2013/01/20

Stanislavas Lemas. Soliaris.

Soliaris : [romanas] / Stanislavas Lemas. - Vilnius : Vaga, 1978. - 182, [2] p. - (Zenitas).



A. Tarkovskio „Soliarį“ žiūrėjau dukart. Pirmasis kartas visai ne atsitiktinis, žinojau, kad regėsiu dvasingą klasiką, tarybiškai netarybinį šedevrą, kurį vainikuos Donato Banionio aktorinė magija. Vėliau viename ne mažiau dvasingų A. Tarkovskio gerbėjų forume pabandžiau užsiminti, kad nepatyriau privalomojo tarkovskiškai soliariško nušvitimo. Sukėliau visuotinę nuostabą ir net pasišlykštėjimą savo bukumu. Kadangi liaudies išminties apie gėdą, kuri akių neėda, sau nepavyksta pritaikyti, ryžausi antrajam seansui — o gal ims ir nušvis? Nenušvito. Su visa įmanoma pagarba legendiniam režisieriui ir ne mažiau legendiniam aktoriui. Visgi tiesa yra ir tai, jog, kalbant apie kino meną, kompetencija išties nežibu. Kaip ten bebūtų, tokie buvo mano žingsniai St. Lemo „Soliario“ link. Tai buvo pirmoji mano perskaityta Lemo knyga. Po jos perskaičiau visas likusias, išleistas lietuvių kalba. Iš idėjos — juk klasika. O su klasika, kaip su A. Tarkovskiu: patinka / nepatinka, bet žinoti privalu.

Apie knygą. Labai neblogą recenziją, mano akimis, parašęs J. Žilinskas. Nei per daug, nei per mažai. O skaitant apie „Soliarį“ retai kur rasi ne per daug :)

Knygą pirmiausia apibūdinčiau kaip vieną iš tų, kurių vertinti vienareikšmiškai neįmanoma, kuri nepasiduoda vertinama tokiomis kategorijomis kaip įdomu / neįdomu. Kažkas tokio, apie ką kalbant baisu pervertinti, bet dar baisiau neįvertinti. Ir — paradoksas — sunkiausia vertinti subjektyviai, nes, bent kiek pasidomėjus recenzijomis, užgriūva galinga išankstinių pakylėtų nuomonių lavina. Įpareigojančių atrasti, suvokti, pajusti. Tokia jau ta klasika. Matyt, dera surasti savąjį takelį Soliario link. Nes be savojo — niekaip, svetimi, kad ir plačiai praminti, tikėtina, tik dar labiau paklaidins.

Atsiplėšti nuo ekranizacijos buvo sunku. Dievai žino kodėl, bet filme toji vėl ir vėl sugrįžtanti mylimoji man asocijavosi su sovietinio seubeko „Baubas“ scenomis su kasnakt pabundančia numirėle. Knyga tokių aliuzijų nežadino. Netgi priešingai, pastaroji siužeto detalė čia užaštrinta kur kas menkiau. O ir apskritai apčiuopiamasis siužeto lygmuo toks daugiasluoksnis, kad kiekvienam skaitytojui, tikėtina, į svarbiausiojo poziciją  pretenduos skirtingas lygmuo — intymumas, detektyvinė linija, mokslinės analizės, kontaktas su nežemiškos kilmės protu... Vienos linijos skirtos intriguoti, kitos — filosofiniams pamąstymams, jų visuma skamba darnia nederme, kurios vibracija juntama dar ilgokai užvertus knygą.

Užkietėję skeptikai dar turės progos pasijuokti iš kosminėje stotyje varvančių kranų ir begalės kitų kosminiame amžiuje funkcionuojančių nekosminių archaizmų. Kad ir suprasdami to juoko menkumą. Aš iš tų, suprantančiųjų, bet šyptelinčių. Matyt, tai dar viena priežastis, trukdžiusi panirti ir į tariamą A. Tarkovskio filosofijos vandenyną.  Tebūnie.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina


2013/01/06

(at)radimai


Paskutinėje mano perskaitytoje knygoje Betelgeizė virto supernova, o šio virsmo pasekmės grasino pražudyti Žemės gyvybę : )



Nuotraukoje:
Orionas (Orion, Ori) – 26-as pagal dydį ryškus žvaigždynas, pavadintas graikų mitologinio medžiotojo Oriono vardu. Išsidėstęs abipus dangaus pusiaujo. Mūsų platumoje matomas žiemą. Apie 150 matomų žvaigždžių, įsimenamas dėl trijų eilute išsidėsčiusių žvaigždžių („Oriono juosta“). Lietuviškas pavadinimas – Septyni Šienpjoviai, rečiau – Kūlėjai, o Oriono juostą lietuviai vadino Trimis Sesutėmis.

Ryškiai mėlyna žvaigždė kairiajame apatiniame paveikslėlio kampe yra žvaigždė Betelgeizė -- raudonoji supermilžinė, viena didžiausių žinomų žvaigždžių....

Image credit: NASA/JPL-Caltech/UCLA.

2013/01/02

Žvaigždės žiūri į Žemę — KODĖL?

Žvaigždės žiūri į Žemę...


Kodėl žvaigždės ir kodėl į Žemę. Dera pa(si)aiškinti.


Vienas iš mano pomėgių (aistra jį vadinti būtų pernelyg pretenzinga) —  fantastika. Truputį literatūros, šiek tiek kino, visatos paveikslėlių, saujos žvaigždžių, keleto ūkų, meteorų, vienas kitas spiečius, klasteris...


Subrandinau mintį šias savo patirtis užfiksuoti. Be pretenzijų į vertinimą, recenzijų žanrą, menines įžvalgas, viešumą. Taigi – kodėl?


Skaitantys / žiūrintys galbūt pažįsta tą jausmą, kai užverti / išjungi (išeini, išgeri, suvalgai, išpili, iškasi ir t.t., ir pnš. — žodžiu, patiri tariamai baigtinį procesą), tačiau dar kurį laiką vis neapleidžia pojūtis, esą baigiamojo taško vietą užėmė daugtaškis. Toji neišbaigtumo, neįtvirtinto įspūdžio jausena ir tapo pagrindine noro (už)rašyti inspiracija.


Dar viena priežastis – polinkis sisteminti, sandėliuoti, schematizuoti, užklijuoti etiketes ir kaupti. O gal ims ir pravers? : )