Rodomi pranešimai su žymėmis lietuvių fantastika. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis lietuvių fantastika. Rodyti visus pranešimus

2018/02/27

Apžvalga po apžvalgos. Arba dar kartą apie „Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachą“



Apžvalga po apžvalgos. Arba dar kartą apie „Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachą“

Kas galėjo pagalvoti, kad mėgėjiška nouneiminė naujojo „Lietuvos šimtmečio fantastikos almanacho“ (toliau – LŠFA) apžvalga sulauks reakcijos, juolab tokios audringos. Betgi sulaukė. Ir ši audra stiklinėje atskleidė keletą įdomių momentų.

Lietuvių fantastų bendruomenė gana gausi, visgi jos šerdį sudaro palyginti nedidelis bendraminčių būrelis, susietas ne tik vienijančio pomėgio, bet ir bičiulystės, bendrų projektų, organizacinės veiklos. Jo iniciatyva organizuojami renginiai, randasi ir šioks toks kūrybinis judesys (pvz., Lituanicono apsakymų konkursai). Bendruomenėje šie asmenys autoritetai, į jų nuomonę įsiklausoma atidžiau, siūlymai vertinami palankiau – taip ir turėtų būti.

Tik jei jau ryžaisi kritikuoti autoritetą, privalai atminti: teisinga kritika – ne argumentas. Kad ir kokia ji būtų – objektyvi ar šališka, vertinga ar apgailėtina –, kritika visų pirma yra kirtis. Kirtis autoritetui, jo savimeilei, galų gale – įvaizdžiui. Šio kirčio atremti intuityviai stoja autoritetą palaikanti bendruomenės kariauna, intensyviai transliuojanti užgaulią ad hominem retoriką, kurios, paradoksalu, patsai ginamasis mieliau atsisakytų, nei jai pritartų. Nes autoritetas tokiu tapo dėl gebėjimo ne šaukti, o įsiklausyti. Ir išgirsti. Išgirsti balsą iš šalies, ne vien tą – seno draugo, bendraminčio, darnia choro gaida šnabždančio, koks tu gražus, koks geras, koks protingas, ir pofigu, ką ir kaip darai, darei, darysi – aš visada tave mylėsiu, nes, nu, kažką darai...

Ar LŠFA leidėjai yra tokie autoritetai? Norėtųsi manyti. Vis dėlto, dalies jų reakcija atskleidžia vienareikšmę poziciją: LŠFA yra Dovana. Suprask, dovanotam arkliui į akis nežiūrima. O jei ir pasižiūrėjai, kur už kampo aną nusivedęs, tai malonėk turėti supratimo ir, jei jau liežuvis toks neklusnus, kad neapsiverčia dėkoti, bent patylėk. LŠFA yra Auka. Nes buvo aukotas laikas, aukota šeima, aukoti pomėgiai – visa tai sukrauta ant Fantastikos Dievo aukuro, kurio dūmai štai graužia ašarojančias iš dėkingumo apdovanotojų akis. LŠFA yra Nemokamas. Ir jei nesi nors euru parėmęs šio Šimtmečio projekto, patento kritikai neįsigijai. Padėkos ir pagyros, žinoma, priimamos nemokamai.

Žmogiškas tas noras ir labai suprantamas – būti pagirtam ir įvertintam už pastangas, kurios, kitąsyk, išties titaniškos, peržengiančios vien pomėgio ribas. Bet. Ne pastangos buvo vertintos – rezultatas. O ir apie pastangas kalbant: tokio, koks jis yra, LŠFA sudarymas vargiai pareikalavo didvyriškų pastangų – iš esmės surinkti vienon vieton GLF‘ų nominantus ir Lituanicono konkursantus. Didžiausias iššūkis tokiuose projektuose tenka redagavimo darbą atliekančiam asmeniui. Pastarajam, akivaizdu, pritrūko ne kompetencijos, o laiko. Nors LŠFA buvo anonsuojamas kaip „beveik metų darbas“ ir dar prieš keletą mėnesių žadėta, esą planuojama išleisti „spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos atrinkti geriausios lietuviškos fantastikos pavyzdžiai“.

Dalis pastabų teisingos, – kad ir nenoriai, visgi sutinka sudarytojai. Ogi iš esmės ilgame recenzijos tekste išsakyta vienintelė esminė pastaba – rinkinys NEREPREZENTUOJA ŠIMTMEČIO fantastų kūrybos nei laikotarpio, nei kokybės požiūriu. Tai tėra eilinis kelių bendraminčių sutarimu sudarytas skirtingų autorių kūrybos rinkinys. Net ne originalus, didžioji dalis kūrinių perpublikuoti. Ir jei jau su tuo sutinkama, tai smėlio dėžės įžeidumui dėl atsitiktinio blogerio namudinio rašinėlio lyg ir neturėtų likti vietos. Betgi vienas iš sudarytojų jau „nebežino, ar nori“ apskritai imtis kokios nors veiklos, nes „kritikuojantis juk nenori geriau“. Kiti žada stengtis dėl geresnio rezultato, tik, turiu nuvilti – geresnio rezultato nebus. Ir, leiskite nustebinti, visai ne todėl, kad jo nenorėčiau. Geriau nebus, nes pasirinkta strategija yra ydinga, šitas kelias niekur neveda. Iš esmės neįmanoma tokio projekto profesionaliai realizuoti be papildomų resursų iš šalies – tiek finansinių, tiek intelektinių. Ypač pastarųjų – kritikų, kurie orientuotųsi tiek lietuvių, tiek pasaulinės fantastikos kontekste ir galėtų įvertinti, bent apžvelgti lietuvių fantastų kūrybinį judesį per pastarąjį šimtmetį, padėtų atrinkti ryškiausias tendencijas iliustruojančius charakteringus kūrinius. Patirties leidyboje turinčių redaktorių, kurie profesionaliai „apdorotų“ leidinio visumą. Žengiant pradėtu keliu, tolesni LŠFA papildymai, tebūnie, kaip žadama, gražesni, vis viena tebus mėgėjiški perpublikavimai. Deja.

Ar tai reiškia, esą nieko geriau nedaryti? Anaiptol. Duokdie ilgų gyvenimo metų šiems iniciatyviems, kūrybingiems žmonėms. Juolab, kad recenziją aptarinėjančioje diskusijoje išryškėjo keletas puikių dalykų. Visų pirma, esama realios galimybės aprašyti lietuvių fandomo istoriją, gerokai išsamiau, nei tai padaryta LŠFA publikuotame A. Kalniko straipsnyje. Esama žmonių, kurie galėtų tai padaryti (tiksliau, jei dar sutiktų šio reikalo imtis po ciniškų kai kurių fantastų bendruomenės branduolio narių provokacijų). Esama kažkieno saugomų senų vaizdo įrašų iš fantastų renginių. Esama turinčių seniai pamirštų žurnalų, fanzinų. Galų gale, net internete klaidžioja ne taip ir mažai straipsnių, interviu, vienaip ar kitaip liečiančių lietuvių fantastų kūrybą. Žodžiu, lietuvių fantastų judėjimo istorija, papildyta visų per šimtmetį viešai publikuotų lietuvių autorių darbų bibliografiniu katalogu, atrodo gana realus projektas. Tinkamai apdorotas jis netgi galėtų būti teikiamas kaip finansuotinas iš valstybinių institucijų lėšų.

Kokia būtų jo vertė? Tikrai ne mažesnė nei LŠFA, o ilgalaikėje perspektyvoje – neišmatuojama. Nereikia turėti iliuzijų dėl masinio populiarumo, kaip kad nesulauks jo ir LŠFA: juk ir aršiausiai po recenzija kardais mosuojantys oponentai realiai nežino, ką gina – nei jie pačią recenziją atidžiai perskaitė (kaip kitaip paaiškinti pareiškimus, esą „su purvais sumaišė“, kai to purvo nė su žiburiu nerasi?), nei patį almanachą bent kiek padoriau pervertė, vargu, ar apskritai jį nuo a iki z skaitys. Grįžtu prie skaudžios minties, kad LŠFA realiai nereikalingas – daugiau naudos būtų buvę surinkti į vieną krūvą GLF‘us, o naujuosius apsakymus išleisti po GLF 2018 vėliava, kad ir el.formatu. Galų gale, būkime biedni, bet teisingi – ta lietuviška fantastika (jos nerašantiems) žanro gerbėjams, ypač – jaunuoliams, rūpi ne daugiau nei kažkur Antarktidoje tirpstantys ledynai: lyg ir reikėtų suklusti, bent pasidomėti, bet, Dieve mano, kai aplink tiek reikalų... Ką sako vien faktas, kad dalis oponentų (ypač aršiųjų mėgėjų pašūkauti) apskritai nežino, kas yra GLF rinkiniai? Nuo to anie nei kiek neblogesni, istorijos spragos fantastų kraujo nepraskiedžia, jų genuose užkoduotas žvilgsnis į ateitį. Bet, dovanokite už nuoširdumą, šiame kontekste dramatiškas dūsavimas, kaip čia neįvertino, kaip įskaudino, sakyčiau, truputį... juokingas.

Na, galiausiai, matyt, visgi reikėtų atsakyti į vieno iš sudarytojų kaltinimą šmeižtu. O taip, sulaukiau ir tokio. „Pradėkim nuo to, kad apšmeižė. Nebent žino daugiau apie turinio sudarymo principus, nei patys sudarytojai. <...> Justinas prie sudarymo prisidėjo tiek, kad padėjo atrinkti naujausiojo konkurso nugalėtojus“. Ne, pradėkime nuo to, kad tie principai buvo ir tebėra žinomi tik patiems sudarytojams, na, gal dar kokiems neidentifikuotiems ekstrasensams, o atranką vykdžiusių asmenų sąrašas baigiamas junginiu „ir kiti festivalio Lituanicon organizatoriai“. Minimo p. Justino įtakos (ir žinių, „kiek vargta“, kad vienas ar kitas kūrinys „atsirastų almanache“) bet kuriuo atveju būtų pakakę priimti adekvatų sprendimą dėl perteklinės jo kūrybos LŠFA.

P. S.: Visiems dėkoju už dėmesį mano kukliam asmeniui ir varganam blogeliui, rūpestį mano psichine gerove, nuoširdžiai linkiu sveikatos, ilgų kūrybinių metų, smagių renginių, tikiuosi tokio pat intensyvaus bei abipusiu supratimu grindžiamo bendravimo ir ateityje.



2018/02/26

Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachas

Almanachas publikuotas: http://www.lituanicon.lt

„Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachas“ arba, kaip sudarytojai svarbai pabrėžti pratarmėje rašo, „Lietuvos Šimtmečio Fantastikos Almanachas“ – pakankamai Lietuvos, menkai šimtmečio ir ne daugiau nei per nago juodymą almanacho.

Apie pastangas

Pradėti norisi nuo pozityvo: Gedimino Skyriaus viršelis yra vienas iš geriausių šį leidinį ištikusių dalykų – neabejotinai lietuviškas, absoliučiai fantastiškas, jis kuo puikiausiai tiktų solidžiam almanachui, ne tik esamai jo imitacijai.

Taip, imitacijai. Negana to, kone graudžiai mėgėjiškai, savą egzistenciją galinčiai pateisinti nebent chrestomatiniu „geriau taip, nei niekaip“. Šiaip jau mėgėjiškumas pats savaime joks blogis, o kalbant apie lietuvių fantastikos raidą, būtent mėgėjų pastangos ir yra jos šerdis. Tačiau esama skirtumo tarp iniciatyvaus mėgėjo, turinčio tikslą siekti maksimalaus rezultato, ir atsainios iniciatyvos imitacijos, kurios lozungu dažniausiai eina diletantizmą legitimuojantis ad hominem argumentas – padaryk geriau, tada kritikuok.

Apie formą

Rinkinio sudarymo principai nepaklūsta jokiems racionalumo kriterijams. Pradėkime nuo to, kad tai ne fantastikos, o tik vieno iš jos raiškos būdų – fantastinių apsakymų – rinkinys. Apsakymų yra dvidešimt, sakytumei, ne tiek ir mažai, antra vertus, šimtmečio kontekste šis skaičius yra labai menkas. Taigi iššūkis atrinkti reprezentatyvius kūrinius iš tiesų sudėtingas, reikalaujantis aiškiai apibrėžtos vertinimo ir atrankos strategijos. Bet. Jeigu ir būta tikslesnių apsakymų atrankos kriterijų, nei vien „manau, gal šitas visai nieko“, jie lieka už nuojautos ribų.

Logiškiausia būtų manyti, kad šimtmečio almanachas turėtų reprezentuoti šimtmetį, t.y. atspindėti kuo įvairesnį skirtingų laikotarpių kūrybos spektrą. Nieko panašaus! Pratarmėje sudarytojai teigia: „Šiame – pirmajame – „Lietuvos Šimtmečio Fantastikos Almanacho“ leidime rasite 20 apsakymų, apimančių 45 metų laikotarpį: nuo 1972-ųjų iki 2017-ųjų.“ Laikotarpis iki 1972 m. yra balta dėmė, nes „deja, iš tų laikų nepavyko rasti nė vieno kūrinio, kuris savo apimtimi tilptų į šį – pirmąjį – Lietuvos Šimtmečio Fantastikos Almanacho – leidimą.“ Surprise, surprise...

Ir iš tiesų, neskaitmenizuoti tų laikų ištekliai. Norint rasti Pirmosios Lietuvos Respublikos fantastų kūrybos, reikėtų konsultuotis su literatūrologais, lietuvių literatūros istorijos specialistais, galiausiai, ilgokai pasėdėti bibliotekų senų ir retų spaudinių skyriuose, perversti nemažai periodikos. Tada pavyktų. Blogiausiu atveju, neradus trumpųjų kūrinių, juk galima publikuoti charakteringas ištraukas iš žinomiausių Justino Pilyponio, Brolių Tomdykų romanų. Kurių galų tada tas almanachas pavadintas ŠIMTMEČIO? Klausimas visai ne retorinis.

Sovietinį 50-ties metų laikotarpį reprezentuoja lygiai du apsakymai – V. Norbuto (1972) ir B. Balaševičiaus (1988) –, nors, sprendžiant iš rinkinio pabaigoje publikuotos A. Kalniko lietuvių fandomo istorijos apžvalgos, fantastų judesio, taip pat ir kūrybinio, būta visai nemažai, leistas ne vienas ir net ne du legalūs ir nelabai fanzinai, kuriuose publikuota ir autorinė lietuvių fantastų kūryba. O bet tačiau – matyt, anie irgi ne taip paprastai prieinami. Be to, nors sovietmečiu fantastika ir nebuvo mylimiausias režimo žanras, bet ir neuždraustas, būta ir oficialioje periodikoje spausdintų tekstų.

Į rinkinį įtraukti 12 apsakymų, sukurtų 1996–2003 m., galiausiai – 6 apsakymai, parašyti 2017 m. Kodėl tokia, atrodytų, alogiška paskutiniųjų metų disproporcija? Nes autoriams, laimėjusiems 2017 m. Lituanicono skelbtą fantastinių apsakymų konkursą, taip buvo pažadėta. Tiesiog. Beje, apie pastaruosius visai neseniai rašiau labai kritiškai. Tai beveik galėčiau ir atsiprašyti – bendrame kontekste kai kurie pakyla net iki pusėtinų skaitinių lygmens.

Apie turinį

Galbūt pagrindiniu apsakymų atrankos kriterijumi buvo jų literatūrinė vertė? Gerai būtų. Nekalbu apie patiko / nepatiko, įdomu / neįdomu, originalu / nuobodu. Kad skonis draugų neturi, kad dėl skonio nesiginčijama, kad bla bla bla – žinau ir sutinku. Bet išbandymo turinio kokybe rinkinys neišlaiko net iki minimumo prisukus visas kritiškumo refleksijas. Vieni kūriniai ten pateko, nes nebuvo (nededant tam reikalui pastangų) iš ko rinktis, kiti – nes kaip čia neįsirašysi savęs, brangiausiojo (J. Žilinskas nepasikuklino net dukart per šį striuką almanacho „šimtmetį“ įsiamžinti), treti – kaip sakiau, nes buvo pažadėta. 

Bet. Yra, dėkuidie, ir paguodos fantasto širdžiai. Nedaug. Bet yra. Tarp varganų galimybių, privalomų pavardžių ir įsipareigojimų konkursantams vis tiek prasimuša keletas žiburiukų, nušviečiančių visą rinkinį. Ypač išsiskiria Hertos Matulionytės „Taalo žūtis“ – labai turiningas, talpus, asociatyvus apsakymas. Linos Darbutaitės „Kotryna“ – atrodytų, visai paprastas, be jokios įsimintinesnės intrigos, bet  toks grakštus, įjausmintas reveransas lietuviškai fantastikai. Abi autorės gausiai naudoja tautosakinius elementus, kurie patys savaime, atrodytų, labai nuobodūs ir nuvalkioti, bet šiuose apsakymuose tokie gyvybingi, organiškai įsipynę į pasakojimą, tapę jo esme, implikuojančia gilesnį santykį su baltų mitologija. Įsiminė Rūtos Marijos Klovastės „Dangaus žolė“ – pastarasis net galėtų būti kuo puikiausias drakoniško epo prototipas. Išskirtinis atrodo Andriaus Guzaičio kūrinėlis „Mėmelio gniaužtuose“, tai velniškai vykęs pasakojimas pirmuoju asmeniu, kas retai kada, ypač apsakymuose, įtraukia.

Į minėtą „skonio“ kategoriją be didesnių abejonių galima įtraukti E. Šantaro ir A. Tapino, G. K. Ivanicko, N. Vaitkutės, Širšės  rašinius. Visa kita... Visa kita yra tiesiog visa kita. Nuo blankių S. Lukjanenko „Atspindžių labirinto“ kopijų iki tragikomiškai absurdiškų teroro aktų Vilniaus senamiestyje.


Be apsakymų į rinkinį įtraukti du apžvalginiai straipsniai ir interviu su G. Beresnevičiumi. Kas ir kada pastarąjį ėmė, iš kur jis perpublikuotas – jokios informacijos nepateikta. A. Dambrausko ir A. Kalniko straipsniai geri, tiksliau – informatyvūs, ypač antrasis, apie lietuvių fandomą. A. Dambrausko straipsnis apie lietuvių fantastiką Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (pats vadina tą laikotarpį tarpukariu) labiau vikipedinio pobūdžio, bet nieko apie tą temą neišmanančiam skaitytojui, žinoma, įdomu ir naudinga.

Apie raides

Rinkinys išleistas el. formatu, bijau, kad jo oficialiai net negalima vadinti el. knyga, nes neturi tam reikalingų rekvizitų. Vos po kelių dienų pristatyta atnaujinta ir pataisyta rinkinio versija. Labiausiai atnaujinta turinio ir datų prie apsakymų prirašymu, o dėl pataisymų... 

Redagavimo, apipavidalinimo, korektūros dalykai, tiesa sakant, atlikti prasčiau nei vidutiniškai. Kas be ko, šitas darbas sunkus, reikalaujantis laiko ir įdėmaus profesionalo žvilgsnio, o ir šiaip, sakykime, nagi rask dabar leidinį be korektūros liapsusų. Bet  akis vis kliuvo už šiurkščių gramatinių klaidų (o kiek nepastebėtų liko, juk tikslingai neregistravau...), elementarios caps lock paspaudimo tereikalaujančios korektūros, net maketavimo kliurkų.

Apie perspektyvą

Almanacho pratarmėje keliskart pabrėžiama, esą šis rinkinys yra pirmasis. Suprask, jų dar bus ne vienas:  „...leidimų bus ir daugiau – stengsimės, kad jie būtų ne tik pilnesni, bet ir gražesni“. Bauginantis pažadas. Turint minty, kad pirmasis rinkinys yra visiškai be sistemos, kokie bus kiti? Vėl pakrikę laike ir erdvėje? Ar tai bus ne atskiri leidiniai, o tik nesibaigiantis šio pildymas, t.y. skylių kamšymas? Kaip tada orientuotis skaitytojui? 

Kad ir kaip ten būtų, neišvengiamai kyla esminis – almanacho paskirties klausimas: kam jis toks reikalingas? Koks jo tikslas? Kokia vertė? Mėgėjai selektyviai atrinkinėja tokių pat mėgėjų kūrybą – vardan ko? Įsivaizduoti, kad šitai yra šimtmečio fantastinės literatūros reprezentacija, sutikite, būtų net ne naivu, o stačiai kvaila.

Didesnę prasmę matyčiau, jei būtų bandoma nuosekliai kataloguoti ir skaitmenizuoti prieinamą fantastų kūrybą – gal net ne tik apsakymus, bet ir didesnės apimties kūrinius, fanzinus, piešinius, komiksus, kitaip tariant, kurti plačios apimties duomenų bazę, kuri funkcionuotų ir kaip biblioteka. Be abejonės, tokia veikla pareikalautų ir laiko, ir lėšų, bet tikrai pelnytai vadintųsi Šimtmečio projektu. Jei pernelyg sudėtinga ieškoti resursų, o rankas vis tiek niežti – pradėti juk galima nuo tų pačių apsakymų, pvz., surinkti vienon vieton visus per pastarąjį dešimtmetį viešai publikuotus kūrinius ir pavadinti tokį bloką „Lietuvių fantastiniai apsakymai 2008–2018. Tomas I“.

Daug dar norėčiau pridurti. Bet iš esmės viską galima apibendrinti labai lakoniškai: šis almanachas yra tobula masinio reiškinio „Valstybės šimtmečio minėjimas“ iliustracija – sukurkime / organizuokime / išleiskime / ir t.t. / ir pnš. bet ką ir bet kaip, svarbu tik, kad to bet ko antraštėje įterptume junginį „Lietuvos šimtmetis“. Ir tai neva savaime bus didis gėris, didi prasmė ir į(si)amžinimas.

2017/12/29

Šimtmečio fantastikos almanacho konkurso nugalėtojai

Kad jau buvo toks Lituanicono inicijuotas konkursas, tai perskaičiau komisijos neva geriausiais išrinktus apsakymus

Įdomus dalykas, toji  komisija ir Lituanicono puslapyje, ir FB paskyroje atkakliai vadinama „garbingąja“, bet niekur neradau šia garbe disponuojančių konkrečių asmenų sąrašo, stačiai įslaptintas, taigi belieka tik aklai spėlioti apie anų kompetenciją ir apskritai egzistavimą. Kaip ir apie vertinimo kriterijus – jų irgi nepasivarginta išdėstyti.

Na, viena vertus, šimtas metų,  konkursėlis akivaizdžiai namudinis,  nėra ko sureikšminti.  O bet tačiau – keturis „garbingosios komisijos“ atrinktus darbus žadama spausdinti kitąmet tikėtina pasirodysiančiame lietuviškos fantastikos almanache. ŠIMTMEČIO FANTASTIKOS ALMANACHE, Karlai. Taigi reikalas lyg ir rimtesnis, čia jau randasi prielaida, kad nugalėtojai iš dalies reprezentuoja visą būsimą leidinį.

Taigi,  tie laimingieji:
Širšė „Šeimos palikimas“
Karolis Čepas „Fotografija“
Aidas Mažukna „173 Farenheito“
Artūras Šeškus „Velni“

Dar perskaičiau skaitytojų mėgstamiausiu (mėgstamumas,  kaip supratau,  matuotas laikų skaičiumi) išrinktą Ievos Merkevičienės apsakymą „Be ryšio“.

Ką galiu pasakyti... Kvestionuoti šių kūrinių gerumo lyginant su kitais – nėra kaip, neskaičiau visų konkursantų darbų ir neįsivaizduoju, kaip iš jų atrinktieji atrodo bendrame kontekste (čia jie visi komentaruose nurodyti). Taigi galiu kalbėti tik apie rašinius kaip tokius, nesivaržančius tarpusavyje. Tiksliau, galėčiau, jei apie anuos būtų ką pasakyti.  Vienintelė Širšė turi aiškų potencialą, bet turiu įtarimą, kad apsakymai – ne jos sritis, tai ilgų tekstų rašytoja.  „Fotografija“ išvis kažkoks mizeris, nei turinio, nei formos. „173 Farenheito“ – labai lėkštas siužeto sumanymas. „Velni“ pretenduoja į humoreską, bet ištempia tik pirmą trečdalį, toliau pritrūksta kūrėjui kvapo, belieka sprangus pasikosėjimas. Galiausiai –almanacho neva nenusipelnęs, bet skaitytojų išlaikintas „Be ryšio“. Šitas irgi konstruojamas pagal jau kiek senstelėjusias šmaikštašiknių supermamų (buvo toks junginys, berods, Pipedijoj aprašytas) moralizuojančios, bet nelabai juokingos parodijos tendencijas. Iš esmės, tai nei geresnis, nei prastesnis už likusius. Na, bet parašyti kažką dar prastesnio už „Fotografiją“, spėju, nelabai ir įmanoma.

Toliau, deja, galiu tik apgailestauti: vargšai, vargšai medeliai, kuriuos nukirs, idant pagamintų popierių, naudosimą tokių apsakymų spausdinimui. Vargšas almanachas, tapęs mėgėjiškos kūrybos rinkinio sinonimu. Vargšai lietuvaičiai, metai iš metų besitikintys sulaukti kažko daugiau, nei nouneiminis diletantų būrelis, žengiantis po kokio J. Žilinsko (kaipgi be jo, visur ir visada) vėliava.

Tai tiek to pozityvo šįsyk atseikėjau.