Trumpa apžvalgėlė iš
interneto užkaborių apie minkštosios mokslinės fantastikos subžanrą. Nebūtina
sutikti su autoriaus skoniu, bet paskaityti nepakenks.
Kalbant apie tikros mokslinės fantastikos krizę,
dauguma žmonių turi omeny naujų idėjų trukumą, pasaulių panašumą ir siužetų
pasikartojimą. Tačiau, be originalių mokslinių hipotezių ir techninių
smulkmenų, yra dar žmogaus siela. Būtent jos vingiams išsiaškinti
ir skirta „minkšta” mokslinė fantastika.
Terminą soft science
(„minkšta” SF) pirmą kart panaudojo amerikiečių kritikas Džordžas
Elrikas 1978 metais. Dažniausiai sakoma, kad “minkšta” reiškia
humanišką, susikoncentravusią ne ties mokslu ir technika, o ties procesais,
vykstančiais žmogaus viduje, sieloje.
Vienu iš “minkštos”
fantastikos “pradininkų” yra laikomas amerikos ir pasaulio fantastikos genijus
— Robertas Heinleinas. Dauguma jo knygų yra skirtos skaitytojo
širdžiai, o ne protui. Heinleino romanas “Dviguba žvaigždė” po
SF—trilerio intriga, savyje slepia savimylos aktoriaus naujojo gimimo
istoriją. Pastarasis priverstas vaidinti politiko vaidmenį — ir kaukė po
truputi tampa veidu. Romanas “Durys į Vasarą” yra dar labiau “žmogiškesnis”.
Tai turbūt pati garsiausia, ankstyvosios SF, fantastinė istorija. Istorija
apie meilę: kad būti kartu, istorijos herojai įveikė laiką. Ir
pagaliau “Svetimas svetimoje šalyje” su ryškiai filosofine kryptim. Palyginkite
Heinleino romanus su jo amžininku darbais, ir skirtumas matomas plika akimi.
Aišku, buvo ir Rejus
Bredberis, kurio apsakymų ciklas “Marsiečių kronikos” buvo išleistas dar
1950—aisiais. Tačiau jo niūriai—poetiški kūriniai pradžioje buvo nepripažinti,
amerikiečių fendomas juos tiesiog ignoravo. Bredberio įtaka SF ilgą laiką buvo
labai nežymi (išskyrus antiutopiją). Pirmosius apdovanojimus rašytojas gavo tik
1980 metais. Todėl būtent Heinleinas atidarė durys tikrajai “minkštajai” SF,
kuri 60—aisiais tapo populiaresnė už “kietają” fantastiką.
Vienas iš “minkštos” SF
perliukų — amerikiečio rašytojo Klifordo Saimeko kūryba. Pagrindinė
jo knygų tema yra kontaktas tarp civilizacijų, kurių susiliejimas vyksta ne
fiziniu ar kultūriniu, o dvasiniu ir vidiniu lygiu. Romano “Interchange
station” herojus, gavęs nuo ateivių nemirtingumo dovaną, tampa slaptu
tarpgalaktinės stoties prižiurėtoju. Jo egzistavimo prasmė — svajonė, kad
žmonija bus įtraukta į Galaktikos federaciją, tik, deje, žmonės nelabai veržesi
ten.
Dar viena “minkštos” SF
“mama” yra Ursula K. le Guin. Jos Galaktikos Lyga sukurta aukštos moralės
ir etikos pagrindu, tuo ji ir skyrias nuo kitu tradiciniu
žvaigždžiu imperiju ir sąjungu. Čia verta paminėti nuostabų romaną
“Kairioji tamsos ranka”, ir jos heroju, Lygos atstovą, kuris atsidūria sniego
planetoje Geten.
Jei pradėsime vardinti
fantastinius kūrinius, kurie gilinasi į procesus vykstančius asmenybės
viduje, būtinai reikėtų paminėti Orsono Skoto Kardo romanus apie
genialų generolą Endrių Viginą, pravarde Enderis. Išskirtiniai yra du
pirmieji romanai — “Enderio Žaidimas” (Lietuvoje šią knygą yra išleidusi
leidyklą “Bonus Animus”) ir “Balsas tų, kurių nėra”. Pirmasis romanas
kietai ir be pagražinimų pasakoja apie berniuko vaikystę, o “Balsas…” iš
viso yra vienas geriausių SF romanų pasaulyje. Šioje nuostabioje knygoje
pasakojama apie tai, kokia tragedija gali virsti nenoras pažiūrėti į situaciją
kito žmogaus akimis. Šiuolaikiniame pasaulyje ši problema yra ypač aktuali.
Labai populiariu tapo
romanų ciklas apie dar vieno genialaus karvedžio ir jo šeimos likimą. Šio ciklo
autorė Luis Makmaster Budžold. Maiklas Forkosiganas išskirtinis tuo, kad
jis yra invalidas ir gimė karo planetoje, kurioje tapo tradicija neapkęsti
silpnų žmonių. Todėl herojui tenka dar ir dar kartą įrodinėti,
kad nepriklausomai nuo negalios jis sugeba būti stiprus.
Tarp “minkštosios” SF yra
daug nuostabių kūrinių: Frenko Gelberto “Dune”, Džino Vulfo “Naujosios
saulės knyga”, Deno Simonso “Giperionas”, Devido Brino “Laiškanešys”, Enno
Makefrio “Laivas, kuris mokėjo dainuoti” ir dar daug kitų romanų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą