Stephen L. Burns. Kūnas ir sidabras.

Kūnas ir sidabras: mokslinis fantastinis romanas / Stephen L. Burns. - Kaunas: Naujasis Eridanas, 2002. - 287, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 248). - ISBN 9955-10-039-7.

Teigiu, kad kūrinio pavadinimas bent iš dalies atspindi jo vertę. Ta vertė apima daug nelygiaverčių kintamųjų: žanras, tematika, tikslinė auditorija, įspūdis, nuojauta...  Ir visai ne tokia jau paika ši išankstinė projekcija, juolab, kad liaudies išmintis štai keletą šimtmečių byloja: sutinka pagal rūbą, palydi pagal protą. Kalbant apie Eridano produkciją — jau senokai išmokau nematyti knygų viršelių (ir vis dėlto — koks idiotas anuos šitiek metų paišė/parinko?, koks kvailys vadybininkas laimino?). Belieka koncentruotis į kūrinio pavadinimą. Ne, kategoriškumu nespinduliuoju, visada esama išimčių (ar išimtis nepatvirtina taisyklės? — dar vienas išminties perliukas), ypač, kai kalbama apie grožinę literatūrą ir jos subtilybes. Tačiau būkime teisingi: kūno ir sidabro derinys bent jau iš pirmo žvilgsnio nėra daug žadantis.

Vis dėlto užkibau. Mat prisiskaičiau komentarų, kokia tai nuostabi knyga, nerealiai gera, neatsiplėšiamai įtraukianti, humanistinės fantastikos pavyzdys ir t.t., ir pnš. Ogi mano varpinėje varpai skambina kitą melodiją. Negali sakyti, romanas skaitomas, bet Amžiaus Šedevru  vadinti nesiryžčiau.  Dargi ir dėl Metų Šedevro titulo suabejočiau.

Kūrinyje derinami fantastiški nuotykiai ir asmeninė drama. Pagrindinis romano veikėjas — bergmaniškasis chirurgas Maršis. Bergmaniškasis — tai  reiškia, kad anam jo paties sutikimu nuo alkūnių amputuotos rankos, idant be chirurginių instrumentų galėtų gydyti pacientus vien fantomo galia. Pažangu, patikima, deja, pernelyg radikalu, todėl Maršis tampa savotišku atstumtuoju tarp Hipokrato priesaiką davusių kolegų. Negana to, metalinio glėbio neištvėrusi jį meta mylimoji. Taigi ponas chirurgas iš savigailos įklimpsta į tokį alkoholizmo liūną, kurio galėtų pavydėti netgi ištvermingiausieji E. M. Remarko personažai. 

Kai jau pakankamai atskleidžia herojaus dvasines kančias (na, neįtikino jos manęs, neįtikino...) ir stipriųjų gėrimų pasirinkimą, autorius, matyt, nusprendžia, kad reikia anam užžiebti šviesą tunelio gale, t.y. supažindina su demonišką blogį įkūnijančiu paliegusiu senioku ir lengvai pamišusia jo asistente. Finalas vertas meksikietiškos muilo operos. Kadangi veikėjai romane tik dviejų rūšių — niekšai ir tauriaširdžiai —, dėl atlygio pasirinkimo sunkumų nekyla: piktadariai nubausti, kenčiantiesiems atlyginta, didvyriai apdovanojami šlove ir nuotaka.

Mano asmeninėje vertinimo skalėje šis kūrinys atsiduria ko gero blogiausioje pozicijoje: tarp lengvai pamirštamų skaitinių. Nei ypač  pagaulus, nei itin prastas; nei žadinantis smalsumą, nei keliantis nuobodulį; nei įtraukiantis, nei erzinantis... Žodžiu, absoliuti vidutinybė. Antra vertus, argi ne ant vidutinybių ir laikosi pasaulis...

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina 

Naikintina