2015/05/26

Dmitry Glukhovsky. FUTU.RE / Ateitis

Dmitry Glukhovsky. FUTU.RE / Ateitis (Будущее). Iš rusų k. vertė Mikas Trečiokas. 512 p., Vilnius: Novelita, 2014. ISBN 9786098127072

Pastaraisiais metais madingų ir sparčiau nei grybai po lietaus dygstančių postapokaliptinių skaitinių kontekste Dmitrijaus Glukhovskio debiutas „Metro 2033“ buvo velniškai vykęs. Kas be ko, rašytojui negresia būti apkaltintam nokautuojančiu siužeto originalumu, tačiau tik idėjinis postapokaliptinio žanro nekentėjas gali tvirtinti, esą dinamiškas „Metro 2033“ naratyvas neįtraukia ir kelia žiovulį. Debiuto sėkmės inspiruotas tęsinys „Metro 2034“ jo laukusiems smalsuoliams tapo šiokia tokia staigmenėle – šįkart D. Glukhovskis savajame metro požemyje užšoko ne ant „praminto“ dinamiško veiksmo eskalatoriaus, bet žengė neskubraus vyksmo takeliu. Žingsnis po žingsnio autorius leidosi į pafilosofavimus, klibino egzistencines dilemas, hamletiškus būti-nebūti klausimus. Nesiginčiju, saikingai subalansuoti tokie nukrypimai reikalo negadina, nors ir lėtesnio tempo „Metro 2034“ vis tiek yra pagauli istorija. Bet. Bet bet bet... Iš šiandienos perspektyvos žvelgiant tenka konstatuoti, kad antrajame metro pasėtos egzistencializmo sėklos, entuziazmo ir populiarumo patogeno paveiktos, mutavo į nevaržomai suvešėjusią pseudodidaktiką. Pastarosios auka ir tapo „Futu.re/Ateitis“.

Nekaltai paspoilinsiu, nieko esmiško. Formalusis romano siužetas visai neblogai suręstas: ateities pasaulyje nemirtingumo paslaptį atskleidusi žmonija gyvena nenusakomo aukščio dangoraižiuose; jų daug, bet nepakankamai, kad patenkintų vis didėjančios populiacijos poreikius, todėl griežtai laikomasi gimstamumo kontrolės; pagrindinis nestabilios psichikos veikėjas gainiojasi daugintis panūdusius „nelegalus“ – vaikus atima, o vienam iš tėvų suleidžia „senatvės serumo“; galiausiai prisidirba problemų, kurių sprendimas ir vysto romano veiksmą.

Iš to, kas pasakyta, aiškėja, kad pasakojama išskirtinai dramatiška istorija. O taip! Tiesa sakant, dramos tiek daug, kad ilgainiui daugiau nieko ir nebelieka. Ties trečdaliu skaitinio nepaliaujamas dramatizmo srautas ima užknisti, įpusėjus – įsijungia abejingo stebėjimo mechanizmas, o skaityti baigi automatiniu režimu. Meluočiau, jei tvirtinčiau, kad romanas neįdomus, veiksmas statiškas, sudarytas vien iš raudų ir laidotuvių giesmių. Anaiptol! Čia gausu judesio, yra tamsių paslapčių, intrigų ir intrigantų, kovos ir sekso scenų, daug ko yra. Betgi visa tai užpilta perdėm lipniu saldžiarūgščiu tragizmo sirupu, dar blogiau – autorius nesibodi įkyriai kišti panosėn beviltiškai depresuoto veikėjo išsakomų išvadų, kurias neva turėtų pasidaryti ir skaitytojas, o baigia romaną keletą puslapių apimančiu reziumuojančiu monologu–moralu. Summa summarum, apninka jausmas, kad perkaitei didaktinę pasakėčią, kurią turėtų vainikuoti nušvitimas ir tapsmo geresniu žmogumi pažadas. Nes tamsybėse ir paklydimuose skendėjęs veikėjas tokiu tapo. Ir mus pamokė. Taigi imkite ir skaitykite, o tatai skaitydami permanykite...

Kurį laiką galvojau, kodėl iš pirmo žvilgsnio „techniškai tvarkinga“ D. Glukhovskio ateitis vis dėlto pasirodė neįtikinanti ir formali. Sukurtas dangoraižių–bokštų (kaip, beje, ir ankstesniojo metro) fantastinis pasaulis yra pakankamai vaizdus ir realus. Problema, matyt, ta, kad šis fantastinis pasaulis užpildytas anaiptol ne fantastiniu turiniu: gal kiek šiurkštokas palyginimas, tačiau jei į „FUTU.RE“ pasaulį perkeltume kokio arčiau centro esančio Maskvos kvartalo gyventojus, turėtume tipinį romano kontingentą. Tiek socialinė sąranga, tiek elgesio modeliai, lyčių vaidmenų, fizinio ir psichologinio smurto, viršenybės demonstravimo ir kt. scenos yra pribloškiančiai stereotipinės, atpažįstamos iš pseudohumoristinių „Nasha Rasha“ epizodų, mentų, Peterburgo banditų ir panašių perliukų kasdienybę vaizduojančių kronikų, kuriomis, užuot jas slėpę, puikuojasi  kaimynai. Vien tik ko vertas romane kokius dešimtkart kaip netikšos epitetas pavartotas apibūdinimas „pederastas“. Jau nekalbant apie tiesiogiai išsakytą požiūrį į „ligotus violetinius“. Reikia manyti, Putinas su draugais homofobais ploja katučių. D. Glukhovskio gerbėjai (?), tikiuosi, suka akis į šalį...

– Tavo akys tiesiog super, – sako violetinis. – Gal važiuojam pas mane?
Pradedu suprasti, kad visą laiką, kol kalbamės, mudu liečiamės visu kūnu, išskyrus rankas, mes tokie artimi, kaip žiogai pakelyje. O violetinis nori su manimi pratęsti šią vabzdžių meilę.
– Atleisk... – man kimsta balsas. – Mane kažkaip labiau traukia mergaitės.
– Ną ką tu! Nenuvilk manęs! – raukosi jis. – Mergaitės – tai vakarykštė diena. Turiu daugybę draugų, kurie anksčiau smaginosi su mergiotėmis, o dabar metė tą reikalą, vis tiek beprasmiška. Nepatenkintų nėra...
Jo barzda kutena man ausį.
– Tu juk nuobodžiauji... Aš matau. Kitaip nebūtum manęs užkalbinęs, tiesa?
Staiga prisimenu savo sapną. Penki Šimtai Trečiąjį. Kino salę. Apsisuku lyg ungurys, atsiduriu prieš jį akis į akį, griebiu barzdą į kumštį, traukiu žemyn, pirštu spausdamas Adomo obuolį.
– Klausyk, išgama! – švokščiu. – Atrodo, čia tu nuobodžiauji. Savo ligotiems draugužiams gali masažuoti prostatą, kol pamėlynuos. O aš – normalus. Ir dar – kišenėje turiu šokerį, aš jį tau tuoj įkišiu į vieną vietą ir apsuksiu porą kartų, kad nenuobodžiautum.
– Ei... Tu ką, bičiuli?!
– Jūsų, violetinių, ir taip per daug prisiveisė, jei spūstyje vienam neišlaikys nervai, niekas net nepastebės.
– Aš tiesiog... Galvojau... Tu pats... Pradėjai... Pirmas...
– Aš pradėjau? Aš pradėjau, išgama?
Jo veido spalva darosi panaši į švarko.
– Ką jūs darote? – Rypuoja kažkokia mergiotė iš kairės.
– Savigyna, – atsakau aš, paleisdamas jo Adomo obuolį.
– Gyvulyššš... – švokščia jis, trindamas kaklą.
– Visus jus reikia... – šnibždu jam į ausį. – Išsmaugti.

Reziume? Turint minty rašytojo jauną amžių ir ankstyvą šlovę, tikėtina, jis turi perspektyvą išaugti savižavos marškinėlius, dar svarbiau – nacionaliniame identitete užkoduotą didaktinę pasaulėvoką. Nuoširdžiai norėtųsi, kad D. Glukhovskis netaptų antruoju S. Lukjanenka.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą