Poul Anderson. Tau faktorius.

Tau faktorius : mokslinės fantastikos romanas ir apysakos / Poul Anderson. - Kaunas : Eridanas, 2009. - 301, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 454). - ISBN 978-9986-97-251-8.

P. Andersono „Kryžiaus žygis į dausas“,  nors ir skaitytas įkvepiančio jaunatviško romantizmo laikais, nebuvo tas kūrinys, kuris skatintų plačiau pasidomėti autoriaus kūryba. Taigi ir „Tau faktorių“ ėmiau su tam tikra išankstinio skepsio doze. Tačiau iš esmės — viskas su juo gerai. Ir gal ne taip gerai su mano skonio receptoriais. Šypt–vypt.

Romanas priskirtinas prie kosminių epopėjų serijos. Erdvėlaivis su 50–ties žmonių įgula išvyksta ištirti ir, jei palankiai susiklostys aplinkybės, kolonizuoti žmonėms tinkamo gyventi pasaulio. Iš esmės, tiek sėkmės, tiek nesėkmės atveju tai — kelionė į vieną pusę: net jei  keliautojai po kelerių metų grįš atgal į Žemę, dėl tam tikrų erdvėlaivio greičio, artimo šviesos greičiui, nulemtų erdvėlaikio niuansų (Tau faktoriaus) pastarojoje bus praėjęs daugiau nei šimtmetis — pakankamai laiko, kad išmirtų  artimieji ir kardinaliai pasikeistų pažįstamas pasaulis. Deja, o tiksliau — beje, minėtos aplinkybės susiklosto nepalankiai: erdvėlaivis dėl gedimo pasmerktas  vis didinti greitį, o subjektyvaus ir išorinio laiko skirtumai lemia paradoksą: per keletą mėnesių keliautojai gali stebėti senosios visatos mirtį ir naujosios gimtį.

Tiek to formalaus siužeto, kuris, beje, visas surašytas ant knygos nugarėlės. Sakau — formalaus, nes jį lyg ir turėtų užpildyti atradimų ir netekčių fone besirutuliojantys žmonių santykiai, jų asmeninės dramos protu neaprėpiamų įvykių akivaizdoje. Turėtų. Bet ar užpildo? Prieš dešimtmetį, matyt, sakyčiau — taip. Čia ir prasideda  bėdos (?) su skoniu ir jo pokyčiais. Šiandien, kai jau turiu suskaitytą nemenką Naujosios bangos (New Wave), minkštosios (soft sci-fi) mokslinės fantastikos bagažą, „Tau faktoriaus“ veikėjų charakteriai ir išgyvenimai atrodo pernelyg paviršutiniški, pernelyg šabloniški, pernelyg... Neįtikinantys.

Žinoma, galima sakyti, kad tokių įvykių kaip visatos mirtis / gimimas akivaizdoje argi gali būti svarbus atskiro individo  likimas? Kaip kad, tarkim, atitinkamai sumanyta G. Cooko romane „Drakonas niekada nemiega“. Bet P. Andersonas lyg ir koncentruojasi į tai — į žmogų. Kaip visa ko pradžią ir pabaigą. Ir tai toli gražu nėra stiprioji romano pusė.

Kokia ta stiprioji? Pavadinčiau ją grynąja moksline fantastika. Ta pačia, kurią ką tik supeikiau. Taip, šis romanas, tebūnie ir ne tobuliausias, bet klasikinės kietosios sci-fi pavyzdys. Fantastika+Mokslas. Kad ir tie patys Tau faktoriaus aiškinimai —solidūs, bet neperkrauti, eiliniam mirtingajam sudėtingi, bet ne per sunkiai suskaitomi. Mokslinės (!) fantastikos gerbėjui tai neabejotinas privalumas. 

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina