Rodomi pranešimai su žymėmis Simak C. D.. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Simak C. D.. Rodyti visus pranešimus

2013/06/22

Andreas Eschbach. Skaitmeninis Jėzus.

Skaitmeninis Jėzus: mokslinis fantastinis romanas / Andreas Eschbach. - Kaunas : Eridanas, 2006. - 2 kn. - ISBN 9986-97-130-6. - UDK: 830-31.

Pacituosiu anotaciją ant knygos nugarėlės: Tarptautinis bestseleris! Ši istorija prasidėjo tūkstantmečių sandūroje. Profesorius Vilfordas Smitas, jau kelis dešimtmečius atliekantis archeologinius kasinėjimus nuošaliausiose Izraelio vietovėse, suranda žmogaus griaučius, pragulėjusius kape nemažiau kaip 20 amžių. Be to, dviejuose kaukolės dantyse aptinkamos amalgamos plombos. O juk plombuoti dantis gydytojai pradėjo tik prieš kokius pusantro šimto metų! Tačiau tai tik žiedeliai. Šalia šių griaučių Stivenas Foksas, profesoriaus Vilfordo pagalbininkas, aptinka skaitmeninės SONY vaizdo kameros naudojimo instrukciją ir ją nuslepia.

Tai vienas iš tų atvejų, kai glaustoje knygos anotacijoje sutalpintas visas jos turinys: perskaitęs anotaciją, gali nebesivarginti skaityti knygos, nes  žinodamas, apie ką, gali 99,99 proc. tikslumu nuspėti kaip ir kodėl. Mokslinės fantastikos užuomina čia vargana — menama kelionė laiku. Iš esmės tai nuotykių romanas. O jei dar nepasisekė (kaip man) ir esate perskaitę D. Browno, ne pradėjusio, bet išpopuliarinusio religines intrigėles,  „Da Vinčio kodą“, telieka konstatuoti: tai to paties tipo skaitinys su visais jam būdingais elementais: atradėju profesoriumi; galingomis ir turtingomis suinteresuotomis pasaulietinėmis jėgomis; skrupulų nepripažįstančiais sąmokslininkais kunigais, bet kokia kaina siekiančiais išsaugoti paslaptį; keletu pagalbininkų funkcijas atliekančių fragmentiškų veikėjų; na, ir, žinoma, atkakliu ir neeilinės sėkmės lydimu drąsuoliu, žūtbūt pasiryžusiu išsiaiškinti tiesą. Aj, pamiršau paminėti privalomąjį drąsuolio atributą — fatališko grožio ir įžvalgaus proto ištikimąją jo palydovę. Žodžiu, visi savo vietoj, savo laiku, su savomis tipinėmis funkcijomis, atliekamomis sekundės tikslumu. Tiesa, jei reikėtų „Skaitmeninį Jėzų“ lyginti su minėtu „Kodu“, laurų vainiką vis dėlto kabinčiau A. Eschbachui: pastarasis nesiblaško po tariamas filosofijas ir neįtikinamas asmenines veikėjų dramas, kuria  paprastą ir aiškų nuotykių trilerį.

Gerumo bent tiek, kad dviejose knygose ilgainiui imantis erzinti nesibaigiantis vaiduoklių vaikymasis vainikuojamas sėkme — ieškotojai pagaliau randa trokštamą įrašą ir netgi sugeba aną peržiūrėti. Šioje vietoje A. Eschbachui spaudžiu ranką: originalumu iš kojų neišvertė, bet bent sugebėjo iki galo nenusibanalinti: pasaulio  nenusiaubė šventasis virusas. Deja, to paties negaliu pasakyti apie  epilogą „Po trejų metų“.

„Skaitmeninis Jėzus“ — kone tobulas detektyvinio veiksmo filmo scenarijus. Beje, 2002 m. jį šiam tikslui panaudojo S. Niemannas (Das Jesus Video). Bėda tik, kad pernelyg atpažįstamas, jog būtų įdomus. Na, nebent pagrindinis moteriškas vaidmuo būtų pasiūlytas kokiai A. Jolie : )

Summa summarum, iš „Skaitmeninio Jėzaus“, kaip iš prestižinių Vokietijos fantastikos premijų laimėtojo, tikėjausi daugiau. Tiesa, dera pripažinti, kad būna ir blogiau. Pvz., koks C. D. Simako „Projektas „Popiežius“. Tačiau pastarasis bent jau neabejotinai fantastinis.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina