Aleksandr Gromov. Feodalas.

Feodalas : mokslinės fantastikos romanas / Aleksandr Gromov. - Kaunas : Eridanas, 2007. - 315, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 397). - ISBN 978-9986-97-176-4.

„Feodalas“ — viena iš tų knygų, kurias skaičiau dukart. Savaime tai joks išskirtinės kokybės ženklas, tiesiog kartais pasitaiko situacijų, kai užklumpa „knygų badas“, o čia ir dabar po ranka nėra nieko naujo. Antra vertus, visiškų kliedesių net ir badaudamas antrą kartą juk neskaitytum. O A. Gromovo romano kliedesiu nė nesugalvotum pavadinti.

Idėja nebloga. Net labai nebloga. Plokštuma — neaišku kur, kada ir kieno sukurta išskirtinai įnoringa dykynė, kurion kartas nuo karto „įmetamas“ vienas kitas mūsų pasaulio mirtingasis. O kadangi naujakuriai didžiai nenuovokūs ir dar didžiau sutrikę, jiems reikalingas vedlys ir globėjas, pretenzingai save vadinantis feodalu. Pastarasis ir yra pagrindinis knygos veikėjas. Toks, sakyčiau, kiek melodramiškas. Derinantis susireikšminimą ir saviplaką.  Dykynė eilinius jos gyventojus varo iš proto vien todėl, kad yra dykynė, bet feodalui veiksmo netrūksta, kol galiausiai vieną gražią dieną viskas mirtinai įgrysta ir iškeliauja anas pasaulio krašto ieškoti.

Galėtumei interpretuoti, esą Ploštuma yra kokia baudykla, kurioje blogiukams atseikėjama pagal nuopelnus. Ogi ne. Nei kodėl, nei už ką vargšai žmogeliai čia patenka — paslaptis ir jiems, ir skaitytojui. Apsiribojama visa apimančia ir visa paaiškinančia aksioma: Plokštuma nepaklūsta jokiems logikos dėsniams. Ir tai patrauklu. Viena vertus, nes išvengiama (na, beveik) didaktinių poteksčių, kita vertus — visada gali tikėtis siužeto netikėtumų.

Kiek prastesnis yra idėjos realizavimas. Palyginti gausūs filosofavimai neužkliūva, ne. Tačiau personažai visgi neįveikia pernelyg aukštai iškeltos pirminio sumanymo kartelės. Ir ką — ilgainiui dvelkteli banalumu. Kalbu ne tik apie nesuvaldomą kaimynų slavų pomėgį svetimuose pasauliuose trainiotis su nepilnametėmis ir piktnaudžiauti spiritiniais gėrimais. Apskritai skaitant lydi jausmas, kad autorius pamažu išsikvepia. Ypač blanki pasirodė pabaiga. Tiesiog — laiku nepadėtas taškas.

Dar norėtųsi paminėti rašymo stilių, prisodrintą sarkazmo ir ironijos perliukų. O kartais pelų. Mat kartais autorius neišvengiamai persistengia, bet — kam nepasitaiko?  Šiuo klausimu A. Gromovas, mano akimis, stilistiškai labai artimas tokiems mano skaitytiems rusų fantastams kaip S. Lukjanenka, A. Baronas, S. Loginovas... Ir lygiai taip, kaip minėtuosius, jį ištinka ta pati bėda — imperialistinio šovinizmo propaganda. Neįsivaizduoju, kaip kitiems, bet man šitai gerokai apkartina skaitymo malonumą. Kartais stačiai iki piktumo.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina