Drakonas
niekada nemiega : mokslinis fantastinis romanas / Glen Cook. - Kaunas :
Eridanas, 2005. - 359, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 349).
- ISBN 9986-97-114-4.
Renkantis G. Cook‘o knygą pro akis
neprasprūdo faktas, kad bent jau kol kas „Drakonas“ yra vienintelė lietuviškai
išversta šio autoriaus sci-fi knyga. Likusios (daugiausia „Juodosios gvardijos“
ciklo) yra fantasy žanro. Prisipažinsiu,
šitai kėlė išankstinį skepsį ir nemažai įtarumo. Pasirodo – visai nepagrįstai.
Turinys: yra žmonių ir n+1 ateivių
rasės apgyvendintas Kanono kosmosas ir yra jo pasaulius jungiantis Tinklas, po
kurį slankioja pusiau vaiduokliški kariniai erdvėlaiviai Sargai, prižiūrintys
tvarką Kosmoso pasauliuose. Dar yra piktavalių maištininkų, ambicingų
garbėtroškų, prieš savo valią į reikalą įsipainiojusių teisuolių ir vienas
kitas pašalietis stebėtojas. Visi jie po kruopelytę neša savo indėlį į
istoriją, kuriai lemta paskęsti dar didesnės Istorijos katile.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad siužetinė
linija nėra perdėm originali, kai kurios žanrinės idėjos apskritai senos kaip
sci-fi pasaulis (pvz., trijų lygmenų ateities megapolių vaizdinys, paskutinį,
bet ne pirmą, kartą tokį radau „Multiversumo angeluose“). Bet tai joks trūkumas. Romano
(nors labiau norėtųsi knygą vadinti kosmine epopėja) veiksmas gana
įtraukiantis, sėkmingai „paskanintas“ detektyvo elementais.
Pradėsiu nuo to, kas šioje knygoje
man tiko ir patiko labiausiai — pusiausvyra ir saikas.
Pusiausvyra tarp pozityvo ir
negatyvo, tarp švelnumo ir smurto, tarp ištikimybės ir išdavystės. Labiausiai
tą pusiausvyrą įkūnija veikėjai. Bene vos vienas kitas iš jų (anaiptol ne
pagrindiniai) yra su aiškiu užrašu ant kaktos „Nepataisomai blogas / Infantiliai
geras“. Daugelio likusiųjų charakteriai kuriami laikantis aukso vidurio
taisyklės. O kas dar svarbiau — tie charakteriai apskritai yra kuriami. Keletas
net labai vykusiai. Beje, nebūtinai žmogiški charakteriai.
Ir saikas. Saikingai kaunasi,
saikingai nuobodžiauja, dar saikingiau pasimyli. Saikingas kiekis žmonių ir
nežmonių, robotų ir virtualių šmėklų. Na, gal kiek daugoka klonų. Bet šiaip
jau — jokių kraštutinumų. Tiksliau, kraštutinumų yra: veikėjų užmojai grandioziniai
— galaktikos valdančiųjų perversmas,
tūkstantmečius viešpatavusios tvarkos suardymas ir t.t. Tačiau net tokie kraštutinumai
neatlaiko laiko konkurencijos: ką
reiškia vienas kitas maištas ir mūšis šimtų, tūkstančių, milijonų metų
perspektyvoje? Kai veiksmo vieta — beribė visata, tokia beribė, kad erdvės ir
laiko kategorijos išnyksta. Tokiame fone belieka kalbėti apie tęstinumą. Ir tai
sąlygiškai. Ką sėkmingai ir daro autorius.
O tasai tęstinumas ne visada glamūrinis. Svarstytinas, abejotinas,
nematuotinas įprastais geras/blogas
matais. Todėl patrauklus, įsimintinas. Bene didžiausia nuosėda (tai toks dalykas, kuris, perskaičius knygą, prašosi būti
apmąstytas) — abejotina žmonijos evoliucija, kai žmogiškumas tampa sąlygiška
kategorija.
Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą