Rodomi pranešimai su žymėmis Banks I.. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Banks I.. Rodyti visus pranešimus

2014/08/09

Jo Walton. Tarp kitų

Tarp kitų: [romanas] / Jo Walton. — Vilnius: manoknyga.lt, 2014. — 333, [2] p. — ISBN 978–609–8114–04–1.

Apie vieną kitą kitą ir keletą tarp

Gyvendamas tarp kitų daugiau ar mažiau, betgi vis tiek kliaujiesi jų nuomone. Taip ir aš šįsyk klioviausi Ovidijaus Ruškio, teiginiais, esą romanas „Tarp kitų“ — „knyga, kokių reta. Turiu omenyje, jog nedažnam pavyksta gauti ir Hugo, ir Nebula apdovanojimus bei būti nominuotam World Fantasy Award’sams. <…> Nežinia tik, kodėl kol kas Jo Walton romanui „Tarp kitų“ sunkiai sekasi prasimušti mūsuose. Gal šis tekstas įkvėps vieną kitą… Tolesnių pasvarstymų apie knygą, iki jos visos neįveikiau, nė neskaičiau, idant per daug nesužinočiau. Tiesa, procesas neužtruko, istorijos apimtis nėra didelė, romanas perskaitomas per pora vakarų.

2013/06/06

Iain Banks. Širšių fabrikas.

Širšių fabrikas : romanas / Iain Banks. - Vilnius : Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 1999. - 220, [2] p. - ISBN 9986-39-130-X.


Noriu pakalbėti apie „Širšių fabriką“ — tokį nelabai fantastišką, bet pakankamai teigiamą, kad būtų paminėtas.  Ir dar su priešistore. Taigi. Vieną gražią dieną, o tiksliau — gūdžią naktį, su palyginti ekscentrišku personažu keitėmės informacija, kokią literatūrą vienas ir kitas mėgstame. Skeptiškai įvertinęs mano odę sci-fi pasauliui, anas pasakė mėgstąs KITOKIAS knygas — sukrečiančias, šokiruojančias ir provokuojančias. Čia jau ne juokas, čia jau intriga. Kai paprašiau patikslinti, ką turi minty, išgirdau pavadinimus: „Širšių fabrikas“, „Prisukamas apelsinas“, „Šalta oda“. Kitą dieną jos visos jau gulėjo ant mano darbo stalo, o aš nekantravau, kada galėsiu patirti tą kitoniškumą. Deja. Bet apie viską iš eilės — sukrėtimą, šoką, provokaciją.

Pradėkime nuo to, kad „Širšių fabrikas“ — skaitalas paaugliams apie paauglį. Šitai neturėtų nuskambėti kaip neigiama diagnozė. Parašyti dėmesio vertą romaną paaugliams retam teduota. O „Fabrikas“, mano galva, į tokį pretenduoti gali. Bet ir vertinti jį derėtų atsižvelgiant į auditorijos specifiką.

Žinoma, apie knygos paaugliškumą knygininkai anotacijose nė neužsimena. O be reikalo. Nes taip apibrėžus tikslinę auditoriją, skambūs romano apibūdinimai makabriškas, ekscentriškas ir t.t. įgautų kitą prasmę. Tiksliau — jie apskritai įgautų prasmę. Tačiau prasmės ir pelningumo santykiai visgi pernelyg painūs ir sudėtingi, kad taip paprastai būtų išsprendžiami.

Sukrėsti ar šokiruoti nūdienos paauglį — užduotis ne iš lengvųjų, gal net misija neįmanoma. Padegti vabaliuką ar nutraukti jam sparnelį — nekaltas gamtos pažinimas. Nusigerti iki atminties praradimo irgi menkas nuotykis. Nekęsti tėvų ar bent jausti aniems panieką — kasdienybė. O apie paauglio „meilę“ savo kūnui nė neverta kalbėti. Viso to romane esama, visa tai pažįstama ir net nuobodu. Vienintelis dalykas, kuris, mano galva, gali tikrai šokiruoti — pagrindinis veikėjas Frensis neturi kompiuterio. Užtat (cha!) jo susigalvotos pramogos labai jau priartėja prie virtualių žaidimų stilistikos.

Bet Frensis patrauklus. Vėlgi, labai paaugliškai dvilypis: paradinis kitų akims skirtas fasadas ir vidinių išgyvenimų kamuojamas užmaskuotas vidus. Frensis abejingas, neigiantis, ir Frensis, kupinas ilgesio ir nerimo. Frensis mąsto, svarsto, vertina. Iš deramos abejingumo perspektyvos, žinoma. Žodžiu, labai teisingas personažas. Ak, tiesa, pamiršau paminėti, kad Frensis — žudikas, tiesa, romantiškas ir apskritai tą užsiėmimą jau kadais vaikystėje metęs. Taigi čia šoko taip pat ne tiek jau daug. Tačiau pakankamai intrigos, kad nepadėtum knygos į šalį. Ir tame tariamo mini detektyvo fone įžiūrėtum tą... na, kaip ten jis... nepakeliamą būties lengvumą : ) Pastarojo sudedamosios dalys: kasdieniai ritualai, turį garantuoti apsaugą; kasdienės normos statusą pelnęs žiaurumas, kuris nesuvokiamas kaip žiaurus; įprasminamąją reikšmę turinčios ceremonijos, reikalaujančios kruvinų aukų...  O už viso to — vienatvė ir atskirtis. Ir neliūdnas liūdesys.

Tiesa, kulminacinis Frensio virsmas, manyčiau, perteklinis. Kokybiniu požiūriu iš romano labiau atimantis, nei jam ką duodantis. Antra vertus, be finalinės kulminacijos kūrinys, matyt, prarastų galimybę kritikų-rinkodarininkų būti vadinamas kontraversišku. Bet ne daugiau.

Kaip apibendrinimą noriu pacituoti vieną forumo, kuriame apkalbamas „Širšių fabrikas“, įrašą. Jo autorė, kiek galima spręsti iš kitų įrašų ir nario aprašymo, vėlyvoji paauglė. Širšių fabrikas sukėlė tokias labai slegiančias emocijas ir begalinį norą stipriai tėkšti knygą į sieną, atrodė, kad jei sustosiu skaityti, daugiau nebeimsiu jos į rankas.

Knygos, kurias „norisi stipriai tėkšti į sieną“, greitai nepasimiršta. Taigi, nevalia nuvertinti.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina