Aleksandr Gromov. Lemingo metai.

Lemingo metai : mokslinis fantastinis romanas : (šiuolaikinė utopija) / Aleksandr Gromov. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2003. - 267, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 259). - ISBN 9955-10-050-8.

Su A. Gromovu buvo taip: pirmasis mano perskaitytas šio autoriaus kūrinys buvo „Feodalas“, o tai, reikia pasakyti, kokybiškas masalas. Taigi — užkibau. Ir artimiausio vizito į biblioteką metu susirinkau viską, kas kataloge pažymėta A. Gromovo pavarde. Tiesa sakant, ne tiek jau ir daug.

Jeigu reikėtų lyginti, „Feodalo“ siužetas, mano akimis, pagaulesnis, labiau intriguojantis ir įtraukiantis. Žodžiu, skaityti pastarąjį kūrinį buvo įdomiau. Nepaisant to, „Lemingo metus“ apibūdinčiau kaip brandesnį, subtilesnį darbą. Sakyčiau, sėkmingiau išlaikyta pusiausvyra tarp kandaus sarkazmo ir filosofinio kalbėjimo, mažiau pramoginių elementų. Precedentinių fenomenų – aliuzijas keliančių vardų, situacijų, posakių, tekstų — gausa kreipia į platesnį kontekstą, džiugina atradimais (Borodino, Napoleonas, Kutūzovas, vonegutiškas desantininkas, Mozė, stiuardesė, vardu Žana... — tai tik keletas atkuriamiausių).

Užtat visaip kaip stebėjausi, kai Wikipedija pateikė autoriaus kūrybos chronologiją: pasirodo, „Lemingo metai“ yra vienas iš pirmųjų A. Gromovo romanų, parašytas  visu dešimtmečiu anksčiau nei „Feodalas“. Antra vertus, vėlesnis rašytojo produktyvumas verčia kilstelėti antakius: kasmet po romaną, o kartais ir du. Kiekybė kokybės sąskaita? Nelygu, ką ta kokybe vadinsime. Apskritai, mano galva, atsakymas į klausimą apie pramoginės literatūros tiražavimo ir kokybės sąveiką — ne visada toks jau vienareikšmis ir negatyvus, kaip kad tvirtina S. Lukjanenkos kūrybos skeptikai. Bet apie tai — kitąsyk.

Romano siužetinė linija konstruojama tarsi iš dviejų gijų: pirmoji, fasadinė — kilusios savižudybių epidemijos problema ir jos sprendimo būdų paieška. O šios istorijos fone skleidžiasi antrasis lygmuo — pamažu pagreitį įgaunanti asmeninė pagrindinio veikėjo drama. Visa istorija kuriama iš dviejų pasakojimo perspektyvų — kalbant pirmuoju ir trečiuoju asmeniu.

Romano veiksmas plėtojasi Konfederacijoje, kurios pagrindiniai valdžios organai — keturios institucijos, vadinamos Tarnybomis: Sanitarinė tarnyba, Technologijų ir gamtos apsaugos tarnyba, Avarinė gelbėjimo tarnyba, Gyventojų dvasinės sveikatos tarnyba. „Keturi stulpai, ramstantys šį pasaulį,“ – anot autoriaus. Pagrindinis veikėjas M. N. Malachovas — funkcionierius, t. y. vienos iš minėtų Tarnybų vadovas.

Funkcionierius — nuo žodžio funkcionuoti, ką jis ir daro. Ga­lite manyti, kaip sraigtelis, nors man būtų maloniau galvoti, jog kaip smegenys. Sugedusią detalę išmeta į šiukšlyną ir teisingai daro. Taip ir funkcionierius už savo neapdairumą atsako patsai savimi.

Negana to, kad Malachovui tenka eiti šias atsakingas ir  rizikingas (pasirodo, klaidingo sprendimo atveju Tarnybos vadovo laukia mirties nuosprendis, kurį realizuoti turėtų susiprasti pats prasižengusysis) pareigas, ponas funkcionierius yra kamuojamas reto TKN — teisingo kelio nuojautos — sindromo. Dovana tai ar prakeiksmas — jis ir pats negali vienareikšmiškai atsakyti, mat nors „galvoje tupintis“ sufleris ir gelbsti kebliose situacijose, tačiau to kaina — gniuždantis fizinis skausmas, jau nekalbant apie nelinksmus išgyvenimus.

Vėl smogė į pakaušį — bukai, smarkiai. Kurgi tabletės, kad jas... Nerasiu. Neklauso pirštai. Viešpatie, betgi aš tuoj imsiu staugti iš skausmo... Prisimerkęs jis susipylė burnon likučius iš gertuvės. Trupučiuką palengvėjo. „Demonijus“ taip lengvai nepasitrauks. Jis gelbės savo šeimininką, spardys jį, degins jam smegenis grūdinta geležimi, kiekvienoje situacijoje jis ras vienintelį teisingą sprendi­mą - perspektyvai, kad pragyventų šeimininke kaip įmanoma il­giau... Jis kausis už kiekvieną gyvenimo dieną, kad šeimininkas ne­drįstų rizikuoti savimi ir juo...

Funkcionieriaus Michailovo asmenybė  ir yra kertinė romano ašis. Eilinės neeilinio žmogaus tapatybės paieškos (fragmentiškas tėvas / savanaudis meilužis / „paženklintas“ tarnystės kitiems ženklu valdininkas...) ir desperatiškos pastangos išlikti.

Tiesa, tiesa... Visos reklaminės anotacijos skelbia, esą 1997 m. „Lemingo metai“ pelnė geriausio rusų mokslinės fantastikos romano vardą. Šįkart neprieštarauju.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina