Šiandienos skaitiniai -- V. Pelevin „Skaičiai“ ir P. Coelho „Vienuolika
minučių“. Vienas mažiau, kitas daugiau, bet abu pulsuojantys aštriu lytiškumu.
Šviežias įspūdis, kurį ryžausi aprašyti iš karto. Ir šitai nėra teisinga.
Švieži įspūdžiai sunkiai pasiduoda aprašymui — bent kiek vertingesniam
aprašymui. Vienok aistra rašyti, nugali: )
Apie P. Coelho turiu savo nuomonę. Skeptišką, žinoma. Ir ne todėl, kad
šiandien būti skeptiku madinga. Žodžiu, idant išlaikyčiau minties pusiausvyrą,
pasidairiau, ką kalba kiti.
Reklaminė
anotacija absurdiškai banali.
Romanas pasakoja Marijos, jaunos provincialės brazilės,
istoriją. Nuo vaikystės Marija buvo įtikinėjama, kad ji niekada neras tikros
meilės. Ir iš tiesų pirmosios nekaltos meilės patirtis sudaužys jos širdį ir
Marija patikės, kad meilė atneša tik kančią. Atsitiktinumas nuveda ją į Ženevą,
kur ji svajoja padaryti karjerą ir būti laiminga, bet viskas baigiasi tuo, kad
Marija tampa prostitute. Tačiau nors ir verčiasi prostitucija, jai nusišypso
laimė - ji sutinka jauną žavų dailininką ir juodu viens kitą pamilsta.
Ieškodama savęs, Marija turi pasirinkti: ar eiti tamsiu, bevaisiu seksualinių
malonumų keliu, ar viskuo surizikavus atrasti savo vidinę šviesą.
Nedaug ką sakanti ir „Literatūroje ir mene“ publikuota trumputė recenzija.
Kodėl tokia trumputė? Ogi, matyt, todėl, kad daugiau nelabai ką tuo klausimu ir
tepasakysi.
Kultinio Lietuvoje rašytojo, laikančio save savotišku
dvasiniu mokytoju, nauja knyga. Dar viena paprasta, bet stebuklinga istorija
išsiilgusiems ko nors neįmantraus, lengvai sukramtomo, bet geros kokybės.
Naujame romane autorius tyrinėja sakraliąją meilės ir
sekso prigimtį. Siužetas nesudėtingas: dvidešimt trejų metų brazilė,
atvažiavusi į Europą, pradeda dirbti prostitute viename Ženevos naktiniame
bare. Jos svajonė - užsidirbti pinigų, kad grįžus galėtų įsigyti namą ir
išlaikyti tėvus. Bet vieną kartą, žinoma, sutinka paslaptingą vyriškį ir...
Nenumatyti susitikimai, keičiantys gyvenimą, aistra ir
aukojimasis - pagrindinės temos. Autorius ragina skaitytoją atsikratyti savų
prietarų, nugalėti savus demonus ir atrasti savąją vidinę šviesą.
Knyga, beje, pasak autoriaus, remiasi tikrais prostitučių
pasakojimais.
Nuo savęs pridurčiau, kad tai geriau už „Veronika ryžtasi mirti“, bet nepakankamai gerai, kad
įtikintų. Antra vertus, kokio įtikinimo reikia žmogui, pastarąjį dešimtmetį
apskritai neskaičiusiam grožinės literatūros, o per paskutinius pora mėnesių suvartojusiam apie dešimtį lėkštų meilės romanų ir
panašų kiekį fantastinių istorijų, kurių pavadinimai jau trečią dieną išdyla iš
atminties?
Taigi, „Vienuolika minučių“... Įtariu, kad romano „vinis“ turėjo būti
seklios BDSM scenos. Tikrai seklios. Nepaisant to, regis, labiausiai
jaudinančios. Kažkodėl norisi pridurti — deja...
Ir stulbinančio banalumo pabaiga. Spalvinga, džiaugsmo fontanais trykštanti
pabaiga, kurios kulminacija — „baigiamojo žodžio“ tvirtinimas, esą istorija
paremta autentišku pasakojimu buvusios prostitutės, kuri „dabar gyvena Lozanoje
su vyru ir dviem gražiomis dukrelėmis“. Matyt, įspūdžiui sustiprinti, galinėje
knygos nugarėlėje išspausdinta nuotrauka, vaizduojanti parke stoviniuojantį
rašytoją, greta kurio stovi moteris (žinoma, nusisukusi), pavadinta Marija —
suprask, pagrindinė knygos veikėja. Kažkada, gal ir ne taip seniai, alfa.lt
skaičiau sąrašėlį blogiausių filmų pabaigų. Jeigu būtų renkamas blogiausių
knygų pabaigų top'as, „Vienuolika minučių“ būtų solidi pretendentė....
Geriausiu atveju — neįpareigojantis laisvalaikio skaitinys. Nors, tiesa
sakant, net šiam reikalui nerekomenduočiau.
Verta perskaityti, bet nėra geriausia Paulo Coelho knyga.
AtsakytiPanaikinti