Numirti Italbare: mokslinis fantastinis romanas ir
apsakymai / Roger Zelazny. - Kaunas : Eridanas, 2001. - 233, [2] p. -
(Pasaulinės fantastikos aukso fondas; 210). - ISBN 9955-10-000-1.
Visai neseniai aprašiau savo įspūdžius, kurie kilo perskaičius R. Zelazny „Mirusiųjų salą“. Anie buvo ne patys (švelniai tariant) pozityviausi, ypač turint minty
autoriui skiriamas skaitytojų ir apžvalgininkų liaupses. Nepaisant to,
išsikėliau sau uždavinį perskaityti dar bent vieną R. Zelazny kūrinį, idant įsitikinčiau,
jog tai — ne mano skonio autorius.
Sprendimas buvo teisingas. „Numirti Italbare“ nėra mokslinės fantastikos
šedevras, bet tai gera knyga. Tiksliau — įdomi. Įdomumas ir gerumas, kaip rodo
patirtis, nėra tapačios kategorijos. Štai kad C. Willis „Pasaulio pabaigos
knyga“ — įdomybių ten labai jau maža, siužetas daugiau nei nuspėjamas, bet,
nepaisant to, mano akimis, tai vertas dėmesio kūrinys. Grįžtant prie „Italbaro“,
šio romano stiprioji pusė būtent ir yra intriga. Kokių nors filosofijos,
psichologijos gelmių čia neprikaišiota. Prisimenant „Mirusiųjų salą“, norisi
pridurti: ir dėkui Dievui. Knygą skaityti tiesiog įdomu, versti lapą po lapo
skatina smalsumas: o kaip ten bus toliau?
O to visai pakanka maloniam vakaro leidimui.
Romane pasakojama unikalių savybių turinčio žmogaus istorija: jis serga
visomis įmanomomis Galaktikos ligomis, bet tuo pat metu ir sugeba jas išgydyti.
Pasklidus garsui apie mirtinų ligų platintoją, pastaruoju dėl skirtingų
priežasčių susidomi ir į paieškas leidžiasi net keletas asmenų. Na, o tada
prasideda telepatijos, dievų apreiškimai, kosminis terorizmas ir pnš. Bet tokios
pasakaitės, skirtingai nei „Mirusiųjų
saloje“, kur kas sėkmingiau įsilieja į bendrą kontekstą ir tikrai nepalieka
ištraukos iš naktinio skautų konkurso „Sukurkime pasaką prie Joninių laužo“
įspūdžio. Beje, šiame romane taip pat yra užuominų apie XXXII amžiaus pypkių
versliuką, tačiau šįkart anas neatrodo toks alogiškas. O gal tiesiog apsipratau
su R. Zelazny stiliumi?
Paradoksalu, tačiau nesėkminga pažinties su R. Zelazny pradžia pravertė: „Italbare“,
kaip jau užsiminiau, galima rasti nemažai siužetinių detalių iš „Mirusiųjų
salos“, taip pat pasirodo ir vienas iš svarbesnių personažų. Iš ankstesnių skaitymų turima informacija
gerokai praplečia kontekstą, ypač tai pasakytina apie su dievybėmis susijusius
reikalus. Tikėtina, kad be išankstinių žinių „Italbaras“ būtų palikęs skurdesnį įspūdį.
Be įdomios siužetinės linijos dar patiko gyvi dialogai, kurių šiaip jau
gerokai daugiau negu daug. Patrauklus mažojo telepato svetimeivio paveikslas. Apskritai veikėjai gana įvairūs, spalvingi,
su užuominomis į asmenybes. Sakau „su užuominomis“, nes beveik visus juos
tariamai ištinkantis psichologinis virsmas
labai jau neįtikinamas, lyg burtų lazdele mostelėjus. Tačiau
autorius orientuojasi į nuotykių žanrą, o ne psichoanalizę. Bent jau to
tikiuosi, antraip tekstų konstatuoti, kad jį ištiko nesėkmė.
Reziumuojant: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tik norint iki gero prieiti,
reikia šiek tiek pastangų. Mano atveju jos pasiteisino.
Skaitytina
Kartu su romanu knygoje išspausdinti du apsakymai: D. Brin „Pavėlavusieji“
ir R. Sheckley „Kur dar nebuvo įžengęs žmogus“. Pirmasis vertas dėmesio.
Antrasis, nors R. Sheckley romaną „Korporacija „Nemirtingumas“ miniu geru
žodžiu, visiškai niekinis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą