Rodomi pranešimai su žymėmis Wilson R.Ch.. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Wilson R.Ch.. Rodyti visus pranešimus

2014/01/04

Roger MacBride Allen. Charono žiedas. Perskelta sfera

Charono žiedas: mokslinės fantastikos romanas / Roger MacBride Allen. - Kaunas: Eridanas, 2009. - 316, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 449). - ISBN 978-9986-97-246-4.

Perskelta sfera: mokslinės fantastikos romanas / Roger MacBride Allen. - Kaunas: Eridanas, 2009. - 315, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 461). - ISBN 978-9986-97-259-4.

Metus pradėjau su skaitiniais apie Žemės pagrobimą. Skamba pernelyg... hmm... egzotiškai ir globaliai? O taip, taip ir yra. Ponas R. MacBride Allen nesismulkina: svetimeiviai ima ir nušvilpia žemiečiams iš panosės jų planetą. Čia tiems, kurie kosmose. Likusius Žemėje nušvilpia kartu su planeta. To pasekmė — vieni ieško kitų, savęs pačių, būtų ir nebūtų problemų bei jų sprendimo.

2013/06/15

Robert Charles Wilson. Kokonas.

Kokonas : mokslinės fantastikos romanas / Robert Charles Wilson. - Kaunas : Eridanas, 2007. - 413, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 405). - ISBN 978-9986-97-189-4.


R. Ch. Wilsono „Kokoną“ įtraukiu į labiausiai patikusių visų laikų skaitinių top‘ą. Ir, be abejonės, tai vienas iš tų kūrinių, kuriais galima drąsiai mojuoti panosėje sci–fi žanro, kaip „pigios pramoginės literatūros“, skeptikams.

Siužetas paremtas universalia idėja: „katastrofa + pasaulio gelbėjimas“. Žemė svetimeivių hipotetikų apgaubiama tariamu kokonu, o to pasekmė — sunkiai suvokiama laiko tėkmės šiapus ir anapus kokono skirtis. Tokia didžiulė, kad abstrakti pasaulio pabaigos vizija grasina virsti konkrečiu faktu, ištiksiančiu knygos veikėjus aniems dar nespėjus sulaukti anūkų.

Taigi — lyg ir nieko nauja po saule. Romano idėjinis lygmuo  išskirtiniu originalumu nepasižymi: siužetas kelia aliuzijų su tokiais kūriniais kaip G. Egano „Karantinas“, Ch. Shefildo „Tarp nakties prisiglaudimų“, neseniai aprašytas P. Andersono „Tau faktorius“ taip pat paremtas subjektyvaus ir išorinio laiko tėkmės skirtumu ir t. t. Tačiau „Kokonas“ yra vienas iš tų retų atvejų, kai pažįstama idėja, siužetas, situacija anaiptol negali būti pavadinta trūkumu. Viena vertus, todėl, kad pakreipiama naujai; antra vertus, nes paskęsta tarp kitų, lyg ir svarbesnių, esmingesnių įvykių ir išgyvenimų. Kaip ir kodėl tai nutinka?

Knygos apimtis nemenka ir visko čia yra daug. Tasai daug šįkart su pliuso ženklu. Man regis, tą gausumą lengviausia susisteminti aptariant pačią romano struktūrą. Pirmiausia — formaliąją. „Kokonas“ — išskirtinai techniškai tvarkingas pasakojimas, sukonstruotas laikantis pamatinių  dispozicijos, t. y. teksto komponavimo, taisyklių.  Tiesa, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti priešingai, nes nuoseklios istorijos įspūdį iškreipia retrospektyvūs pasakojimo intarpai. Tačiau ir pastariesiems būdinga klasikinė kompozicija: įžanga, kulminacija pasibaigiantis dėstymas, galiausiai — nuožulni atomazga. Taigi taip lygiagrečiai dėstomos buvusi ir esama istorijos tuo pat metu kuria ir intrigą (o kas nutiko tarp jų??), ir sufleruoja: pagrindiniai veikėjai gyvi, Žemė tebesisuka aplink Saulę. Na, galbūt tai eliminuoja netikėtumo faktorių, tačiau nepaisant to, manau, kokybiškai tokio tipo kompozicija romaną praturtina.

Toliau — siužetinio lygmens struktūra. Vėlgi dvilypė. Veiksmas trunka dešimtmečius, per kuriuos nutinka begalė įvykių. Pirmiausia — sietinų su fantastika: kokono atsiradimas, jo kilmės aiškinimasis, moksliniai bandymai, Marso įsisavinimas ir t.t. Žodžiu, duoklė mokslinės fantastikos žanrui. Be abejonės, kokybiška, intriguojanti, nestokojanti mokslinio aiškinimo, su tipiniais žanro veikėjais — genijumi mokslininku, beatodairiškai ieškančiu išeities, kaip išgelbėti žmoniją. Antrasis siužeto lygmuo — pagrindinio veikėjo gyvenimo istorija, susipynusi su katastrofos akivaizdoje vykstančia žmonijos drama. Nors pastarasis atsiduria greta globalių įvykių centro, jis ne tas, kuris gali pakeisti pasaulį, nulemti esminius pokyčius (beje, tą pačią pagrindinio veikėjo netiesioginio dalyvavimo svarbiausiuose įvykiuose  taktiką R. Ch. Wilsonas iš esmės naudoja ir „Chronolituose“). Tai stebėtojas, geriausiu atveju — pagalbininkas tų, kuriems lemta kurti istoriją. Pagalbininkas ir draugas. Mylimasis. Kaip vykusiai recenzijoje pastebi Gediminas Kulikauskas, čia derėtų kalbėti apie soft sci–fi, New Wave būdingą psichologizmą. R. Ch. Wilsonas pastarąjį dozuoja saikingai ir neįkyriai. Net meilės (kurios apraiškos sci-fi padangėje dažniausiai alergizuoja iki egzeminio bėrimo) siužetinė linija romane pakankamai subtili, kad nenustelbtų visa ko kito. Apskritai pagrindinių veikėjų paveikslai ryškūs, nenusileidžiantys iki sentimentalumo, bet pakankamai motyvuoti. Tai leidžia patirti papildomą skaitymo malonumą.

Summa summarum, romaną pavadinčiau brandžiu, turtingu ir turiningu. Rimtąja literatūra, kurios apibūdinimui nepakanka vienintelio būdvardžio įdomi.

Tiesa, 2006 „Kokonas“ nuskynė Hugo laurus. Daugiau nei pelnytai. Išleisti du tęsiniai: Ašis“ ir „Sūkurys“. Deja, kol kas — ne lietuviškai.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina