2017/11/28

Hugh Howey. Šachta

Šachta: romanas. - 2016. - 542, [2] p. - Howey, Hugh. Alma Litera.

Pirma trilogijos Šachta / Pamaina / Dulkės dalis.

Pradėkime nuo skambių frazių: „Kvapą gniaužianti trilogija, kurią sudaro ŠACHTA, PAMAINA IR DULKĖS, meistriškos įtampos, aštrių psichologinių įžvalgų ir kraują stingdančių postapokaliptinių vaizdinių šedevras.“ Dieve mano, kas kuria šituos niekinius šabloniškus aprašymas ir ar to kažko nepykina nuo savo paties žarstomų kraują stingdančių ir meistriška įtampa alsuojančių klišių?...

Taigi. Dabar apie realybę.

Romanas skaitomas. Kaip nors esmiškai nepraturtina, skaitant neapleidžia jausmas, kad visa tai kažkur jau girdėta, matyta, skaityta, bet istorija suraityta gana sklandžiai, solidi apimti nekelia nuovargio, tekstas tik kartais perauga į tuščiažodžiavimą, yra net gana vykusių susierzinimo nekeliančių samprotavimų. Tiksliau, minėti dalykai galioja 2/3 teksto, kuo arčiau pabaigos, tuo prastesnė situacija, siužeto sprendimai vis lėkštesni ir primityvesni, pabaiga apskritai arti fiasko. Bet summa summarum – romanas išties pusėtinas.

Geru jis būti negali, nes iš esmės tai nėra originalaus siužeto skaitinys. Pagrindinė istorijos linija pasakoja apie globalią katastrofą išgyvenusius žmonijos likučius, kurie savo varganą būvį tęsia giliai po žeme įrengtose šachtose, apsaugančiose nuo mirtinai pavojingo oro žemės paviršiuje. Ką aš ir sakau ­– nieko naujo: postapokaliptinio ir distopinio tipo pasakojimuose ne naujiena yra nugrūsti žmones į požemius, urvus, metro linijas; sukišti juos į aukščiausius sandarius ir nelabai bokštus ar dar kokias įmantrias orbitoje sklendžiančias konstrukcijas; padalinti buveines į aukštai ir žemai; viename beviltiškai nevykusiame filme, mačiau, net buvo susodinti į traukinį; ir taip toliau, ir panašiai. Taigi ta šachta senokai tiražuojamas projektas, žanro gerbėjų natūraliai suvokiamas kaip tikėtinas visa naikinančios apokalipsės pasekmės variantas.

Tolesnis siužetas plėtojamas kaip uždaroje ankštoje erdvėje kylančių įtampų pasekmė: nenoras paklusti taisyklėms, teisingumo paieškos, slaptos informacijos nutekėjimas, maištas... Taigi, taigi, ir kur mes tai girdėjome? Glukovskio „Metro“, „Future“... Tik tiek, kad jeigu minėtame „Metro“ siužetas ir įtampa tokie dinamiški, kad kuriamo pasaulio funkcionavimo logika atrodo antraeilė, tai „Šachtos“ pasaulio gyvybingumas ir ypač socialinė sąranga atrodo perdėm dirbtiniai. Kone tobulas socialinių vaidmenų pasiskirstymas, dramatizmas kyla tik iš gyvenamojo ploto apribojimų, visi daugiau mažiau patenkinti savo būviu, išskyrus kelis vargšelius, kurių paskirtis „užkurti“ romano veiksmą. Tai jau kažin ar tos šachtos tokia puiki erdvė žmogiškajam būviui, antraip gal visi seniai būtume į jas susikraustę... Tiesa, stabdyti gali mintis, kad tokiame unikaliame projekte nesama lifto, ir pirmyn–atgal tuos 100+ aukštų reikia laipioti laiptais. Daugmaž – gyvenimo nuotykis. Galėtų, žinoma, šitas momentas romane būti sėkmingai paaiškintas, tarkime, socialinės inžinerijos aspektu, bet... nėra. Kam vargintis, sudėtingas reikalas gi.

Sakyčiau, viena, tiksliau – vienintelė, labiau įsiminusi idėja buvo tarytum labai elementari, bet kartu ir gana pagauli, netgi filosofinio pobūdžio: kaip atgrasyti žmones nuo maišto ir veržimosi į išorę? Nes bet kokios paskatos ir „laisvės troškimas“ neišvengiamai veda į sukilimą. Romane kuriama situacija, kad kiekviena su išore susijusi intencija nuo kūdikystės yra vertinama kaip erezija net minčių lygmenyje. Mat vos garsiai išreiškęs norą „išeiti“, asmuo gauna tokią galimybę. Tik ši galimybė kartu yra ir nuosprendis, nes... Išėjusiems negrįžti.

Gal bendrame skepsio kontekste romanas atrodo lyg nevykėliška kopija, bet iš tiesų nėra taip blogai. Galiausiai, jei randi bent vieną šimtąją kažko, apie ką norisi pamąstyti, tai yra absoliučiai pakankama tokios knygos egzistavimo sąlyga.

2017/11/27

Trudi Canavan. Baltoji žynė. Penketo amžius



Baltoji žynė: [romanas] / Trudi Canavan. - Vilnius, 2017. - 650, [2] p. - ISBN 978-609-01-2839-8

Jopštararai, kokia nesąmonė…

Viena vertus, ok, ar maža pasaulyje prirašyta nesąmonių? Viena daugiau ar mažiau, koks skirtumas. Po vampyriadų, divergenčių ir panašių perliukų antplūdžio varžytuvės, kas parašys didesnę nesąmonę, kaip ir praradusios prasmę. Ir ta „Žynė“ turinio požiūriu tikrai ne pats blogiausias variantas. Juolab, kad čia labiau ne idėjos, o jos realizavimo nevykėliškumo reikalas.

Antra vertus, ir ant romano nugarėlės, ir reklaminiuose straipsniuose, kuriuos paskui beveik pažodžiui perrašinėja knygų skaitovai blogeriai, matome kuo rimčiausias liaupses romano autorei: „T. Canavan istorija išties neįprasta. Sulaukusi 25-erių metų, ji metė darbą ir nusprendė visą dėmesį skirti rašymui. Praėjus penkeriems metams, T.Canavan jau buvo pelniusi prestižinį „Aurealis“ apdovanojimą, o pirmoji „Juodasis magas“ knyga buvo pripažinta kaip geriausias pastarojo dešimtmečio fantastikos debiutas.“ Ir taip toliau, ir panašiai.

Už ką dalinamos tos premijos? Už seklius, minimaliai išmonės reikalaujančius siužetus, iki graudumo plokščius personažus, stačiai primityvius dialogus?... Nebent. Nes pagrindiniai personažai net permiegot įtikinamai nesugeba, ką jau kalbėti apie kažką daugiau. Nes pretenzijos tai nemenkos: dievų vietininkė žemėje kovoja su galingais magais, dalyvauja neregėto mąsto politinėse intrigose, diplomatinėse misijose ir t.t. Čia toks siužetas, pretenduojanti vos ne į maginį epą. Arba į mados diktatą.

Sukau galvą dėl romano adresato – jo amžiaus, lyties, interesų... Tai priėjau prie išvados, kad yra tik viena aiškiai išsiskirianti bendra charakteristika – NEIŠRANKUS. Tai neišrankiam arba neturinčiam iš ko rinktis, galiausiai – tiesiog atsitiktiniam skaitytojui skirta knyga. Jei ji pastaruoju būdu atkeliavo į Jūsų rankas, why not, suskaitykite. Tokių romanų tikslingumas yra analogiškas, pavyzdžiui, prėsko ir pavandenijusio ligoninių maisto tikslingumui: imi vertinti ir mėgautis kokybišku naminiu maistu. 

Aj, tiesa, čia yra pirmoji trilogijos dalis. Lietuviškai jau išversta antra dalis "Paskutinė laukininė", jei dar norėtumėte to prėsko ligoninės maisto...