Alaistair Reynolds. Bedugnės miestas.

Bedugnės miestas: mokslinis fantastikos romanas / Alaistair Reynolds. - Kaunas: Eridanas, 2006. - 2 kn. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas). - ISBN 9986-97-125-X.

Chaotiško kratinio įspūdį palikusi knyga. Daugybė idėjų, kai kurios itin vykusios, tačiau, mano akimis, nė viena iki galo sėkmingai nerealizuota. Tiesa sakant, visko čia tiek daug, kad  užtektų mažiausiai trims knygoms, kurių siužetas skirtųsi kaip diena ir naktis.

O to siužeto net norėdamas lengvai nepaspoilinsi — taip viskas susipynę ir persipynę. Lengviausiai atsekama detektyvinė gija: trokšdamas keršto vienas blogiukas medžioja kitą blogiuką už tai, kad šis savo ruožtu taip pat kerštavo. Dviejose nemažos apimties knygose besitęsiančios medžioklės metu paaiškėja, kad iš tiesų blogiukų ir Blogio santykiai gana komplikuoti, o asmenybės ne tik susidvejinusios, bet ir susitrejinusios.

Negali sakyti, kad A. Reynoldsas nesumąstė nieko naujo. Tačiau geri dalykai kaip retos salelės kyšo banalybių mazuto jūroje. Pernelyg daug su kosminio masto tragizmu kontrastuojančių komikso elementų: svarbiausi veikėjai perdėm šaržuoti — stereotipiniai neįtikinamų psichologinių problemų kamuojami supermenai; savaime suprantama, kad neparmušami (kas kad neteko rankos ar kojos — bene problema aną pernakt atsiauginti?), lydimi sėkmės, kuri panašesnė ne į aklą, o į absurdišką, ir šiaip jau viskas jiems einasi kaip iš pypkės, o jei ir ne, tai tik dėl aukštesnio tikslo — šviesesnio žmonijos rytojaus.

Yra ir daugiau šablonų. Reto banalumo Žaidimo idėja: nuobodžiaujantys beširdžiai turčiai implantuoja kokiam po ranka pasitaikiusiam nelaimėliui siųstuvą, tada paleidžia aną bėgti, kur akys mato, o patys imasi jį medžioti. Toliau dar vienas topas:  dėl netikėtos nelaimės (šiuo atveju — Mišinio maro) žlunga aukštų technologijų civilizacija, nes jos pagrindas — mašinos —  nustoja deramai funkcionuoti.  Dar asmenybės nuskaitymas ir egzistavimas skaitmeniniu pavidalu, nemirtingumas ir pomirtingumas, ir t.t., ir pnš.

Jokiu būdu netvirtinu, kad pasikartojantys siužetiniai modeliai yra blogis. Tikrai ne. Jų net pasikartojančiais nederėtų vadinti, tai universalios schemos, kurių formą kūrėjas užpildo savitu turiniu. Negerumai prasideda tada, kad to savitumo nelieka. O dar prasčiau, kai ir paties turinio nesimato, tik negrabiai sukaltas rėmas.

Ir vis dėlto, nors kirba abejonė, kad romano autorius su tuo nesutiktų, gausias banalybes norėčiau nurašyti minėto komikso žanro specifikai. Priėmus pastarojo žaidimo taisykles, romaną galima vadinti pakankamai vykusiu šaudo–gaudo stilistikos kūriniu. Tikrai skaitomu ir tikrai nenuobodžiu. Tiesa, manęs tokio pobūdžio skaitiniai pernelyg nežavi, tačiau „Bedugnės mieste“ buvo ir to, kas nuoširdžiai patiko. Užvis labiausiai — antrinė, prisiminimų forma iškylanti Flotilės, kurios laivai ilgiau nei šimtmetį skraidina kolonistus apgyvendinti naujo pasaulio, ir vieno iš jos vadų Skajaus Hausmano istorija. Tikrai verta atskiro romano. Psichopato bruožų turintis Skajaus personažas  labai pagaulus, deja, neišbaigtas. Ne mažiau šauni idėja apie to paties kapitono, atskraidinusio kolonistus į pažadėtąją žemę, įkvėptą religinį judėjimą, taip pat religinių fanatikų platinamą virusą. Žodžiu, deimančiukų yra. Tebūnie nešlifuotų, paskilinėjusių, bet traukiančių akį ir teikiančių skaitymo malonumą.

Beje, knygos nugarėlė sufleruoja, esą tai geriausias kažkelintų metų sci-fi romanas Anglijoje.  Kodėl gi ne.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina