Skaitmeninis Jėzus: mokslinis fantastinis romanas /
Andreas Eschbach. - Kaunas : Eridanas, 2006. - 2 kn. - ISBN 9986-97-130-6. -
UDK: 830-31.
Pacituosiu anotaciją ant knygos nugarėlės: Tarptautinis bestseleris! Ši istorija prasidėjo tūkstantmečių sandūroje. Profesorius
Vilfordas Smitas, jau kelis dešimtmečius atliekantis archeologinius kasinėjimus
nuošaliausiose Izraelio vietovėse, suranda žmogaus griaučius, pragulėjusius
kape nemažiau kaip 20 amžių. Be to, dviejuose kaukolės dantyse aptinkamos
amalgamos plombos. O juk plombuoti dantis gydytojai pradėjo tik prieš kokius
pusantro šimto metų! Tačiau tai tik žiedeliai. Šalia šių griaučių Stivenas
Foksas, profesoriaus Vilfordo pagalbininkas, aptinka skaitmeninės SONY vaizdo
kameros naudojimo instrukciją ir ją nuslepia.
Tai vienas iš tų atvejų, kai glaustoje knygos anotacijoje sutalpintas visas
jos turinys: perskaitęs anotaciją, gali nebesivarginti skaityti knygos,
nes žinodamas, apie ką, gali 99,99 proc. tikslumu nuspėti kaip ir kodėl. Mokslinės
fantastikos užuomina čia vargana — menama kelionė laiku. Iš esmės tai nuotykių
romanas. O jei dar nepasisekė (kaip man) ir esate perskaitę D. Browno, ne
pradėjusio, bet išpopuliarinusio religines intrigėles, „Da Vinčio kodą“, telieka konstatuoti: tai to
paties tipo skaitinys su visais jam būdingais elementais: atradėju
profesoriumi; galingomis ir turtingomis suinteresuotomis pasaulietinėmis
jėgomis; skrupulų nepripažįstančiais sąmokslininkais kunigais, bet kokia kaina
siekiančiais išsaugoti paslaptį; keletu pagalbininkų funkcijas atliekančių
fragmentiškų veikėjų; na, ir, žinoma, atkakliu ir neeilinės sėkmės lydimu
drąsuoliu, žūtbūt pasiryžusiu išsiaiškinti tiesą. Aj, pamiršau paminėti
privalomąjį drąsuolio atributą — fatališko grožio ir įžvalgaus proto ištikimąją
jo palydovę. Žodžiu, visi savo vietoj, savo laiku, su savomis tipinėmis funkcijomis,
atliekamomis sekundės tikslumu. Tiesa, jei reikėtų „Skaitmeninį Jėzų“ lyginti
su minėtu „Kodu“, laurų vainiką vis dėlto kabinčiau A. Eschbachui: pastarasis nesiblaško po tariamas filosofijas ir neįtikinamas
asmenines veikėjų dramas, kuria paprastą
ir aiškų nuotykių trilerį.
Gerumo bent tiek, kad dviejose knygose ilgainiui imantis erzinti nesibaigiantis
vaiduoklių vaikymasis vainikuojamas sėkme — ieškotojai pagaliau randa trokštamą
įrašą ir netgi sugeba aną peržiūrėti. Šioje vietoje A. Eschbachui spaudžiu ranką: originalumu iš kojų neišvertė, bet bent
sugebėjo iki galo nenusibanalinti:
pasaulio nenusiaubė šventasis virusas. Deja,
to paties negaliu pasakyti apie epilogą „Po
trejų metų“.
„Skaitmeninis Jėzus“ — kone tobulas detektyvinio veiksmo filmo scenarijus. Beje,
2002 m. jį šiam tikslui panaudojo S. Niemannas (Das Jesus Video). Bėda tik, kad pernelyg atpažįstamas, jog būtų įdomus. Na, nebent pagrindinis moteriškas vaidmuo
būtų pasiūlytas kokiai A. Jolie : )
Summa summarum, iš „Skaitmeninio
Jėzaus“, kaip iš prestižinių Vokietijos fantastikos premijų laimėtojo,
tikėjausi daugiau. Tiesa, dera pripažinti, kad būna ir blogiau. Pvz., koks C.
D. Simako „Projektas „Popiežius“. Tačiau pastarasis bent jau neabejotinai fantastinis.
Skaitytina
Peiktina
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą