Skaičiuojantis Dievas: mokslinės fantastikos romanas / Robert J. Sawyer. -
Kaunas: Eridanas, 2007. - 297, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas,
ISSN 1822-6302; t. 417). - ISBN 978-9986-97-204-4.
Sunkiai skaitoma, bet daug malonumo ir peno apmąstymams teikianti knyga.
Sakytumei — paradoksas, bet, kita vertus, visi kūriniai, kuriuos priskiriu
kategorijai geriausieji, nėra iš
lengvųjų ir greitai vartojamų produktų.
R. J. Sawyer kuria nefantastiškai fantastinę istoriją. Tasai pirmasis,
nefantastiškas, lygmuo netgi perdėm realistinis: veiksmas vyksta čia ir dabar —
šiandienos Toronte, o pagrindinis veikėjas Tomašas nepasižymi nei viena fantastinių
istorijų herojams būdinga savybe. Dargi priešingai — tai pusamžis Karališkajame
Ontarijo muziejuje dirbantis paleontologas, nepasiekęs įspūdingų karjeros
aukštumų, bet bent jau turįs patikimą sveikatos draudimą. Pastarojo svarba
visai ne hipotetinė: Tomašas serga plaučių vėžiu, tiesa sakant, skaičiuoja
paskutinius gyvenimo mėnesius. Tai laikas, per kurį dera sutvarkyti nebaigtus
reikalus, atsisveikinti su šeima ir pasiruošti kelionei nebūtin. Nebūtin — nes
Anapusybe mokslininkas netiki. Dievu taip pat.
Štai tokiomis aplinkybėmis rašytojas kaip druskos ant žaizdos paberia į romano
herojaus gyvenimą žiupsnį fantastikos. Į muziejų atkeliauja svetimeivis ir išreiškia norą būtent su fosilijų
ekspertu Tomašu aptarti tam tikrus Žemės evoliucijos aspektus. Tiesa sakant,
šis fantastikos žiupsnis taip pat ne itin fantastiškas. Labai gerai pastebėta
vienoje romano apžvalgoje: Niekaip
nesuprantu, kodėl šitą knygą vadina fantastine. Tomašas vienodai galėjo kalbėti
su kunigu, psichiatru ar bet kuo kitu. Nemanau, kad ateivio pasirodymas vietoj
kito veikėjo daro knygą labiau fantastine. Nors ši pastaba išsakyta kaip
priekaištas, iš esmės ji labai teisinga. Svetimeivio
pasirodymas ir pokalbiai su juo romane funkcionuoja kaip inspiracija skleistis
pagrindinio veikėjo išgyvenimams ir pamąstymams.
Kodėl druska ir kodėl žaizda? Pirmiausia, Tomašas nedrąsiai, galbūt net ne
iki galo sau prisipažindamas viliasi sulauksiąs stebuklo: juk tikėtina, kad
ateivių technologijos galėtų padėti išvengti mirties, bent ją atitolintų. Tuo
įtikėjusiam skaitytojui (juk tokia eiga lyg ir logiška), autorius skelia
antausį. Pasirodo, stebuklai ir fantastika — toli gražu netapatu...
O toliau — dar geriau: mokslo ir technologijų pažangą įkūnijantys svetimeiviai pareiškia tik logiškai
pagrįstus faktus pripažįstančiam mokslininkui, kad jų tyrinėjamos problemos
pirminis išeities taškas yra ... Dievo valia. Pokalbiams apie Dievą, jo
prigimtį ir funkcijas romane skiriama daug dėmesio. Tomašas nenueina
lengviausiu įtikėjimo keliu, jis
išlieka mokslininku — trokštančiu apčiuopti, įsitikinti, ištikimu principui tikiu tuo, ką matau. Būtent troškimas įsitikinti
lemia drastišką herojaus sprendimą — keliauti ieškoti Dievo.
Beje, knygoje gausiai analizuojamos mokslinės
problemos, susijusios su evoliucija, DNR, fosilijų specifika ir t.t.
Neturinčiam specialaus mokslinio pasirengimo skaitytojui visus niuansus
suprasti sunku. Tačiau nepasakyčiau, kad nuobodu. Sudėtinga — taip, bet kartu
šie aprašymai kuria pozityvų pojūtį, kad autorius išmano dalykus, apie kuriuos kalba, kad šitai nėra
svaičiojimai, turintys tiesiog užpildyti „baltas vietas“.
„Skaičiuojantis Dievas“, mano akimis, solidi, turininga literatūra. Ne
teikianti atsakymus, bet gebanti kelti klausimus. Ar gali būti geriau?
Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą