Neil Gaiman. Amerikos dievai.

Amerikos dievai: romanas / Neil Gaiman. – Kaunas: Eridanas, 2004. – 415, [1] p. – ISBN 9986–97–101–2. 

„Amerikos dievai“ – romano pavadinimas talpina savy visą siužeto esmę: tai istorija apie daugybę Amerikos ir keletą amerikoniškų dievų. Daugiau siužeto įmantrybių lyg ir nesama. Bet kadangi tų dievų gyvas galas ir visi anie su savomis keistenybėmis bei polinkiais, – pasakojimas spalvingas ir dinamiškas. Ne veiksmo, o vyksmo prasme. 

 

O Amerikoje – taip kaip Amerikoje.  

America! America!

God shed His grace on thee,

And crown thy good with brotherhood

From sea to shining sea!

<...>

America! America!

God mend thine ev'ry flaw,

Confirm thy soul in self–control,

Thy liberty in law.

<...>

America! America!

May God thy gold refine

Till all success be nobleness,

And ev'ry gain divine.

(„America the Beautiful“, Katharine Lee Bates) 

Kokie tie Amerikos dievai? Emigrantai, suprantama, kaipgi kitaip. Paimkime būrelį šabloniškai įsivaizduojamų Amerikos emigrantų vidutinybių, keletą sparčiu žingsniu degradavimo link žingsniuojančių padugnių, idant nebūtume apkaltinti diskriminacija – vieną kitą spalvotąjį,  nesiafišuojantį gėjų, išmanią prostitutę ir, žinoma, kontraversišką sėkmės džentelmeną. Dabar pavadinkime anuos dievais, išbarstykime po valstijas, įdarbinkime taksistais ar laidotuvių biure ir – vualia! – turime Amerikos dievų panteoną. 

Tasai panteonas, būtina paminėti, problematiškas. Dievai apskritai yra sunkiai perprantama publika. Dar sunkiau sugyvenama. O kad nuodėmingesnė už nuodėmingiausią eilinį mirtingąjį – šitą žinome dar  nuo spalvingų antikos Olimpo laikų. Negana to, mėgsta keliaklupsčiavimą, aukų atnašavimą, ritualus ir kitą smulkmę, kuri – bene naujiena? – yra anų funkcionavimo pagrindas. Nūnai, bedievių amžiuje, tasai pagrindas kaip reikiant siūbuoja. Dievai puola į isteriją, šizofreniją, alkoholizmą ir kitokio pobūdžio savidestrukcijos elementus. O kai iš po kompiuterio klaviatūros ir žydrojo TV ekrano ima lįsti naujosiomis dievybėmis pasivadinusios pamėklės, senųjų dievų kariauna išsiruošia į žygį. Prieš ką? Štai kur klausimas... Hamletiškasis būti ar nebūti čia netiks. Užtat Makiavelio skaldyk ir valdyk  – jau arčiau tiesos. Dievai juk apsukrūs. Ir kerštingi. 

N. Gaimanas dėlioja multikultūrinę dievų mozaiką multikultūrinėje amerikietiškoje mišrainėje, skirtoje anaiptol ne gurmano skoniui. Ir dėlioja, mano akimis, labai vykusiai, negailėdama prieskonių: nesaikingas žiupsnis aitriosios paprikos, perviršius cukranendrių cukraus, pusė pakelio „Vegetos“...  Rezultatas – pritaikytas universaliam skoniui. Jei norisi sukrėtimų – tokio šiurpaus zombio, kokiu tapo pagrindinio veikėjo žmona, man dar neteko sutikti (tfu tfu tfu); jei mistikos – šį poreikį patenkins mitologinis kontekstas; detektyvo – puiki mažo miestelio vaikžudžio istorija; jei intrigų – užsimaskavęs skandinavų dievas apšvarins banką... Žodžiu, visko daug, tik rinkis, juk čia – Amerika. 

Nepamenu kur, nepamenu kada, skaičiau įsiminusį komentarą apie visai neseniai Lietuvoje viešėjusią Laną del Ray: esą ji – jos muzika ir tos muzikos įvaizdinimas – įkūnija pačią Ameriką. When i look at her... She is a real american women. Tą patį man norisi kalbėti apie „Amerikos dievus“, sudievinančius ir nudievinančius.