2013/06/28

Roger Zelazny. Numirti Italbare.

Numirti Italbare: mokslinis fantastinis romanas ir apsakymai / Roger Zelazny. - Kaunas : Eridanas, 2001. - 233, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; 210). - ISBN 9955-10-000-1.
Visai neseniai aprašiau savo įspūdžius, kurie kilo perskaičius R. Zelazny „Mirusiųjų salą“. Anie buvo ne patys (švelniai tariant) pozityviausi, ypač turint minty autoriui skiriamas skaitytojų ir apžvalgininkų liaupses. Nepaisant to, išsikėliau sau uždavinį perskaityti dar bent vieną R. Zelazny kūrinį, idant įsitikinčiau, jog tai — ne mano skonio autorius.

Sprendimas buvo teisingas. „Numirti Italbare“ nėra mokslinės fantastikos šedevras, bet tai gera knyga. Tiksliau — įdomi. Įdomumas ir gerumas, kaip rodo patirtis, nėra tapačios kategorijos. Štai kad C. Willis „Pasaulio pabaigos knyga“ — įdomybių ten labai jau maža, siužetas daugiau nei nuspėjamas, bet, nepaisant to, mano akimis, tai vertas dėmesio kūrinys. Grįžtant prie „Italbaro“, šio romano stiprioji pusė būtent ir yra intriga. Kokių nors filosofijos, psichologijos gelmių čia neprikaišiota. Prisimenant „Mirusiųjų salą“, norisi pridurti: ir dėkui Dievui. Knygą skaityti tiesiog įdomu, versti lapą po lapo skatina smalsumas: o kaip ten bus toliau? O to visai pakanka maloniam vakaro leidimui.

Romane pasakojama unikalių savybių turinčio žmogaus istorija: jis serga visomis įmanomomis Galaktikos ligomis, bet tuo pat metu ir sugeba jas išgydyti. Pasklidus garsui apie mirtinų ligų platintoją, pastaruoju dėl skirtingų priežasčių susidomi ir į paieškas leidžiasi net keletas asmenų. Na, o tada prasideda telepatijos, dievų apreiškimai, kosminis terorizmas ir pnš. Bet tokios pasakaitės, skirtingai nei „Mirusiųjų saloje“, kur kas sėkmingiau įsilieja į bendrą kontekstą ir tikrai nepalieka ištraukos iš naktinio skautų konkurso „Sukurkime pasaką prie Joninių laužo“ įspūdžio. Beje, šiame romane taip pat yra užuominų apie XXXII amžiaus pypkių versliuką, tačiau šįkart anas neatrodo toks alogiškas. O gal tiesiog apsipratau su R. Zelazny stiliumi?

Paradoksalu, tačiau nesėkminga pažinties su R. Zelazny pradžia pravertė: „Italbare“, kaip jau užsiminiau, galima rasti nemažai siužetinių detalių iš „Mirusiųjų salos“, taip pat pasirodo ir vienas iš svarbesnių personažų.  Iš ankstesnių skaitymų turima informacija gerokai praplečia kontekstą, ypač tai pasakytina apie su dievybėmis susijusius reikalus. Tikėtina, kad be išankstinių žinių „Italbaras“ būtų palikęs skurdesnį įspūdį.

Be įdomios siužetinės linijos dar patiko gyvi dialogai, kurių šiaip jau gerokai daugiau negu daug. Patrauklus mažojo telepato svetimeivio paveikslas. Apskritai veikėjai gana įvairūs, spalvingi, su užuominomis į asmenybes. Sakau „su užuominomis“, nes beveik visus juos tariamai ištinkantis psichologinis virsmas labai jau neįtikinamas, lyg burtų lazdele mostelėjus. Tačiau autorius orientuojasi į nuotykių žanrą, o ne psichoanalizę. Bent jau to tikiuosi, antraip tekstų konstatuoti, kad jį ištiko nesėkmė.

Reziumuojant: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tik norint iki gero prieiti, reikia šiek tiek pastangų. Mano atveju jos pasiteisino.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina

Kartu su romanu knygoje išspausdinti du apsakymai: D. Brin „Pavėlavusieji“ ir R. Sheckley „Kur dar nebuvo įžengęs žmogus“. Pirmasis vertas dėmesio. Antrasis, nors R. Sheckley romaną „Korporacija „Nemirtingumas“ miniu geru žodžiu, visiškai niekinis.

2013/06/27

Vernon Vinge. Liepsnojančios gelmės.

Liepsnojančios gelmės: mokslinis fantastinis romanas / Vernon Vinge. - Kaunas: Eridanas, 1998. - 2 kn. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas). - ISBN 9986-486-68-8.

Jeigu pažintis su V. Vinge būtų užsibaigusi romanais „Gelmė danguje“ ir „Kur baigiasi vaivorykštė“, matyt, sakyčiau, kad tai talentingas mokslinės fantastikos autorius. Tačiau po „Liepsnojančių gelmių“ persigalvojau — jis ne šiaip talentingas, o be galo, be krašto talentingas, nuostabus, išmanus, intelektualus... Žodžiu, visapusiškai atitinkąs mano skonį ir lūkesčius, kylančius imant sci–fi skaitinius.

Romanas daugiasluoksnis kaip svogūnas: kelios siužetinės linijos, gausybė pirmo plano ir antraeilių veikėjų, nestinga su pagrindine tema menkai tesusijusių pasakojimo gijų, kurias silpnumo akimirką knieti tiesiog praversti. Norint visas detales užfiksuoti, įsiminti ir įžvelgti jų tarpusavio ryšį, skaityti tenka atidžiai ir susikaupus. O kartkartėmis netgi grįžtelti atgal. Taigi skaitymas virsta intelektinių pastangų reikalaujančia veikla. Pridurčiau — iššūkiu, ilgainiui pradedančiu teikti malonumą.

Dėl minėtų priežasčių, t. y. polifoniško stiliaus, sudėtinga glaustai suformuluoti turinio anotaciją ar dviem sakiniais papasakoti, apie ką ši knyga. Vertinu tai kaip romano privalumą ir, atsižvelgiant į apimtį bei turinį, kaip pagrįstas pretenzijas į epo žanrą (ypač turint minty sąlygišką tęsinį „Gelmė danguje“). Tai savotiškas mokslinės problemos, kosminės odisėjos ir svetimeivių civilizacijos kokteilis,  pagardintas šlakeliu detektyvo. Pernelyg sodraus skonio, kad  būtų geriamas dideliais gurkšniais.

Pirmiausia, kas įsimena perskaičius „Liepsnojančias gelmes“, — idėjų originalumas. Šiandien būti novatorišku kuriant mokslinę fantastiką, manau, sunkiau nei sunku. V. Vinge sėkmingai žongliruoja subtiliais Visatos dėsniais, joje klestinčių civilizacijų evoliucijos specifika, technologiniais niuansais ir kitomis mokslinėmis–fantastinėmis idėjomis.

Ypač, mano akimis, vykę svetimų civilizacijų atstovų personažai, pavyzdžiui, tuntai: tai grupinę sąmonę turintys bet kartu ir individualybėmis išliekantys svetimeiviai. V. Vinge įtikinamai aprašo jų fiziologines ypatybes, kuria puikius psichologinius charakterius–asmenybes, atskleidžia specifinę politinę, socialinę tuntų visuomenės sandarą. Tiesa, dera pastebėti, kad pagrindiniai žmogiškieji personažai taip pat kuriami ne mažiau kruopščiai, vengiant statiškumo, o svarbiausia — nesiekiant anų paversti skaitytojų numylėtiniais.

V. Vinge sulaukia kritikos už smulkmeniškumą. Taip, jo esama. Bet pernelyg detalūs neesminių dalykų aprašymai „Liepsnojančiose gelmėse“, skirtingai nei romane „Kur baigiasi vaivorykštė“, nekliuvo. Bent jau ne tiek, kad erzintų.

Verdiktas: „Liepsnojančios gelmės“ neabejotinai mokslinės fantastikos gurmanams skirtas  kūrinys. Netvirtinu, kad patiks išskirtinai intelektualiam skaitytojui — skonis juk subtilus dalykas. Be to, romanas toks įvairialypis,  jog, tikėtina, kiekvienas čia gali susirasti kažką sau tinkamo.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina


(į)žvalgos

„Jeigu kartą prieš tave ir vėl prasivers žemė, ir iš prarajos, visaip vartydamosis, ims lėkti kometos, visokios žvaigždės, meteorai, jeigu apsidairęs pamatysi, kad apie tave labai gražiomis orbitomis sukasi planetos, nuo kurių į tave blizgančiomis akimis žiūri ufonautai, jei išvysi daug įvairių galaktikų, žėrinčių it briliantai – tada ramiai atsisėsk, paremk ranka galvą ir kiek pamąstyk apie Visatos begalybę.“ — Gintaras Beresnevičius.  Keturi vėjai, 1991 m. Nr.5.


2013/06/26

Stephen L. Burns. Kūnas ir sidabras.

Kūnas ir sidabras: mokslinis fantastinis romanas / Stephen L. Burns. - Kaunas: Naujasis Eridanas, 2002. - 287, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 248). - ISBN 9955-10-039-7.

Teigiu, kad kūrinio pavadinimas bent iš dalies atspindi jo vertę. Ta vertė apima daug nelygiaverčių kintamųjų: žanras, tematika, tikslinė auditorija, įspūdis, nuojauta...  Ir visai ne tokia jau paika ši išankstinė projekcija, juolab, kad liaudies išmintis štai keletą šimtmečių byloja: sutinka pagal rūbą, palydi pagal protą. Kalbant apie Eridano produkciją — jau senokai išmokau nematyti knygų viršelių (ir vis dėlto — koks idiotas anuos šitiek metų paišė/parinko?, koks kvailys vadybininkas laimino?). Belieka koncentruotis į kūrinio pavadinimą. Ne, kategoriškumu nespinduliuoju, visada esama išimčių (ar išimtis nepatvirtina taisyklės? — dar vienas išminties perliukas), ypač, kai kalbama apie grožinę literatūrą ir jos subtilybes. Tačiau būkime teisingi: kūno ir sidabro derinys bent jau iš pirmo žvilgsnio nėra daug žadantis.

Vis dėlto užkibau. Mat prisiskaičiau komentarų, kokia tai nuostabi knyga, nerealiai gera, neatsiplėšiamai įtraukianti, humanistinės fantastikos pavyzdys ir t.t., ir pnš. Ogi mano varpinėje varpai skambina kitą melodiją. Negali sakyti, romanas skaitomas, bet Amžiaus Šedevru  vadinti nesiryžčiau.  Dargi ir dėl Metų Šedevro titulo suabejočiau.

Kūrinyje derinami fantastiški nuotykiai ir asmeninė drama. Pagrindinis romano veikėjas — bergmaniškasis chirurgas Maršis. Bergmaniškasis — tai  reiškia, kad anam jo paties sutikimu nuo alkūnių amputuotos rankos, idant be chirurginių instrumentų galėtų gydyti pacientus vien fantomo galia. Pažangu, patikima, deja, pernelyg radikalu, todėl Maršis tampa savotišku atstumtuoju tarp Hipokrato priesaiką davusių kolegų. Negana to, metalinio glėbio neištvėrusi jį meta mylimoji. Taigi ponas chirurgas iš savigailos įklimpsta į tokį alkoholizmo liūną, kurio galėtų pavydėti netgi ištvermingiausieji E. M. Remarko personažai. 

Kai jau pakankamai atskleidžia herojaus dvasines kančias (na, neįtikino jos manęs, neįtikino...) ir stipriųjų gėrimų pasirinkimą, autorius, matyt, nusprendžia, kad reikia anam užžiebti šviesą tunelio gale, t.y. supažindina su demonišką blogį įkūnijančiu paliegusiu senioku ir lengvai pamišusia jo asistente. Finalas vertas meksikietiškos muilo operos. Kadangi veikėjai romane tik dviejų rūšių — niekšai ir tauriaširdžiai —, dėl atlygio pasirinkimo sunkumų nekyla: piktadariai nubausti, kenčiantiesiems atlyginta, didvyriai apdovanojami šlove ir nuotaka.

Mano asmeninėje vertinimo skalėje šis kūrinys atsiduria ko gero blogiausioje pozicijoje: tarp lengvai pamirštamų skaitinių. Nei ypač  pagaulus, nei itin prastas; nei žadinantis smalsumą, nei keliantis nuobodulį; nei įtraukiantis, nei erzinantis... Žodžiu, absoliuti vidutinybė. Antra vertus, argi ne ant vidutinybių ir laikosi pasaulis...

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina 
Naikintina 


2013/06/24

Roger Zelazny. Mirusiųjų sala.

Mirusiųjų sala: mokslinis fantastinis romanas ir apsakymas / Roger Zelazny. - Kaunas: Eridanas [i.e. Naujasis Eridanas], 2000. - 232, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 187). - ISBN 9986-950-76-7.

Iš www.rašyk.lt svetainės: Roger Zelazny atstovavo Mokslinės Fantastikos (Science Fiction) rašytojų grupei, pasivadinusiai „Naujoji banga“ (New Wave). Jos tikslas buvo priversti žmones žiūrėti į mokslinę fantastiką kaip į rimtą literatūrinę srovę. Jie bandė gilintis į žmogaus psichologinę pusę iškeldami klausimą: kodėl jis taip padarė, o ne kaip.

Ką aš galiu pasakyti... Mano akimis, tokie kūriniai, kaip „Mirusiųjų sala“, mokslinę fantastiką diskredituoja, o ne skatina į ją žiūrėti „kaip į rimtą literatūrinę srovę“.

Neradau nei psichologizmo (nebent prie jo pridėtume priešdėlį pseudo), nei bent kiek solidesnės minties. Tiesa, fantazijos čia nors vežimu vežk: ir planetos kuriamos, ir pypkių prekyba XXXII–ajame amžiuje klesti, ir Dievai į eilinius mirtinguosius įsikūnija, ir vyriškiai grimuojasi ar persidažo plaukus, ir dar daugybė panašaus tipo kliedesių, kuriuos išties fantazija vadinti galima. Tačiau fantastika — neapsiverčia liežuvis.  

Viltį, kad knyga pateisins lūkesčius, praradau, kai perskaičiau autoriaus, „pelnytai vadinamo vienu iš intelektualiausių fantastikos rašytojų pasaulyje“, pasamprotavimus apie pinigus. Bene ryškiausias „perliukas“ — Galaktikos turtingųjų chart‘as. Primenu, veiksmas vyksta XXXII a.:
Aš galėčiau pasiaukoti ir gyventi savo vardu, bet šitai labai nepatogu, kadangi priklausau pirmajai šimtinei turtingiausių Galaktikos žmonių (pagal paskutinį reitingą aš užimu 87–ą vietą, bet lygiai taip pat sėkmingai galėčiau atsidurti 86–oje arba 88-oje), ir iš manęs visuomet kam nors ko nors reikia. <...> Beje, Bilas Beineris — keturiasdešimt ketvirtas iš pačių turtingiausių galaktikos žmonių. Ne kiekvieną dieną tenka vakarieniauti su tokiais klestinčiais verteivomis.

Kuo R. Zelazny „Mirusiųjų sala“ gali patraukti skaitytoją? Velniai žino. Gal pataikavimu supuvusio kapitalizmo priešininkams ir laisvadvasiams hipiams patraukliais populistiniais komentarais:  
Taigi patraukiau toliau ir atvykęs į reikalingą vietą perdaviau aeroroges uniformuotam žmogui, kuris atsiduria visur, kur tik pasirodau. Jis šypsodamasis atidaro prieš mane duris (ką ir pats galėčiau padaryti), paduoda man nereikalingą rankšluostį, kiša aplanką su dokumentais, kurių neketinau studijuoti, —  ir visa tai darydamas, paslaugiai palinkęs, juosmens lygyje laiko sulenktą per alkūnę dešinę ranką. Jis ją atlenkia tiesdamas delną tik suskambėjus monetoms arba sušlamėjus kupiūroms, kad nedelsiant galėtų paslėpti grobį savo bedugnėse kišenėse. Uniformuotas žmogus sekioja įkandin jau daugelį šimtmečių, bet mane siutina ne jo uniforma, bet dirbtinė šypsena jo veide, kuri nušvinta tiktai suskambus niekingam metalui.
<...>
Na ir kas, jei gausiu galą? Dėl ko aš gyvenu? Kad skaniai valgyčiau ir saldžiai miegočiau? Voliočiausi su samdytomis kekšėmis? Ir koks gi esu idiotas! Anksčiau ar vėliau Tokijo įlanka praris mus visus ir mane taip pat, nepaisant visko. Jau geriau žūti pakeliui į garbingą tikslą, nei vegetuoti, kol kas nors išras būdą, kaip mane pribaigti lovoje.

Gal tokie ir panašūs pseudofilosofavimai ir gali patikti riboto skonio skaitytojui, bet bent kiek labiau praprusęs  konstatuos diletantizmą.

Tiesa, paėmiau dar vieną R. Zelazny romaną „Numirti Italbare“. Juk ką gali žinoti, gal „Mirusiųjų sala“ pasirodys besąs menkavertis genijaus kūrybos nesusipratimas. Patikrinsiu.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina

2013/06/23

Robert J. Sawyer. Skaičiuojantis Dievas.

Skaičiuojantis Dievas: mokslinės fantastikos romanas / Robert J. Sawyer. - Kaunas: Eridanas, 2007. - 297, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 417). - ISBN 978-9986-97-204-4.


Sunkiai skaitoma, bet daug malonumo ir peno apmąstymams teikianti knyga. Sakytumei — paradoksas, bet, kita vertus, visi kūriniai, kuriuos priskiriu kategorijai geriausieji, nėra iš lengvųjų ir greitai vartojamų produktų.

R. J. Sawyer kuria nefantastiškai fantastinę istoriją. Tasai pirmasis, nefantastiškas, lygmuo netgi perdėm realistinis: veiksmas vyksta čia ir dabar — šiandienos Toronte, o pagrindinis veikėjas Tomašas nepasižymi nei viena fantastinių istorijų herojams būdinga savybe. Dargi priešingai — tai pusamžis Karališkajame Ontarijo muziejuje dirbantis paleontologas, nepasiekęs įspūdingų karjeros aukštumų, bet bent jau turįs patikimą sveikatos draudimą. Pastarojo svarba visai ne hipotetinė: Tomašas serga plaučių vėžiu, tiesa sakant, skaičiuoja paskutinius gyvenimo mėnesius. Tai laikas, per kurį dera sutvarkyti nebaigtus reikalus, atsisveikinti su šeima ir pasiruošti kelionei nebūtin. Nebūtin — nes Anapusybe mokslininkas netiki. Dievu taip pat.

Štai tokiomis aplinkybėmis rašytojas kaip druskos ant žaizdos paberia į romano herojaus gyvenimą žiupsnį fantastikos. Į muziejų atkeliauja svetimeivis ir išreiškia norą būtent su fosilijų ekspertu Tomašu aptarti tam tikrus Žemės evoliucijos aspektus. Tiesa sakant, šis fantastikos žiupsnis taip pat ne itin fantastiškas. Labai gerai pastebėta vienoje romano apžvalgoje: Niekaip nesuprantu, kodėl šitą knygą vadina fantastine. Tomašas vienodai galėjo kalbėti su kunigu, psichiatru ar bet kuo kitu. Nemanau, kad ateivio pasirodymas vietoj kito veikėjo daro knygą labiau fantastine. Nors ši pastaba išsakyta kaip priekaištas, iš esmės ji labai teisinga. Svetimeivio pasirodymas ir pokalbiai su juo romane funkcionuoja kaip inspiracija skleistis pagrindinio veikėjo išgyvenimams ir pamąstymams.

Kodėl druska ir kodėl žaizda? Pirmiausia, Tomašas nedrąsiai, galbūt net ne iki galo sau prisipažindamas viliasi sulauksiąs stebuklo: juk tikėtina, kad ateivių technologijos galėtų padėti išvengti mirties, bent ją atitolintų. Tuo įtikėjusiam skaitytojui (juk tokia eiga lyg ir logiška), autorius skelia antausį. Pasirodo, stebuklai ir fantastika — toli gražu netapatu...

O toliau — dar geriau: mokslo ir technologijų pažangą įkūnijantys svetimeiviai pareiškia tik logiškai pagrįstus faktus pripažįstančiam mokslininkui, kad jų tyrinėjamos problemos pirminis išeities taškas yra ... Dievo valia. Pokalbiams apie Dievą, jo prigimtį ir funkcijas romane skiriama daug dėmesio. Tomašas nenueina lengviausiu įtikėjimo keliu, jis išlieka mokslininku — trokštančiu apčiuopti, įsitikinti, ištikimu principui tikiu tuo, ką matau. Būtent troškimas įsitikinti lemia drastišką herojaus sprendimą — keliauti ieškoti Dievo.

Beje, knygoje gausiai analizuojamos  mokslinės problemos, susijusios su evoliucija, DNR, fosilijų specifika ir t.t. Neturinčiam specialaus mokslinio pasirengimo skaitytojui visus niuansus suprasti sunku. Tačiau nepasakyčiau, kad nuobodu. Sudėtinga — taip, bet kartu šie aprašymai kuria pozityvų pojūtį, kad autorius išmano  dalykus, apie kuriuos kalba, kad šitai nėra svaičiojimai, turintys tiesiog užpildyti „baltas vietas“.

„Skaičiuojantis Dievas“, mano akimis, solidi, turininga literatūra. Ne teikianti atsakymus, bet gebanti kelti klausimus. Ar gali būti geriau?

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina 
Naikintina


2013/06/22

Robert Silverberg. Sienos karalijos.

Sienos karalijos : mokslinės fantastikos romanas / Robert Silverberg. - Kaunas : Eridanas, 2009. - 317, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 457). - ISBN 978-9986-97-253-2.


Antraštiniai šūkiai a la „Pasaulinis bestseleris!“ mane visada nuteikia priešiškai to bestselerio atžvilgiu. Niūri patirtis byloja, kad kuo labiau pasaulinis, tuo labiau niekinis. Bet „Sienos karalijos“ tokio skepsio nenusipelnė, priešingai — suteikė daug skaitymo malonumo. Visa tai dar keisčiau, turint minty mano nemeilę maginei fantastikai. O pastarosios knygoje gerokai daugiau nei sci-fi elementų. Pastarųjų, tiesa sakant, galėtų ir visai nebūti — šitai niekaip nenuskriaustų kūrinio.

„Sienos karalijos“ — pasakojimas apie kelionę ir asmenybės brandą. Apie atradimus ir praradimus, tikėjimą ir nusivylimą, galiausiai — susitaikymą. Iš įspūdingo Sienos kalno papėdėje įsikūrusių gyvenviečių kasmet kopti viršukalnėn išsiunčiama 40-ties jaunuolių grupė. Jų tikslas — pakartoti Pirmojo Kopėjo, neatmenamais laikais pasiekusio viršukalnę ir sutikusio ten Mokytojus–Dievus, žygį ir pargabenti į gimtąjį kaimą gerovę, t.y. naujų žinių, pamokymų, praktinių patarimų. Bėda, kad iš gausaus būrio kasmetinių kopėjų nė vienam nepavyko pakartoti Pirmojo sėkmės. Tiesa sakant, lipti į kalną — tolygu pasirašyti nuosprendį, kad niekada  nebegrįši atgal. Ir ne tik dėl kalno Karalijose slypinčių magiškų pavojų, fizinį pavidalą išdarkančios ir protą sujaukiančios Pokyčių ugnies. Lygiai taip pat sustabdyti gali viliojantys, užsimiršimą žadantys malonumai, nemirtingumo ir amžinos jaunystės apžavai. Štai šiame kontekste pagrindinis veikėjas Poilaras ir būrys jo draugų leidžiasi į kūno ir dvasios išbandymo kelią.

Romano autorius tiksliai neapibrėžia nei veiksmo laiko, nei vietos, tačiau pamažu, žingsnis po žingsnio, imi suprasti esąs svetimame pasaulyje, labai panašiame į žmogiškąjį, tačiau vis dėlto ne žmonių. Be galo subtiliai kuriamas tas veikėjų nežmogiškumas: saviti, gentinius primenantys papročiai, natūraliomis ir kasdieniškomis tapusios mistinės patirtys, netikėtos fizinės transformacijos... Ir vis dėlto pasverti, kokių — žmogiškų ar svetimeivių — bruožų veikėjai turi daugiau, sunku — jie nuolat balansuoja ant savas ir svetimas ribos.

Kaip jau minėjau, tai istorija apie dvasinę asmenybės brandą. Kartkartėmis autoriui, ypač kai kalba apie veikėjų akistatą su žmogiškąsias silpnybes imituojančiomis situacijomis, nepavyksta išvengti perdėm alegoriško, didaktinio tono. Tarsi skaitytum pamokančią pasakėčią apie gėrio ir blogio kovą. Tačiau kadangi kūrinys apskritai yra labai pasakiškas, tie pamokymai  menkai teužkliūva. O skaityti gera, tikrai.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina 
Naikintina


Andreas Eschbach. Skaitmeninis Jėzus.

Skaitmeninis Jėzus: mokslinis fantastinis romanas / Andreas Eschbach. - Kaunas : Eridanas, 2006. - 2 kn. - ISBN 9986-97-130-6. - UDK: 830-31.

Pacituosiu anotaciją ant knygos nugarėlės: Tarptautinis bestseleris! Ši istorija prasidėjo tūkstantmečių sandūroje. Profesorius Vilfordas Smitas, jau kelis dešimtmečius atliekantis archeologinius kasinėjimus nuošaliausiose Izraelio vietovėse, suranda žmogaus griaučius, pragulėjusius kape nemažiau kaip 20 amžių. Be to, dviejuose kaukolės dantyse aptinkamos amalgamos plombos. O juk plombuoti dantis gydytojai pradėjo tik prieš kokius pusantro šimto metų! Tačiau tai tik žiedeliai. Šalia šių griaučių Stivenas Foksas, profesoriaus Vilfordo pagalbininkas, aptinka skaitmeninės SONY vaizdo kameros naudojimo instrukciją ir ją nuslepia.

Tai vienas iš tų atvejų, kai glaustoje knygos anotacijoje sutalpintas visas jos turinys: perskaitęs anotaciją, gali nebesivarginti skaityti knygos, nes  žinodamas, apie ką, gali 99,99 proc. tikslumu nuspėti kaip ir kodėl. Mokslinės fantastikos užuomina čia vargana — menama kelionė laiku. Iš esmės tai nuotykių romanas. O jei dar nepasisekė (kaip man) ir esate perskaitę D. Browno, ne pradėjusio, bet išpopuliarinusio religines intrigėles,  „Da Vinčio kodą“, telieka konstatuoti: tai to paties tipo skaitinys su visais jam būdingais elementais: atradėju profesoriumi; galingomis ir turtingomis suinteresuotomis pasaulietinėmis jėgomis; skrupulų nepripažįstančiais sąmokslininkais kunigais, bet kokia kaina siekiančiais išsaugoti paslaptį; keletu pagalbininkų funkcijas atliekančių fragmentiškų veikėjų; na, ir, žinoma, atkakliu ir neeilinės sėkmės lydimu drąsuoliu, žūtbūt pasiryžusiu išsiaiškinti tiesą. Aj, pamiršau paminėti privalomąjį drąsuolio atributą — fatališko grožio ir įžvalgaus proto ištikimąją jo palydovę. Žodžiu, visi savo vietoj, savo laiku, su savomis tipinėmis funkcijomis, atliekamomis sekundės tikslumu. Tiesa, jei reikėtų „Skaitmeninį Jėzų“ lyginti su minėtu „Kodu“, laurų vainiką vis dėlto kabinčiau A. Eschbachui: pastarasis nesiblaško po tariamas filosofijas ir neįtikinamas asmenines veikėjų dramas, kuria  paprastą ir aiškų nuotykių trilerį.

Gerumo bent tiek, kad dviejose knygose ilgainiui imantis erzinti nesibaigiantis vaiduoklių vaikymasis vainikuojamas sėkme — ieškotojai pagaliau randa trokštamą įrašą ir netgi sugeba aną peržiūrėti. Šioje vietoje A. Eschbachui spaudžiu ranką: originalumu iš kojų neišvertė, bet bent sugebėjo iki galo nenusibanalinti: pasaulio  nenusiaubė šventasis virusas. Deja, to paties negaliu pasakyti apie  epilogą „Po trejų metų“.

„Skaitmeninis Jėzus“ — kone tobulas detektyvinio veiksmo filmo scenarijus. Beje, 2002 m. jį šiam tikslui panaudojo S. Niemannas (Das Jesus Video). Bėda tik, kad pernelyg atpažįstamas, jog būtų įdomus. Na, nebent pagrindinis moteriškas vaidmuo būtų pasiūlytas kokiai A. Jolie : )

Summa summarum, iš „Skaitmeninio Jėzaus“, kaip iš prestižinių Vokietijos fantastikos premijų laimėtojo, tikėjausi daugiau. Tiesa, dera pripažinti, kad būna ir blogiau. Pvz., koks C. D. Simako „Projektas „Popiežius“. Tačiau pastarasis bent jau neabejotinai fantastinis.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina


2013/06/21

Alaistair Reynolds. Bedugnės miestas.

Bedugnės miestas: mokslinis fantastikos romanas / Alaistair Reynolds. - Kaunas: Eridanas, 2006. - 2 kn. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas). - ISBN 9986-97-125-X.

Chaotiško kratinio įspūdį palikusi knyga. Daugybė idėjų, kai kurios itin vykusios, tačiau, mano akimis, nė viena iki galo sėkmingai nerealizuota. Tiesa sakant, visko čia tiek daug, kad  užtektų mažiausiai trims knygoms, kurių siužetas skirtųsi kaip diena ir naktis.

O to siužeto net norėdamas lengvai nepaspoilinsi — taip viskas susipynę ir persipynę. Lengviausiai atsekama detektyvinė gija: trokšdamas keršto vienas blogiukas medžioja kitą blogiuką už tai, kad šis savo ruožtu taip pat kerštavo. Dviejose nemažos apimties knygose besitęsiančios medžioklės metu paaiškėja, kad iš tiesų blogiukų ir Blogio santykiai gana komplikuoti, o asmenybės ne tik susidvejinusios, bet ir susitrejinusios.

Negali sakyti, kad A. Reynoldsas nesumąstė nieko naujo. Tačiau geri dalykai kaip retos salelės kyšo banalybių mazuto jūroje. Pernelyg daug su kosminio masto tragizmu kontrastuojančių komikso elementų: svarbiausi veikėjai perdėm šaržuoti — stereotipiniai neįtikinamų psichologinių problemų kamuojami supermenai; savaime suprantama, kad neparmušami (kas kad neteko rankos ar kojos — bene problema aną pernakt atsiauginti?), lydimi sėkmės, kuri panašesnė ne į aklą, o į absurdišką, ir šiaip jau viskas jiems einasi kaip iš pypkės, o jei ir ne, tai tik dėl aukštesnio tikslo — šviesesnio žmonijos rytojaus.

Yra ir daugiau šablonų. Reto banalumo Žaidimo idėja: nuobodžiaujantys beširdžiai turčiai implantuoja kokiam po ranka pasitaikiusiam nelaimėliui siųstuvą, tada paleidžia aną bėgti, kur akys mato, o patys imasi jį medžioti. Toliau dar vienas topas:  dėl netikėtos nelaimės (šiuo atveju — Mišinio maro) žlunga aukštų technologijų civilizacija, nes jos pagrindas — mašinos —  nustoja deramai funkcionuoti.  Dar asmenybės nuskaitymas ir egzistavimas skaitmeniniu pavidalu, nemirtingumas ir pomirtingumas, ir t.t., ir pnš.

Jokiu būdu netvirtinu, kad pasikartojantys siužetiniai modeliai yra blogis. Tikrai ne. Jų net pasikartojančiais nederėtų vadinti, tai universalios schemos, kurių formą kūrėjas užpildo savitu turiniu. Negerumai prasideda tada, kad to savitumo nelieka. O dar prasčiau, kai ir paties turinio nesimato, tik negrabiai sukaltas rėmas.

Ir vis dėlto, nors kirba abejonė, kad romano autorius su tuo nesutiktų, gausias banalybes norėčiau nurašyti minėto komikso žanro specifikai. Priėmus pastarojo žaidimo taisykles, romaną galima vadinti pakankamai vykusiu šaudo–gaudo stilistikos kūriniu. Tikrai skaitomu ir tikrai nenuobodžiu. Tiesa, manęs tokio pobūdžio skaitiniai pernelyg nežavi, tačiau „Bedugnės mieste“ buvo ir to, kas nuoširdžiai patiko. Užvis labiausiai — antrinė, prisiminimų forma iškylanti Flotilės, kurios laivai ilgiau nei šimtmetį skraidina kolonistus apgyvendinti naujo pasaulio, ir vieno iš jos vadų Skajaus Hausmano istorija. Tikrai verta atskiro romano. Psichopato bruožų turintis Skajaus personažas  labai pagaulus, deja, neišbaigtas. Ne mažiau šauni idėja apie to paties kapitono, atskraidinusio kolonistus į pažadėtąją žemę, įkvėptą religinį judėjimą, taip pat religinių fanatikų platinamą virusą. Žodžiu, deimančiukų yra. Tebūnie nešlifuotų, paskilinėjusių, bet traukiančių akį ir teikiančių skaitymo malonumą.

Beje, knygos nugarėlė sufleruoja, esą tai geriausias kažkelintų metų sci-fi romanas Anglijoje.  Kodėl gi ne.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina 


2013/06/19

David Brin. Išaukštinimo karas.

Išaukštinimo karas: mokslinis fantastinis romanas / David Brin. - Kaunas: Mažasis Eridanas, 1996. - (Pasaulinės fantastikos Aukso fondas) - ISBN 9986-36-018-8.

1988-ųjų Hugo laimėtojas. Mano akimis, toli gražu ne pavyzdinis nominantų gretose.

Nors pati idėja įdomi: subrendusi ir kosmines keliones įvaldžiusi rasė imasi globoti bei lavinti potencialių mąstymo užuomazgų turinčią jaunesniąją rasę. Kitaip tariant, globėjai  išaukština „klientus“. Šiam reikalui pasitelkiama genų inžinerija, veislinė atranka ir kt. metodai, o visa tai virsta skola, kurią globotiniai moka patronuojančiai rasei sutartyje numatytą laiką. Taigi ugdymo sėkmės ir nesėkmės tiesiogiai susijusios su ugdytojų ekonominiu bei politiniu statusu Galaktikoje. Toks tad yra kontekstas, kuriame vystosi žmonių ambicijų ir ateivių savanaudiškumo pakurstytas konfliktas.

Taigi, idėjos realizavimas... Žiūrim, ką turim. O pirmiausia turim erdvėlaivius pilotuojančias neošimpanzes ir neodelfinus.  Pastarieji tūno šešėlyje (ir dėkui Dievui...),  užtat pirmieji...  Tebūnie nestokojantys potencialo, betgi išties perdėm  beždžioniški.  Standartiniai pobaisiai „Beždžionių planetos“ egzemplioriai.  Teatleidžia man anų gerbėjai.

Užtat apie svetimeivius skaityti gerokai įdomiau. Kai kurie iš jų net nusisekę. Berods pamintijimuose apie „Žiedinio pasaulio“ personažus jau dėsčiau nuomonę, kad ateivių išvaizdos ir fiziologinių ypatybių aprašinėjimai — slidus reikalas. Dažniausiai nenusisekę. Timbrimių ir gubru rasių atstovų aprašymai „Išaukštinimo kare“ tikrai nėra patys prasčiausi. Na, su timbrimiais rašytojas pernelyg pataikauja skaitytojui skoniui, bet ką padarysi, čia jau duoklė  negudriai intrigėlei apie žemiečio ir svetimeivės romantiškus santykius. Užtat pseudosparnuočiai gubru man tikrai patiko, nors aniems romane ir teko priešų vaidmuo.

Kas dar? Tiesa sakant, nieko. Galima, žinoma, bandyti įžvelgti visokiausių homo sapiens prigimčiai būdingų niuansų aktualizaciją, o bet tačiau — tai ne tas kūrinys, dėl kurio stalčiuje norėtųsi ieškoti padidinamojo stiklo...

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina 

Connie Willis. Pasaulio pabaigos knyga.

Pasaulio pabaigos knyga: mokslinis fantastinis romanas / Connie Willis. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2005. - 2 kn. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas). - ISBN 9955-10-120-2.


Pradėti, matyt, derėtų nuo to, kad fantastikos šiame į dvi knygas padalintame romane lygiai tiek, kiek C. Willis pasakojamoje istorijoje kyla rūpesčių dėl užlūžusių fiksuoto ryšio telefono tinklų. Kas kad įpusėjęs XXI a. — bene tai rimta priežastis naudotis mobiliaisiais? Šiame kontekste gerokai nublanksta tokia smulkmė kaip kelionės laiku.

Savo funkcijų neatliekantys telefonai iš esmės lemia siužeto eigą. Iš ryšio zonos dingus universiteto dekanui, jį pavaduojančio mokslininko ambicijos lemia, kad jauna panelė istorikė, apsirūpinusi lingvistiniu, istoriniu ir kultūriniu bagažu, iškeliauja į XIV a.  Oksfordą, tikėdamasi patyrinėti vietinių gyvenimo subtilybes. Panelės entuziazmas ir pavaduotojo garbėtroška nustelbia apie pavojus įspėjantį sveiką protą, kurį įkūnija gelbėtojas profesorius. O kur trumpa, ten trūksta. Pokštininkas likimas ir karščiuojantis programuotojas apsirinka vos dviem dešimtmečiais ir tyrinėtoja Oksfordo apylinkėse  išmetama 1348–aisiais. Štai čia panelės istorikės entuziazmas ima sparčiai blėsti. Čia — maras. Buboninė, pneumoninė ir dar, dievai žino, kokios rūšies Juodoji Mirtis, pasak istorinių šaltinių,  XIV a. nušienavusi nuo trečdalio iki pusės Europos gyventojų. Tiesa, dievai gal ir nežino, dievai tuo metu apskritai atostogavo ir į juo besikreipiantiems paliko atostogų autoatsakiklį. Ir panelę istorikę, paskiepytą nuo visų įmanomų užkrečiamų ligų ir dėl erdvėlaikio kontinuumo savisaugos paradokso negalinčią niekaip pakeisti pasmerktųjų lemties.


„Pasaulio pabaigos knygoje“ esama kažko, kas turi potencialą sukrėsti. Ar bent krestelėti. Besimezgantys artumo santykiai tarp žmonių, kuriuos paženklina neišvengiama mirtis. Tiek XXI-ame a., tiek XIV-ame a. Ne, tikslingo žiaurumo ar bauginančio mirties aprašinėjimo čia nėra. Autorė  pasirenka  iš pirmo žvilgsnio lyg ir paprastesnę, bet, mano akimis, teisingesnę taktiką: metodišką mirčių konstatavimo strategiją.  Miršta vienuolis. Taip. Ūkvedys. Ką gi... Pastarojo šeimyna. Senoji ponia. Mylimiausia mergaitė. Taip, dar keletas vaikiukų. Kas liko?  Mhm, dar kunigas. Taip, mirs ir jis. Mirs visi. Mirs. Mirė. Psichologizmui ar hiperbolizuotam išgyvenimui šiomis aplinkybėmis nedaug telieka vietos, o ar dėl autorės užmačių, ar dėl gebėjimų stokos taip nutinka — kitas klausimas. Kaip ten bebūtų, pastarųjų nepasigedau.

Vienas didžiausių romano trūkumų — itin schematiški veikėjų (gal tik išskyrus vaikų) charakteriai, o veikiančiųjų viduramžiuose — dar ir statiški. Bet apskritai „Pasaulio pabaigos knyga“ duos tiek, kiek pasiimsi, todėl ir jos vertinimas labai subjektyvus. Mane ji inspiravo atidžiau pasidomėti aprašomu viduramžių periodu, pusę nakties prasėdėjau su skaitiniais apie maro pandemijų Europoje istoriją. Galiausiai, tai buvo viena tų knygų, kurią užvertus kilo klausimas: kas čia svarbiausia? Mano atsakymas — bendrystė. Bendrystė, kurios esmė ne artimo meilė, bet pirmiau visko — įsipareigojimas tam greta esančiam. Gyvam ir mirusiam. Net jei viskas, ką gali padaryti — tik (net!) varpo dūžiais palydėti išeinantįjį anapusybėn.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina 

2013/06/17

Neil Gaiman. Amerikos dievai.





Amerikos dievai: romanas / Neil Gaiman. – Kaunas: Eridanas, 2004. – 415, [1] p. – ISBN 9986–97–101–2. 

„Amerikos dievai“ – romano pavadinimas talpina savy visą siužeto esmę: tai istorija apie daugybę Amerikos ir keletą amerikoniškų dievų. Daugiau siužeto įmantrybių lyg ir nesama. Bet kadangi tų dievų gyvas galas ir visi anie su savomis keistenybėmis bei polinkiais, – pasakojimas spalvingas ir dinamiškas. Ne veiksmo, o vyksmo prasme. 
 
O Amerikoje – taip kaip Amerikoje.  

America! America!
God shed His grace on thee,
And crown thy good with brotherhood
From sea to shining sea!

<...>

America! America!
God mend thine ev'ry flaw,
Confirm thy soul in self–control,
Thy liberty in law.

<...>

America! America!
May God thy gold refine
Till all success be nobleness,
And ev'ry gain divine.
(„America the Beautiful“, Katharine Lee Bates) 

Kokie tie Amerikos dievai? Emigrantai, suprantama, kaipgi kitaip. Paimkime būrelį šabloniškai įsivaizduojamų Amerikos emigrantų vidutinybių, keletą sparčiu žingsniu degradavimo link žingsniuojančių padugnių, idant nebūtume apkaltinti diskriminacija – vieną kitą spalvotąjį,  nesiafišuojantį gėjų, išmanią prostitutę ir, žinoma, kontraversišką sėkmės džentelmeną. Dabar pavadinkime anuos dievais, išbarstykime po valstijas, įdarbinkime taksistais ar laidotuvių biure ir – vualia! – turime Amerikos dievų panteoną. 

Tasai panteonas, būtina paminėti, problematiškas. Dievai apskritai yra sunkiai perprantama publika. Dar sunkiau sugyvenama. O kad nuodėmingesnė už nuodėmingiausią eilinį mirtingąjį – šitą žinome dar  nuo spalvingų antikos Olimpo laikų. Negana to, mėgsta keliaklupsčiavimą, aukų atnašavimą, ritualus ir kitą smulkmę, kuri – bene naujiena? – yra anų funkcionavimo pagrindas. Nūnai, bedievių amžiuje, tasai pagrindas kaip reikiant siūbuoja. Dievai puola į isteriją, šizofreniją, alkoholizmą ir kitokio pobūdžio savidestrukcijos elementus. O kai iš po kompiuterio klaviatūros ir žydrojo TV ekrano ima lįsti naujosiomis dievybėmis pasivadinusios pamėklės, senųjų dievų kariauna išsiruošia į žygį. Prieš ką? Štai kur klausimas... Hamletiškasis būti ar nebūti čia netiks. Užtat Makiavelio skaldyk ir valdyk  – jau arčiau tiesos. Dievai juk apsukrūs. Ir kerštingi. 

N. Gaimanas dėlioja multikultūrinę dievų mozaiką multikultūrinėje amerikietiškoje mišrainėje, skirtoje anaiptol ne gurmano skoniui. Ir dėlioja, mano akimis, labai vykusiai, negailėdama prieskonių: nesaikingas žiupsnis aitriosios paprikos, perviršius cukranendrių cukraus, pusė pakelio „Vegetos“...  Rezultatas – pritaikytas universaliam skoniui. Jei norisi sukrėtimų – tokio šiurpaus zombio, kokiu tapo pagrindinio veikėjo žmona, man dar neteko sutikti (tfu tfu tfu); jei mistikos – šį poreikį patenkins mitologinis kontekstas; detektyvo – puiki mažo miestelio vaikžudžio istorija; jei intrigų – užsimaskavęs skandinavų dievas apšvarins banką... Žodžiu, visko daug, tik rinkis, juk čia – Amerika. 

Nepamenu kur, nepamenu kada, skaičiau įsiminusį komentarą apie visai neseniai Lietuvoje viešėjusią Laną del Ray: esą ji – jos muzika ir tos muzikos įvaizdinimas – įkūnija pačią Ameriką. When i look at her... She is a real american women. Tą patį man norisi kalbėti apie „Amerikos dievus“, sudievinančius ir nudievinančius.