Cormac McCarthy. Kelias

Kelias: romanas / Cormac McCarthy. — Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. — 223, [1] p. — ISBN 978—9986—39—530—0.

C. McCarthy romaną į rankas (teisybės dėlei — į planšetę) ėmiau kaip „dar vieną apokalipsę“ — nei su pernelyg dideliu susidomėjimu, nei su išankstiniu skeptišku nusistatymu. Užteko vos keleto puslapių, kad suprasčiau, jog susidūriau su kažkuo labai stipraus, kažkuo labai tikro. Tas tikrumo jausmas neapleido iki romano pabaigos, tai viena iš knygų, kurios nusėda. Nusėda atminty, sąmonės kertelėj, tupi pavyzdinėje lentynoje, į kurią visada galima bakstelėti pirštu — štai, čia tai, kas vadinama literatūra. Ne skaitalu.

Tik vėliau pasiskaičiau, kad mano nuostaba ne tokia jau ir atsitiktinė. Nežinoti C. McCarthy beveik gėda — būtent pagal šio rašytojo romaną Joelis ir Ethanas Coenai pastatė savo garsųjį keturis Oskarus pelniusį filmą „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No Country for Old Men, 2007). Romanas „Kelias“, beje, taip pat ekranizuotas (The Road, 2009), ir nors filmas man pasirodė silpnesnis už knygą, jį pažiūrėti verta.

Fantastikos žanrui romaną priskirti galima tik iš dalies, t.y. tiek, kiek tai leidžia foninės aplinkybės. Jos neišplėtotos, bet vaizdžios: tragediją patyręs sušalęs pasaulis, kurio paviršių per smogą ir pelenus menkai tepasiekia saulės šviesa, išsilydę miestai, išdegę miškai, juodi vandenys ir vos vienas kitas išlikęs žmogus, pasiryžęs žudyti kiekvieną likimo brolį, nes... Nes nori valgyti. Kas nutiko?, kodėl nutiko?, kur nutiko? — rašytojas neatsako nei į vieną klausimą. Kurių galų, atsakymai juk bereikšmiai — tai jau nutiko. Tokia ir tėra apokaliptinė romane vaizduojamo veiksmo platforma. Tiesa, ir tas veiksmas čia minimalus. Tik bevardžių tėvo ir sūnaus, dar visai vaiko, kelionė per jau daugel metų mirusią žemę. Tik kelias link kažko, ko nebėra. Gal tiesiog šilumos link, į pietus. Kol eini — esi gyvas, kol ieškai — turi vilties. Tiesa, viltingumas romane sparčiai išblėsta, neilgai trukus imi suprasti, kad išsigelbėjimas ir viltis tėra iliuzija, kurios ir patys keliautojai nepuoselėja...

Apie ką šis romanas? Variantų daug — nužmogėjimas, tikėjimo ribos, dvasios stiprybė... Tik, regis, visi šie variantai nėra tikri. Tikras yra tėvo ir sūnaus ryšys, bežodis švelnumas, neišmatuojamas jautrumas, širdies ugnis mirusioje žemėje...

—    Mes niekada nevalgysime žmogaus, ar ne?
—    Ne. Žinoma, kad ne.
—    Net jei badausime.
—    Mes jau dabar badaujame.
—    Juk tu sakei, kad ne.
—    Sakiau, kad mes nemirštame. Aš nesakiau, kad mudu nebadaujame.
—    Bet mes to nedarysime.
—    Ne. Nedarysime.
—    Kad ir kas nutiktų.
—    Ne. Kad ir kas nutiktų.
—    Nes mes — geri žmonės.
—    Taip.
—    Ir mes nešame ugnį.
—    Ir mes nešame ugnį.
—    Gerai.

Ne, autorius nekuria jokios ašaringos melodramos, kiekvienas jo sakinys santūriai taupus. Bet šis taupumas toks talpus, toks tiesus ir teisingas, kad nejučia ima sopėti širdį...

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina