyklai dar ir baudą reikėtų skirti.


2013/06/16

Richard Matheson. Aš esu legenda.

Aš esu legenda : romanas / Richard Matheson. - 2-oji patais. laida. - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2011]. - 317, [2] p. - ISBN 978-609-403-205-9.

Kaip pažiūrėsi. Viena vertus, romanas — klasika, vampyriados epidemijų eros šauklys. Kita vertus, tokio tipo istorijos siužetas pernelyg pažįstamas, kad bent kiek labiau įtrauktų. Iš to atitinkamai kyla privalumai ir trūkumai.

Tų privalumų tiek ir tėra, kad  dar vienas pliusiukas sąraše to, ką reikia perskaityti. Kaip Kristijono Donelaičio „Metus“ mokykloje. Anoks įdomumas, užtat svarba neginčijama — lietuvių grožinės literatūros klasikų klasika. Taip ir su „Legenda“: pasaulinės vampyrizmo pandemijos židinys. Kas kad ne itin pretenzingas ir į solidžios literatūros gretas nesiveržiantis.

Na, o konstatavę šį faktą, turime ką? — lengvai per vieną vakarą suskaitomą istoriją, pažįstamą iš n+1 identišką temą nagrinėjančio filmo ar serialo. Paveiki ji gali būti tiems, kurie nematė ekranizacijų arba šiaip per savo ilgą ar trumpą gyvenimėlį nedaug knygelių (dar?) teperskaitė. Žodžiu, vienas iš tų kūrinių, kuriuos reikia skaityti tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. Kaip, tarkim, Karlo Majaus „Vinetu“ — pastarojo tritomis savo laiku man gi pasaulinio masto šedevras atrodė. Užtat „Legendą“ skaičiau ne laiku ir ne vietoje: su pernelyg gausia šios tematikos skaitytų ir matytų dalykėlių patirtimi, vaizduotė vis kūrė pamėkliškai slankiojančius zombius iš „Absoliutaus blogio“ epopėjos, jau nekalbant apie graudžiai šuniuką apsikabinusį ašarojantį Willą Smithą...

Tiek. Nei daugiau, nei mažiau. 

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina