Robert Silverberg. Sienos karalijos.

Sienos karalijos : mokslinės fantastikos romanas / Robert Silverberg. - Kaunas : Eridanas, 2009. - 317, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 457). - ISBN 978-9986-97-253-2.

Antraštiniai šūkiai a la „Pasaulinis bestseleris!“ mane visada nuteikia priešiškai to bestselerio atžvilgiu. Niūri patirtis byloja, kad kuo labiau pasaulinis, tuo labiau niekinis. Bet „Sienos karalijos“ tokio skepsio nenusipelnė, priešingai — suteikė daug skaitymo malonumo. Visa tai dar keisčiau, turint minty mano nemeilę maginei fantastikai. O pastarosios knygoje gerokai daugiau nei sci-fi elementų. Pastarųjų, tiesa sakant, galėtų ir visai nebūti — šitai niekaip nenuskriaustų kūrinio.

„Sienos karalijos“ — pasakojimas apie kelionę ir asmenybės brandą. Apie atradimus ir praradimus, tikėjimą ir nusivylimą, galiausiai — susitaikymą. Iš įspūdingo Sienos kalno papėdėje įsikūrusių gyvenviečių kasmet kopti viršukalnėn išsiunčiama 40-ties jaunuolių grupė. Jų tikslas — pakartoti Pirmojo Kopėjo, neatmenamais laikais pasiekusio viršukalnę ir sutikusio ten Mokytojus–Dievus, žygį ir pargabenti į gimtąjį kaimą gerovę, t.y. naujų žinių, pamokymų, praktinių patarimų. Bėda, kad iš gausaus būrio kasmetinių kopėjų nė vienam nepavyko pakartoti Pirmojo sėkmės. Tiesa sakant, lipti į kalną — tolygu pasirašyti nuosprendį, kad niekada  nebegrįši atgal. Ir ne tik dėl kalno Karalijose slypinčių magiškų pavojų, fizinį pavidalą išdarkančios ir protą sujaukiančios Pokyčių ugnies. Lygiai taip pat sustabdyti gali viliojantys, užsimiršimą žadantys malonumai, nemirtingumo ir amžinos jaunystės apžavai. Štai šiame kontekste pagrindinis veikėjas Poilaras ir būrys jo draugų leidžiasi į kūno ir dvasios išbandymo kelią.

Romano autorius tiksliai neapibrėžia nei veiksmo laiko, nei vietos, tačiau pamažu, žingsnis po žingsnio, imi suprasti esąs svetimame pasaulyje, labai panašiame į žmogiškąjį, tačiau vis dėlto ne žmonių. Be galo subtiliai kuriamas tas veikėjų nežmogiškumas: saviti, gentinius primenantys papročiai, natūraliomis ir kasdieniškomis tapusios mistinės patirtys, netikėtos fizinės transformacijos... Ir vis dėlto pasverti, kokių — žmogiškų ar svetimeivių — bruožų veikėjai turi daugiau, sunku — jie nuolat balansuoja ant savas ir svetimas ribos.

Kaip jau minėjau, tai istorija apie dvasinę asmenybės brandą. Kartkartėmis autoriui, ypač kai kalba apie veikėjų akistatą su žmogiškąsias silpnybes imituojančiomis situacijomis, nepavyksta išvengti perdėm alegoriško, didaktinio tono. Tarsi skaitytum pamokančią pasakėčią apie gėrio ir blogio kovą. Tačiau kadangi kūrinys apskritai yra labai pasakiškas, tie pamokymai  menkai teužkliūva. O skaityti gera, tikrai.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina 

Naikintina

Andreas Eschbach. Skaitmeninis Jėzus.

Skaitmeninis Jėzus: mokslinis fantastinis romanas / Andreas Eschbach. - Kaunas : Eridanas, 2006. - 2 kn. - ISBN 9986-97-130-6. - UDK: 830-31.

Pacituosiu anotaciją ant knygos nugarėlės: Tarptautinis bestseleris! Ši istorija prasidėjo tūkstantmečių sandūroje. Profesorius Vilfordas Smitas, jau kelis dešimtmečius atliekantis archeologinius kasinėjimus nuošaliausiose Izraelio vietovėse, suranda žmogaus griaučius, pragulėjusius kape nemažiau kaip 20 amžių. Be to, dviejuose kaukolės dantyse aptinkamos amalgamos plombos. O juk plombuoti dantis gydytojai pradėjo tik prieš kokius pusantro šimto metų! Tačiau tai tik žiedeliai. Šalia šių griaučių Stivenas Foksas, profesoriaus Vilfordo pagalbininkas, aptinka skaitmeninės SONY vaizdo kameros naudojimo instrukciją ir ją nuslepia.

Tai vienas iš tų atvejų, kai glaustoje knygos anotacijoje sutalpintas visas jos turinys: perskaitęs anotaciją, gali nebesivarginti skaityti knygos, nes  žinodamas, apie ką, gali 99,99 proc. tikslumu nuspėti kaip ir kodėl. Mokslinės fantastikos užuomina čia vargana — menama kelionė laiku. Iš esmės tai nuotykių romanas. O jei dar nepasisekė (kaip man) ir esate perskaitę D. Browno, ne pradėjusio, bet išpopuliarinusio religines intrigėles,  „Da Vinčio kodą“, telieka konstatuoti: tai to paties tipo skaitinys su visais jam būdingais elementais: atradėju profesoriumi; galingomis ir turtingomis suinteresuotomis pasaulietinėmis jėgomis; skrupulų nepripažįstančiais sąmokslininkais kunigais, bet kokia kaina siekiančiais išsaugoti paslaptį; keletu pagalbininkų funkcijas atliekančių fragmentiškų veikėjų; na, ir, žinoma, atkakliu ir neeilinės sėkmės lydimu drąsuoliu, žūtbūt pasiryžusiu išsiaiškinti tiesą. Aj, pamiršau paminėti privalomąjį drąsuolio atributą — fatališko grožio ir įžvalgaus proto ištikimąją jo palydovę. Žodžiu, visi savo vietoj, savo laiku, su savomis tipinėmis funkcijomis, atliekamomis sekundės tikslumu. Tiesa, jei reikėtų „Skaitmeninį Jėzų“ lyginti su minėtu „Kodu“, laurų vainiką vis dėlto kabinčiau A. Eschbachui: pastarasis nesiblaško po tariamas filosofijas ir neįtikinamas asmenines veikėjų dramas, kuria  paprastą ir aiškų nuotykių trilerį.

Gerumo bent tiek, kad dviejose knygose ilgainiui imantis erzinti nesibaigiantis vaiduoklių vaikymasis vainikuojamas sėkme — ieškotojai pagaliau randa trokštamą įrašą ir netgi sugeba aną peržiūrėti. Šioje vietoje A. Eschbachui spaudžiu ranką: originalumu iš kojų neišvertė, bet bent sugebėjo iki galo nenusibanalinti: pasaulio  nenusiaubė šventasis virusas. Deja, to paties negaliu pasakyti apie  epilogą „Po trejų metų“.

„Skaitmeninis Jėzus“ — kone tobulas detektyvinio veiksmo filmo scenarijus. Beje, 2002 m. jį šiam tikslui panaudojo S. Niemannas (Das Jesus Video). Bėda tik, kad pernelyg atpažįstamas, jog būtų įdomus. Na, nebent pagrindinis moteriškas vaidmuo būtų pasiūlytas kokiai A. Jolie : )

Summa summarum, iš „Skaitmeninio Jėzaus“, kaip iš prestižinių Vokietijos fantastikos premijų laimėtojo, tikėjausi daugiau. Tiesa, dera pripažinti, kad būna ir blogiau. Pvz., koks C. D. Simako „Projektas „Popiežius“. Tačiau pastarasis bent jau neabejotinai fantastinis.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Alaistair Reynolds. Bedugnės miestas.

Bedugnės miestas: mokslinis fantastikos romanas / Alaistair Reynolds. - Kaunas: Eridanas, 2006. - 2 kn. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas). - ISBN 9986-97-125-X.

Chaotiško kratinio įspūdį palikusi knyga. Daugybė idėjų, kai kurios itin vykusios, tačiau, mano akimis, nė viena iki galo sėkmingai nerealizuota. Tiesa sakant, visko čia tiek daug, kad  užtektų mažiausiai trims knygoms, kurių siužetas skirtųsi kaip diena ir naktis.

O to siužeto net norėdamas lengvai nepaspoilinsi — taip viskas susipynę ir persipynę. Lengviausiai atsekama detektyvinė gija: trokšdamas keršto vienas blogiukas medžioja kitą blogiuką už tai, kad šis savo ruožtu taip pat kerštavo. Dviejose nemažos apimties knygose besitęsiančios medžioklės metu paaiškėja, kad iš tiesų blogiukų ir Blogio santykiai gana komplikuoti, o asmenybės ne tik susidvejinusios, bet ir susitrejinusios.

Negali sakyti, kad A. Reynoldsas nesumąstė nieko naujo. Tačiau geri dalykai kaip retos salelės kyšo banalybių mazuto jūroje. Pernelyg daug su kosminio masto tragizmu kontrastuojančių komikso elementų: svarbiausi veikėjai perdėm šaržuoti — stereotipiniai neįtikinamų psichologinių problemų kamuojami supermenai; savaime suprantama, kad neparmušami (kas kad neteko rankos ar kojos — bene problema aną pernakt atsiauginti?), lydimi sėkmės, kuri panašesnė ne į aklą, o į absurdišką, ir šiaip jau viskas jiems einasi kaip iš pypkės, o jei ir ne, tai tik dėl aukštesnio tikslo — šviesesnio žmonijos rytojaus.

Yra ir daugiau šablonų. Reto banalumo Žaidimo idėja: nuobodžiaujantys beširdžiai turčiai implantuoja kokiam po ranka pasitaikiusiam nelaimėliui siųstuvą, tada paleidžia aną bėgti, kur akys mato, o patys imasi jį medžioti. Toliau dar vienas topas:  dėl netikėtos nelaimės (šiuo atveju — Mišinio maro) žlunga aukštų technologijų civilizacija, nes jos pagrindas — mašinos —  nustoja deramai funkcionuoti.  Dar asmenybės nuskaitymas ir egzistavimas skaitmeniniu pavidalu, nemirtingumas ir pomirtingumas, ir t.t., ir pnš.

Jokiu būdu netvirtinu, kad pasikartojantys siužetiniai modeliai yra blogis. Tikrai ne. Jų net pasikartojančiais nederėtų vadinti, tai universalios schemos, kurių formą kūrėjas užpildo savitu turiniu. Negerumai prasideda tada, kad to savitumo nelieka. O dar prasčiau, kai ir paties turinio nesimato, tik negrabiai sukaltas rėmas.

Ir vis dėlto, nors kirba abejonė, kad romano autorius su tuo nesutiktų, gausias banalybes norėčiau nurašyti minėto komikso žanro specifikai. Priėmus pastarojo žaidimo taisykles, romaną galima vadinti pakankamai vykusiu šaudo–gaudo stilistikos kūriniu. Tikrai skaitomu ir tikrai nenuobodžiu. Tiesa, manęs tokio pobūdžio skaitiniai pernelyg nežavi, tačiau „Bedugnės mieste“ buvo ir to, kas nuoširdžiai patiko. Užvis labiausiai — antrinė, prisiminimų forma iškylanti Flotilės, kurios laivai ilgiau nei šimtmetį skraidina kolonistus apgyvendinti naujo pasaulio, ir vieno iš jos vadų Skajaus Hausmano istorija. Tikrai verta atskiro romano. Psichopato bruožų turintis Skajaus personažas  labai pagaulus, deja, neišbaigtas. Ne mažiau šauni idėja apie to paties kapitono, atskraidinusio kolonistus į pažadėtąją žemę, įkvėptą religinį judėjimą, taip pat religinių fanatikų platinamą virusą. Žodžiu, deimančiukų yra. Tebūnie nešlifuotų, paskilinėjusių, bet traukiančių akį ir teikiančių skaitymo malonumą.

Beje, knygos nugarėlė sufleruoja, esą tai geriausias kažkelintų metų sci-fi romanas Anglijoje.  Kodėl gi ne.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina 

David Brin. Išaukštinimo karas.

Išaukštinimo karas: mokslinis fantastinis romanas / David Brin. - Kaunas: Mažasis Eridanas, 1996. - (Pasaulinės fantastikos Aukso fondas) - ISBN 9986-36-018-8.

1988-ųjų Hugo laimėtojas. Mano akimis, toli gražu ne pavyzdinis nominantų gretose.

Nors pati idėja įdomi: subrendusi ir kosmines keliones įvaldžiusi rasė imasi globoti bei lavinti potencialių mąstymo užuomazgų turinčią jaunesniąją rasę. Kitaip tariant, globėjai  išaukština „klientus“. Šiam reikalui pasitelkiama genų inžinerija, veislinė atranka ir kt. metodai, o visa tai virsta skola, kurią globotiniai moka patronuojančiai rasei sutartyje numatytą laiką. Taigi ugdymo sėkmės ir nesėkmės tiesiogiai susijusios su ugdytojų ekonominiu bei politiniu statusu Galaktikoje. Toks tad yra kontekstas, kuriame vystosi žmonių ambicijų ir ateivių savanaudiškumo pakurstytas konfliktas.

Taigi, idėjos realizavimas... Žiūrim, ką turim. O pirmiausia turim erdvėlaivius pilotuojančias neošimpanzes ir neodelfinus.  Pastarieji tūno šešėlyje (ir dėkui Dievui...),  užtat pirmieji...  Tebūnie nestokojantys potencialo, betgi išties perdėm  beždžioniški.  Standartiniai pobaisiai „Beždžionių planetos“ egzemplioriai.  Teatleidžia man anų gerbėjai.

Užtat apie svetimeivius skaityti gerokai įdomiau. Kai kurie iš jų net nusisekę. Berods pamintijimuose apie „Žiedinio pasaulio“ personažus jau dėsčiau nuomonę, kad ateivių išvaizdos ir fiziologinių ypatybių aprašinėjimai — slidus reikalas. Dažniausiai nenusisekę. Timbrimių ir gubru rasių atstovų aprašymai „Išaukštinimo kare“ tikrai nėra patys prasčiausi. Na, su timbrimiais rašytojas pernelyg pataikauja skaitytojui skoniui, bet ką padarysi, čia jau duoklė  negudriai intrigėlei apie žemiečio ir svetimeivės romantiškus santykius. Užtat pseudosparnuočiai gubru man tikrai patiko, nors aniems romane ir teko priešų vaidmuo.

Kas dar? Tiesa sakant, nieko. Galima, žinoma, bandyti įžvelgti visokiausių homo sapiens prigimčiai būdingų niuansų aktualizaciją, o bet tačiau — tai ne tas kūrinys, dėl kurio stalčiuje norėtųsi ieškoti padidinamojo stiklo...

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina 

Connie Willis. Pasaulio pabaigos knyga.

Pasaulio pabaigos knyga: mokslinis fantastinis romanas / Connie Willis. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2005. - 2 kn. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas). - ISBN 9955-10-120-2.

Pradėti, matyt, derėtų nuo to, kad fantastikos šiame į dvi knygas padalintame romane lygiai tiek, kiek C. Willis pasakojamoje istorijoje kyla rūpesčių dėl užlūžusių fiksuoto ryšio telefono tinklų. Kas kad įpusėjęs XXI a. — bene tai rimta priežastis naudotis mobiliaisiais? Šiame kontekste gerokai nublanksta tokia smulkmė kaip kelionės laiku.

Savo funkcijų neatliekantys telefonai iš esmės lemia siužeto eigą. Iš ryšio zonos dingus universiteto dekanui, jį pavaduojančio mokslininko ambicijos lemia, kad jauna panelė istorikė, apsirūpinusi lingvistiniu, istoriniu ir kultūriniu bagažu, iškeliauja į XIV a.  Oksfordą, tikėdamasi patyrinėti vietinių gyvenimo subtilybes. Panelės entuziazmas ir pavaduotojo garbėtroška nustelbia apie pavojus įspėjantį sveiką protą, kurį įkūnija gelbėtojas profesorius. O kur trumpa, ten trūksta. Pokštininkas likimas ir karščiuojantis programuotojas apsirinka vos dviem dešimtmečiais ir tyrinėtoja Oksfordo apylinkėse  išmetama 1348–aisiais. Štai čia panelės istorikės entuziazmas ima sparčiai blėsti. Čia — maras. Buboninė, pneumoninė ir dar, dievai žino, kokios rūšies Juodoji Mirtis, pasak istorinių šaltinių,  XIV a. nušienavusi nuo trečdalio iki pusės Europos gyventojų. Tiesa, dievai gal ir nežino, dievai tuo metu apskritai atostogavo ir į juo besikreipiantiems paliko atostogų autoatsakiklį. Ir panelę istorikę, paskiepytą nuo visų įmanomų užkrečiamų ligų ir dėl erdvėlaikio kontinuumo savisaugos paradokso negalinčią niekaip pakeisti pasmerktųjų lemties.

„Pasaulio pabaigos knygoje“ esama kažko, kas turi potencialą sukrėsti. Ar bent krestelėti. Besimezgantys artumo santykiai tarp žmonių, kuriuos paženklina neišvengiama mirtis. Tiek XXI-ame a., tiek XIV-ame a. Ne, tikslingo žiaurumo ar bauginančio mirties aprašinėjimo čia nėra. Autorė  pasirenka  iš pirmo žvilgsnio lyg ir paprastesnę, bet, mano akimis, teisingesnę taktiką: metodišką mirčių konstatavimo strategiją.  Miršta vienuolis. Taip. Ūkvedys. Ką gi... Pastarojo šeimyna. Senoji ponia. Mylimiausia mergaitė. Taip, dar keletas vaikiukų. Kas liko?  Mhm, dar kunigas. Taip, mirs ir jis. Mirs visi. Mirs. Mirė. Psichologizmui ar hiperbolizuotam išgyvenimui šiomis aplinkybėmis nedaug telieka vietos, o ar dėl autorės užmačių, ar dėl gebėjimų stokos taip nutinka — kitas klausimas. Kaip ten bebūtų, pastarųjų nepasigedau.

Vienas didžiausių romano trūkumų — itin schematiški veikėjų (gal tik išskyrus vaikų) charakteriai, o veikiančiųjų viduramžiuose — dar ir statiški. Bet apskritai „Pasaulio pabaigos knyga“ duos tiek, kiek pasiimsi, todėl ir jos vertinimas labai subjektyvus. Mane ji inspiravo atidžiau pasidomėti aprašomu viduramžių periodu, pusę nakties prasėdėjau su skaitiniais apie maro pandemijų Europoje istoriją. Galiausiai, tai buvo viena tų knygų, kurią užvertus kilo klausimas: kas čia svarbiausia? Mano atsakymas — bendrystė. Bendrystė, kurios esmė ne artimo meilė, bet pirmiau visko — įsipareigojimas tam greta esančiam. Gyvam ir mirusiam. Net jei viskas, ką gali padaryti — tik (net!) varpo dūžiais palydėti išeinantįjį anapusybėn.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina
Naikintina 

Robert Charles Wilson. Kokonas.

Kokonas : mokslinės fantastikos romanas / Robert Charles Wilson. - Kaunas : Eridanas, 2007. - 413, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 405). - ISBN 978-9986-97-189-4.

R. Ch. Wilsono „Kokoną“ įtraukiu į labiausiai patikusių visų laikų skaitinių top‘ą. Ir, be abejonės, tai vienas iš tų kūrinių, kuriais galima drąsiai mojuoti panosėje sci–fi žanro, kaip „pigios pramoginės literatūros“, skeptikams.

Siužetas paremtas universalia idėja: „katastrofa + pasaulio gelbėjimas“. Žemė svetimeivių hipotetikų apgaubiama tariamu kokonu, o to pasekmė — sunkiai suvokiama laiko tėkmės šiapus ir anapus kokono skirtis. Tokia didžiulė, kad abstrakti pasaulio pabaigos vizija grasina virsti konkrečiu faktu, ištiksiančiu knygos veikėjus aniems dar nespėjus sulaukti anūkų.

Taigi — lyg ir nieko nauja po saule. Romano idėjinis lygmuo  išskirtiniu originalumu nepasižymi: siužetas kelia aliuzijų su tokiais kūriniais kaip G. Egano „Karantinas“, Ch. Shefildo „Tarp nakties prisiglaudimų“, neseniai aprašytas P. Andersono „Tau faktorius“ taip pat paremtas subjektyvaus ir išorinio laiko tėkmės skirtumu ir t. t. Tačiau „Kokonas“ yra vienas iš tų retų atvejų, kai pažįstama idėja, siužetas, situacija anaiptol negali būti pavadinta trūkumu. Viena vertus, todėl, kad pakreipiama naujai; antra vertus, nes paskęsta tarp kitų, lyg ir svarbesnių, esmingesnių įvykių ir išgyvenimų. Kaip ir kodėl tai nutinka?

Knygos apimtis nemenka ir visko čia yra daug. Tasai daug šįkart su pliuso ženklu. Man regis, tą gausumą lengviausia susisteminti aptariant pačią romano struktūrą. Pirmiausia — formaliąją. „Kokonas“ — išskirtinai techniškai tvarkingas pasakojimas, sukonstruotas laikantis pamatinių  dispozicijos, t. y. teksto komponavimo, taisyklių.  Tiesa, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti priešingai, nes nuoseklios istorijos įspūdį iškreipia retrospektyvūs pasakojimo intarpai. Tačiau ir pastariesiems būdinga klasikinė kompozicija: įžanga, kulminacija pasibaigiantis dėstymas, galiausiai — nuožulni atomazga. Taigi taip lygiagrečiai dėstomos buvusi ir esama istorijos tuo pat metu kuria ir intrigą (o kas nutiko tarp jų??), ir sufleruoja: pagrindiniai veikėjai gyvi, Žemė tebesisuka aplink Saulę. Na, galbūt tai eliminuoja netikėtumo faktorių, tačiau nepaisant to, manau, kokybiškai tokio tipo kompozicija romaną praturtina.

Toliau — siužetinio lygmens struktūra. Vėlgi dvilypė. Veiksmas trunka dešimtmečius, per kuriuos nutinka begalė įvykių. Pirmiausia — sietinų su fantastika: kokono atsiradimas, jo kilmės aiškinimasis, moksliniai bandymai, Marso įsisavinimas ir t.t. Žodžiu, duoklė mokslinės fantastikos žanrui. Be abejonės, kokybiška, intriguojanti, nestokojanti mokslinio aiškinimo, su tipiniais žanro veikėjais — genijumi mokslininku, beatodairiškai ieškančiu išeities, kaip išgelbėti žmoniją. Antrasis siužeto lygmuo — pagrindinio veikėjo gyvenimo istorija, susipynusi su katastrofos akivaizdoje vykstančia žmonijos drama. Nors pastarasis atsiduria greta globalių įvykių centro, jis ne tas, kuris gali pakeisti pasaulį, nulemti esminius pokyčius (beje, tą pačią pagrindinio veikėjo netiesioginio dalyvavimo svarbiausiuose įvykiuose  taktiką R. Ch. Wilsonas iš esmės naudoja ir „Chronolituose“). Tai stebėtojas, geriausiu atveju — pagalbininkas tų, kuriems lemta kurti istoriją. Pagalbininkas ir draugas. Mylimasis. Kaip vykusiai recenzijoje pastebi Gediminas Kulikauskas, čia derėtų kalbėti apie soft sci–fi, New Wave būdingą psichologizmą. R. Ch. Wilsonas pastarąjį dozuoja saikingai ir neįkyriai. Net meilės (kurios apraiškos sci-fi padangėje dažniausiai alergizuoja iki egzeminio bėrimo) siužetinė linija romane pakankamai subtili, kad nenustelbtų visa ko kito. Apskritai pagrindinių veikėjų paveikslai ryškūs, nenusileidžiantys iki sentimentalumo, bet pakankamai motyvuoti. Tai leidžia patirti papildomą skaitymo malonumą.

Summa summarum, romaną pavadinčiau brandžiu, turtingu ir turiningu. Rimtąja literatūra, kurios apibūdinimui nepakanka vienintelio būdvardžio įdomi.

Tiesa, 2006 „Kokonas“ nuskynė Hugo laurus. Daugiau nei pelnytai. Išleisti du tęsiniai: „Ašis“ ir „Sūkurys“. Deja, kol kas — ne lietuviškai.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Soft sci-fi / Minkštoji mokslinė fantastika

Trumpa apžvalgėlė iš interneto užkaborių apie minkštosios mokslinės fantastikos subžanrą. Nebūtina sutikti su autoriaus skoniu, bet paskaityti nepakenks.

Soft sci–fi

Kalbant apie tikros mokslinės fantastikos krizę, dauguma žmonių turi omeny naujų idėjų trukumą, pasaulių panašumą ir siužetų pasikartojimą. Tačiau, be originalių mokslinių hipotezių ir techninių smulkmenų, yra dar žmogaus siela. Būtent jos vingiams išsiaškinti ir skirta „minkšta” mokslinė fantastika.

Terminą soft science („minkšta” SF) pirmą kart panaudojo amerikiečių kritikas Džordžas Elrikas 1978 metais. Dažniausiai sakoma, kad “minkšta” reiškia humanišką, susikoncentravusią ne ties mokslu ir technika, o ties procesais, vykstančiais žmogaus viduje, sieloje.

Vienu iš “minkštos” fantastikos “pradininkų” yra laikomas amerikos ir pasaulio fantastikos genijus — Robertas Heinleinas. Dauguma jo knygų yra skirtos skaitytojo širdžiai, o ne protui. Heinleino romanas “Dviguba žvaigždė” po SF—trilerio intriga, savyje slepia savimylos aktoriaus naujojo gimimo istoriją. Pastarasis priverstas vaidinti politiko vaidmenį — ir kaukė po truputi tampa veidu. Romanas “Durys į Vasarą” yra dar labiau “žmogiškesnis”. Tai turbūt pati garsiausia, ankstyvosios SF, fantastinė istorija. Istorija apie meilę: kad būti kartu, istorijos herojai įveikė laiką. Ir pagaliau “Svetimas svetimoje šalyje” su ryškiai filosofine kryptim. Palyginkite Heinleino romanus su jo amžininku darbais, ir skirtumas matomas plika akimi.

Aišku, buvo ir Rejus Bredberis, kurio apsakymų ciklas “Marsiečių kronikos” buvo išleistas dar 1950—aisiais. Tačiau jo niūriai—poetiški kūriniai pradžioje buvo nepripažinti, amerikiečių fendomas juos tiesiog ignoravo. Bredberio įtaka SF ilgą laiką buvo labai nežymi (išskyrus antiutopiją). Pirmosius apdovanojimus rašytojas gavo tik 1980 metais. Todėl būtent Heinleinas atidarė durys tikrajai “minkštajai” SF, kuri 60—aisiais tapo populiaresnė už “kietają” fantastiką.

Vienas iš “minkštos” SF perliukų — amerikiečio rašytojo Klifordo Saimeko kūryba. Pagrindinė jo knygų tema yra kontaktas tarp civilizacijų, kurių susiliejimas vyksta ne fiziniu ar kultūriniu, o dvasiniu ir vidiniu lygiu. Romano “Interchange station” herojus, gavęs nuo ateivių nemirtingumo dovaną, tampa slaptu tarpgalaktinės stoties prižiurėtoju. Jo egzistavimo prasmė — svajonė, kad žmonija bus įtraukta į Galaktikos federaciją, tik, deje, žmonės nelabai veržesi ten.

Dar viena “minkštos” SF “mama” yra Ursula K. le Guin. Jos Galaktikos Lyga sukurta aukštos moralės ir etikos pagrindu, tuo ji ir skyrias nuo kitu tradiciniu žvaigždžiu imperiju ir sąjungu. Čia verta paminėti nuostabų romaną “Kairioji tamsos ranka”, ir jos heroju, Lygos atstovą, kuris atsidūria sniego planetoje Geten.

Jei pradėsime vardinti fantastinius kūrinius, kurie gilinasi į procesus vykstančius asmenybės viduje, būtinai reikėtų paminėti Orsono Skoto Kardo romanus apie genialų generolą Endrių Viginą, pravarde Enderis. Išskirtiniai yra du pirmieji romanai — “Enderio Žaidimas” (Lietuvoje šią knygą yra išleidusi leidyklą “Bonus Animus”) ir “Balsas tų, kurių nėra”. Pirmasis romanas kietai ir be pagražinimų pasakoja apie berniuko vaikystę, o “Balsas…” iš viso yra vienas geriausių SF romanų pasaulyje. Šioje nuostabioje knygoje pasakojama apie tai, kokia tragedija gali virsti nenoras pažiūrėti į situaciją kito žmogaus akimis. Šiuolaikiniame pasaulyje ši problema yra ypač aktuali.

Labai populiariu tapo romanų ciklas apie dar vieno genialaus karvedžio ir jo šeimos likimą. Šio ciklo autorė Luis Makmaster Budžold. Maiklas Forkosiganas išskirtinis tuo, kad jis yra invalidas ir gimė karo planetoje, kurioje tapo tradicija neapkęsti silpnų žmonių. Todėl herojui tenka dar ir dar kartą įrodinėti, kad nepriklausomai nuo negalios jis sugeba būti stiprus.

Tarp “minkštosios” SF yra daug nuostabių kūrinių: Frenko Gelberto “Dune”, Džino Vulfo “Naujosios saulės knyga”, Deno Simonso “Giperionas”, Devido Brino “Laiškanešys”, Enno Makefrio “Laivas, kuris mokėjo dainuoti” ir dar daug kitų romanų.

Info iš http://www.elt.lt/2007/12/28/zanrai-minkstoji-moksline-fantastika/

Poul Anderson. Tau faktorius.

Tau faktorius : mokslinės fantastikos romanas ir apysakos / Poul Anderson. - Kaunas : Eridanas, 2009. - 301, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 454). - ISBN 978-9986-97-251-8.

P. Andersono „Kryžiaus žygis į dausas“,  nors ir skaitytas įkvepiančio jaunatviško romantizmo laikais, nebuvo tas kūrinys, kuris skatintų plačiau pasidomėti autoriaus kūryba. Taigi ir „Tau faktorių“ ėmiau su tam tikra išankstinio skepsio doze. Tačiau iš esmės — viskas su juo gerai. Ir gal ne taip gerai su mano skonio receptoriais. Šypt–vypt.

Romanas priskirtinas prie kosminių epopėjų serijos. Erdvėlaivis su 50–ties žmonių įgula išvyksta ištirti ir, jei palankiai susiklostys aplinkybės, kolonizuoti žmonėms tinkamo gyventi pasaulio. Iš esmės, tiek sėkmės, tiek nesėkmės atveju tai — kelionė į vieną pusę: net jei  keliautojai po kelerių metų grįš atgal į Žemę, dėl tam tikrų erdvėlaivio greičio, artimo šviesos greičiui, nulemtų erdvėlaikio niuansų (Tau faktoriaus) pastarojoje bus praėjęs daugiau nei šimtmetis — pakankamai laiko, kad išmirtų  artimieji ir kardinaliai pasikeistų pažįstamas pasaulis. Deja, o tiksliau — beje, minėtos aplinkybės susiklosto nepalankiai: erdvėlaivis dėl gedimo pasmerktas  vis didinti greitį, o subjektyvaus ir išorinio laiko skirtumai lemia paradoksą: per keletą mėnesių keliautojai gali stebėti senosios visatos mirtį ir naujosios gimtį.

Tiek to formalaus siužeto, kuris, beje, visas surašytas ant knygos nugarėlės. Sakau — formalaus, nes jį lyg ir turėtų užpildyti atradimų ir netekčių fone besirutuliojantys žmonių santykiai, jų asmeninės dramos protu neaprėpiamų įvykių akivaizdoje. Turėtų. Bet ar užpildo? Prieš dešimtmetį, matyt, sakyčiau — taip. Čia ir prasideda  bėdos (?) su skoniu ir jo pokyčiais. Šiandien, kai jau turiu suskaitytą nemenką Naujosios bangos (New Wave), minkštosios (soft sci-fi) mokslinės fantastikos bagažą, „Tau faktoriaus“ veikėjų charakteriai ir išgyvenimai atrodo pernelyg paviršutiniški, pernelyg šabloniški, pernelyg... Neįtikinantys.

Žinoma, galima sakyti, kad tokių įvykių kaip visatos mirtis / gimimas akivaizdoje argi gali būti svarbus atskiro individo  likimas? Kaip kad, tarkim, atitinkamai sumanyta G. Cooko romane „Drakonas niekada nemiega“. Bet P. Andersonas lyg ir koncentruojasi į tai — į žmogų. Kaip visa ko pradžią ir pabaigą. Ir tai toli gražu nėra stiprioji romano pusė.

Kokia ta stiprioji? Pavadinčiau ją grynąja moksline fantastika. Ta pačia, kurią ką tik supeikiau. Taip, šis romanas, tebūnie ir ne tobuliausias, bet klasikinės kietosios sci-fi pavyzdys. Fantastika+Mokslas. Kad ir tie patys Tau faktoriaus aiškinimai —solidūs, bet neperkrauti, eiliniam mirtingajam sudėtingi, bet ne per sunkiai suskaitomi. Mokslinės (!) fantastikos gerbėjui tai neabejotinas privalumas. 

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Larry Niven. Žiedinio pasaulio inžinieriai.

Žiedinio pasaulio inžinieriai : mokslinės fantastikos romanas / Larry Niven. - Kaunas : Eridanas, 2008. - 347, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 420). - ISBN 978-9986-97-208-2.

Šiaip ne taip įveikiau šį „Žiedinio pasaulio“ tęsinį. Tęsinio tęsiniai — iššūkis, kurio nebeturiu jėgų priimti. „Inžinieriai“ nenuvylė, nes vilčių nepaliko jau pirmoji dalis. Tačiau nustebinti sugebėjo. Dar nežabotesnės fantazijos šuorais, žinoma.  Būna, kad skaitai knygą ir galvoji — buka. Tai štai, šioji ne šiaip sau buka, o su užmoju, reto didumo užmoju.

Ir tai ne tas atvejis, kai galimos išlygos apie „skonio reikalą“.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Larry Niven. Žiedinis pasaulis.

Žiedinis pasaulis : mokslinis fantastinis romanas / Larry Niven. - Kaunas : Eridanas [i. e. Mažasis Eridanas], 1996. - 335 p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; 40). - ISBN 9986-36-012-9.

Manęs dar nebuvo — alyvos žydėjo... Ne, ne taip : ) Manęs dar nebuvo — L. Niveno „Žiedinis pasaulis“ jau buvo apdovanotas Locus, Hugo, Nebula premijomis. Tegul šis faktas atleidžia mane nuo jo pagrįstumo svarstymų: manęs nebuvo, nemačiau, negirdėjau, nesiginčiju. Žinoma, kaip ir kiekvienam teisingos sci-fi gerbėjui, knieti kelti retorinius klausimus apie vieno ar kito nominanto nuopelnus, betgi bergždžias reikalas (štai anądien skaičiau komentarą, kuriame vienas geriausių mano skaitytų sci-fi romanų buvo išvadintas beviltiška nuoboda). Žodžiu, tiesiog konstatuoju: kokie objektyvieji kriterijai lėmė „Žiedinio pasaulio“ apdovanojimus — man paslaptis. Ir kalbu ne tik apie nominacijas, kalbu apie minią sužavėtų gerbėjų, inspiraciją kurti virtualų žaidimą su klaikiomis veikėjų vizualizacijomis ir t.t., ir pnš.  Antra vertus, ar tikrai yra kuo stebėtis? — pastarąsias dvi dienas TV žinių laidos (ir likusios medijos) negaili laiko reportažams apie kažkokį paniurusios fizionomijos amerikiečių katiną, dėl kurio „internautai tiesiog patrako“ ir kuris jau neša savo šeimininkams sveiku protu nesuvokiamą pelną. Ir tai net ne fantastika — realybė.

Prieš pora dienų skaičiau R. Maskoliūno interviu, kuriame jis labai taikliai pastebi: „Yra toks terminas – willing suspense of disbelief (savanoriškas netikėjimo pristabdymas). Žiūrovas (ar skaitytojas) turi savanoriškai sutikti patikėti tuo, ką mato ar skaito ir manyti, kad taip iš esmės gali būti. <…> Net kuriant visiškai fantastinį pasaulį, kuris egzistuoja tik vaizduotės sukurtoje erdvėje, jame turi galioti tam tikri dėsniai ir logika.“ Iki 20 psl. knygą skaičiau su viltimi, esą galbūt čia tik kokia įmantri  pernelyg galvoto rašytojo įvadų rašymo specifika. Tačiau, kai 20 psl. dukart (nes pirmąkart pagalvojau, gal kažką sumaišiau??) perskaičiau, kaip didžiai grėsmingas, karingas ir visaip kitaip baugus oranžiniu kailiu apžėlęs svetimeivis kzinas paprašo: „Jei gali, pašildyk man burbono, mielai išgersiu“, supratau — rašytojo fantazijos man jau nebesuvokt. Absurdiškai egzotiškos išvaizdos ateivių pageidavimas dalykinio pokalbio metu atsigaivinti burbonu ir morkų sultimis negrįžtamai niekais pavertė manąjį willing suspension of disbelief.

Romane kuriama istorija apie keturių bendražygių, iš kurių du yra svetimeiviai, kelionę į Žiedinį pasaulį ir nuotykius jame. Kelionės priežastis ir ekspedicijos narių parinkimas labiau nei neįtikimi. Personažų paveikslai kuriami su pretenzijomis į originalumą, deja, idėjos realizavimas smarkiai „sušlubavo“: charakteriai, mano galva, beviltiškai nenusisekę, tiksliau — jų apskritai nėra. Sužmoginti nežmogiškos kilmės personažai taip pat neblizga. Apie išvaizdą jau užsiminiau. Apskritai ateivių išvaizdos aprašinėjimas sci–fi literatūroje — subtilus reikalas, neretai jis pernelyg  juokingas, pernelyg kvailas, pernelyg... Mano pastebėjimu, sėkmingiausiai apie ateivius rašo tie, kurie jų ... neaprašo. Ar bent jau į tą aprašymą nekoncentruoja pernelyg daug dėmesio.

Paties Žiedinio pasaulio idėja (kaip ir dar keletas „techninio“ pobūdžio) pagauli, todėl nuoširdžiai gaila, kad nė dešimtadaliu nebuvo išnaudota: pagrindinius veikėjus tasai pasaulis iš esmės domina tik tiek, kiek tai susiję su jų pastangomis pastarąjį kuo greičiau apleisti.

Dar vienas įsiminęs momentas — nenatūralios atrankos būdu „išvestos“ žemietės, panelės Tilos, dėl kurios kvailumo / įžvalgumo niekaip negali apsispręsti autorius, nesėkmingos sėkmės istorija. Potenciali, bet vėlgi — pernelyg paviršutiniška, apmaudžiai neišnaudota.

Summa summarum, L. Nivenas — puikus idėjų generatorius, tačiau gerai (ir ne tik skonio prasme) literatūrai vien idėjos nepakanka. Deja.

Beje, kad jau turiu, tai skaitau tęsinį — „Žiedinio pasaulio inžinieriai“. Panašiai įvade rašo autorius: kad jau pirma dalis sulaukė tokio pasisekimo, tai ką — sukūriau antrąją. Pirmųjų 50-ties puslapių įspūdis — geriau jau būtų nekūręs...

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Aleksej Baron. Vyresni už mus.

Vyresni už mus : mokslinis fantastinis romanas / Aleksej Baron. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2005. - 314, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 347). - ISBN 9955-10-139-3.

Sunkiai vienareikšmiškai apibūdinama knyga. Kažkas joje yra, bet tas „kažkas“ išblanksta pernelyg pasikartojančių sci-fi idėjų fone. Dirbtinio erdvėlaivio intelekto savivalė pernelyg primena A. C. Clarke „Kosminę odisėją“, nesenstančių dušimtmečių sveikuolių paveikslas pirmiausia asocijuojasi su L. Niveno „Žiediniu pasauliu“, o romantinės  siužetinės linijos finalo banalybės... Sakyčiau, matėm mes tų garbių karalių minėto A. C. Clarke „Ramose“, bet ką jau čia titulus lyginti. Juolab, kad prototipas taip pat toli gražu ne sektinas pavyzdys.

Tą likutį, kuris patraukė,  pavadinčiau ne originaliu, bet įsimintinu. Pirmiausia — insaitus. Sapno / vizijos / ženklo / pranešimo kombinaciją. Jų kilmės, prasmės ir tikslo spėjimas, manau, vienas iš stipresnių romano momentų. Deja, pačių insaitų (pateikiami kaip intarpai — atskiri savarankiški pasakojimai) turinys  elementariai nuobodus. Beje, iš pradžių stebėjausi vertėjos sprendimu palikti anglicizmą, vėliau dingtelėjo, kad greičiausiai jį taip vartojo A. Baronas, juk versta ne iš anglų, o rusų kalbos. Tarkim, įžvelgimai būtų buvę kur kas geriau, solidžiau ir svariau. Sakytumei, smulkmena, bet stilistiškai ši smulkmena man kliuvo. Ogi todėl, kad rašymo stilius buvo antroji dėmesį traukianti  kūrinio ypatybė. Tiksliau — pirmojo knygos trečdalio rašymo stilius. Lengvas, pagaulus, pilnas ironiškų ekskursų, primenančių išplėtotas sentencijas.

Meilė – tai bjauri sveiko organizmo patologija. Psichinė, bet vis tiek užkrečiama. Galų gale praeina savaime, bet ne visada ir negreitai. Kaip ir bet kuri liga, turi skiriamųjų bruožų. Vienas iš svarbiausiųjų – iškreiptas tikrovės suvokimas. Pavyzdžiui, jeigu moteriai išėjus, ima rodytis, kad lempos šviečia blankiai, jūs, matyt, jau apsirgote. Ir netgi su komplikacijomis.

Deja deja, neilgai trukus, sentencijų šulinėlis išsenka, šmaikštumas išsikvepia ir lieka — kas? Kaip amerikietiškame buitinio humoro seriale: po tariamai šmaikštaus veikėjo komentaro „stoja“ pauzė, kurią užpildo foniniai aplodismentai ir juokas — priminimas žiūrovui, kad štai, žmogau, čia buvo juokinga.

Beje, A. Barono romanas (bent jau pirmoji jo pusė) išties primena buitinių elementų prisodrintą melodramišką komediją. Vienareikšmiškai išskirti pagrindinės kūrinio temos nelabai ir pavyktų. Kietosios sci-fi linija — kontaktas su tais, „kurie vyresni“ — retai kada išsiveržia į pagrindinį planą.  Čia dominuoja nesklandžiai sklandūs santykiai su moterimi, komuną primenančios kosminės stoties bendruomenės narių gyvenimo ir būdo niuansai, beigi turėjęs būti komiškas, bet kiek lėkštokas pagrindinio herojaus vyriškumo įrodinėjimas. Viena vertus, visko daug, kita vertus — pernelyg mažai, kad išties įsimintų ir išsiskirtų.

***

Apsinuodijo demagogija.

Jeigu žmogus slapstosi už nenuginčijamų teiginių, jis tikrai kažko bijo.

...abstrakčius apmąstymus išvaiko kuo puikiausiai. Mintys tampa pasibaisėtinai konkrečios.

Temperamentas – charakterio puošmena. Ir nakties džiaugsmas.

Nė vienas protingas žmogus negali būti protingas be pertraukos.

Pasitaiko moterų, kurios kiekvieną akimirką žino, ko būtent nenori. Su jomis smagu žaisti – pavyzdžiui, minti mįsles. Malonumas – neapsakomas.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Aleksandr Gromov. Tūkstantis ir viena diena.

Tūkstantis ir viena diena : mokslinis fantastinis romanas / Aleksandr Gromov. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2004. - 238, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 289). - ISBN 9955-10-075-3.

Recenzija — subtilus dalykas. Kuo daugiau recenzijų skaitau, tuo labiau neapsisprendžiu, kokio žanro elementai jose turėtų vyrauti, idant rezultatas įtiktų plačiajai auditorijai: informaciniai?, agitaciniai?, grožiniai?, reklaminiai? Skaitau vieną recenziją — pernelyg informatyvi,  spoilinanti; kita — su nukrypimais į tik pačiam jos autoriui įdomias filosofijas; trečia — entuziastingas šlovinimas, norom nenorom keliantis minčių apie reklamą. O kur dar objektyvaus vertinimo ir subjektyvaus skonio sankirtos problemos.

Būtent todėl, kai ėmiausi įgyvendinti šio tinklaraščio idėją, atsisakiau minties rašyti recenzijas. Nusprendžiau tenkintis pamintijimais — tai kodinis kultinės frazės „dėl skonio nesiginčijama“ analogas.

Šiuos mano pasvarstymus inspiravo dar viena recenzija. Pastarosiomis pasidomiu dukart: prieš asmeninę pažintį su knyga/filmu ir po jos. Prieš — nes norisi patikrinti, ar nelabai prašausiu į šalį su pasirinkimu (buvo čia kartą toks atvejis su įsimintino pavadinimo nesusipratimu „Karalius kraujas“), po — smalsu sulyginti savo ir recenzento bei komentuojančiųjų nuomones. Tinklalapyje www.skaityta.lt publikuota A. Gromovo „Tūkstančio ir vienos dienos“ recenzija — vienas iš tų pavyzdžių, kai perskaičius norisi paklausti: ei, ar mes tikrai kalbame apie tą patį romaną? Paskui prisimenu savo literatūros mokytojos pamokymą: kuo daugiau interpretacijos galimybių, tuo vertesnis dėmesio aptariamas kūrinys. Gal išties? Bet štai kas: jei „Tūkstantis ir viena diena“ būtų buvęs mano pirmasis šio autoriaus skaitytas romanas, tikėtina, kad kitų eilė būtų atėjusi kur kas vėliau...

 „Tūkstantis ir viena diena“ — knyga apie kvapą gniaužiančius nuotykius... — rašo recenzentė. Pridurčiau — kvapą gniaužiančius iš nuobodulio. Na, iš tiesų su tais nuotykiais nėra  beviltiška, tačiau, mano galva, anie čia atlieka labiau iliustracinį vaidmenį.  O iliustruoja ne ką kita, kaip didžiąją žmonijos tragediją — grįžimą prie matriarchatinės santvarkos. Hiperbolizacijos stokos A. Gromovui  neprikiši, pasistengė nuoširdžiai: vyrija ne tik, kad nušalinta nuo dominuojančiųjų pozicijų visuomeninėje ir privačioje erdvėje, bet dar ir izoliuota, praradusi savo reprodukcinę paskirtį. Toliau siužetas konstruojamas vadovaujantis šūkiu — nėra taisyklės be išimties!  Ta išimtimi tampa ponaitis Timas, beveik nuoširdžiai neapkenčiąs moteriškosios žmonijos pusės ir jos primestos santvarkos. Taip jau nutinka, kad galvotosios moteriškaitės niekaip nesugeba savarankiškai sutvarkyti savų kosminių reikalų ir į pagalbą pasitelkia minėtą exmeną (keistokas ex‘vyro (ne)vertinys). Toliau netikėtumų nelabai esama: jos stiprios, bet jis gudresnis; jos išsigandusios, o jis ryžtingesnis; jos pasmerktos, tačiau juk jis — gelbėtojas. Ir taip toliau. Ir panašiai.

Bendrame kontekste romanas nėra prastas, ne. O lyginant su jau minėtu „Karaliumi krauju“, apskritai kone šedevras. Tačiau iš A. Gromovo norėjosi daugiau, giliau, subtiliau. O „Tūkstantis ir viena diena“... Na, ji ir paliko būtent tokį įspūdį: kaip tūkstantis ir dar viena.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Užmirštieji / Oblivion (2013)

Filmas: Oblivion/ USA/ 2013

Žanras: Fantastinis, Mokslinis, Trileris
Režisierius: Joseph Kosinski
Aktoriai: Tom Cruise, Morgan Freeman, Andrea Riseborough, Nikolaj Coster-Waldau, Zoe Bell ir kt.
Trukmė: 1 val. 35 min

 

„Užmirštieji“. Filmą, reikia manyti, jau peržiūrėjo 99 proc. mokslinės fantastikos žanro gerbėjų, apkalbėjo, išnarstė po kadrą ir pateikė verdiktą. Taigi nieko nauja nepasakysiu, o ir apskritai to sakymo tikslingumas abejotinas, bet... BET. Užkliuvo šiandien Delfyje akis už 1,5 mėn. senumo  recenzijos. Galvoju, paskaitysiu. Ir ką... Prasilenkia mudviejų su recenzentu skoniai, kaip kometos priešingose galaktikos pusėse. Iš to kilo niežulys pakalbėti apie interpretacijas ir asmeninį T. Cruzo (ne)žavesį.  Juolab, kad ir įspūdžiai jau gerokai susigulėję. Tai viena priežastis.

Antroji — pastaruoju metu mane atkakliai pradėjo persekioti klonai: Multiversumo klonai, Gromovo klonai, klonai iš Mėnulio ir klonai iš Kanono kosmoso.  Matyt, tai ženklas. Ženklas, kad apie anuos reikia pakalbėti.

Taigi. Klonų tematika „Užmirštuosiuose“ pasirinkta labai apdairiai: juk pagrindinis aktorius T. Cruzas taip pat nepavargdamas klonuoja savo personažus — vis po naują kiekvienam eiliniam pasaulio gelbėjimui. Klonuoja narciziškai, labai preciziškai išryškindamas visus būdingiausius bruožus, kad tik, neduokdie, klonas viename filme pernelyg nesiskirtų nuo klono kitame. Na, nebent kovinio kostiumo spalva, džinsų nudėvėjimo laipsniu ar šaunamojo ginklo vamzdžio ilgiu. Bet dvasingas akių žvilgsnis, romantiškas polėkis ir dramatiškai prasižiojusio nesenstančio kovotojo–kankinio mina — ne, šito nesupainiosi su niekuo kitu. Kaip įsimintino Čako Noriso gebėjimo reikšti skirtingas emocijas viena ir ta pačia veido išraiška.

Bet summa summarum, tarkim, į T.Cruzo vietą pastačius kokį Vincentą Caselį, ryškesnio kokybinio filmo pokyčio, matyt, neįvyktų. Kodėl? Mano atsakymas — visko čia per daug. Gerokai, gerokai per daug.

Pristatymuose, recenzijose filmo žanras apibūdinamas kaip veiksmo, nuotykių, fantastinis. Pasakysiu, ką filme mačiau aš — melodramą. Tradicinę, su atsidūsėjimais, lengvu intymumo dvelksmu, pasiaukojimu, viena kita ašara, privaloma konkurencija ir dar privalomesniu piršlybų žiedeliu. Tiesa, finalinė scena net ir bent kiek kokybiškesnei melodramai pernelyg hiperbolizuota. Tai štai, iškrapščius iš filmo tą gausų romantinį dramatizmą, galima pradėti ieškoti fantastikos.

Pastarosios vizualizacija patraukli.  Tiesa, pasitaiko viena kita beviltiška banalybė — dar vienas iš filmo į filmą perkeliamas klonas (pvz., „tiražuojama“ architektūrinė simbolika, neišvengiamai skarmaluoti „vietiniai“), bet gražių dalykų daugiau nei peiktinų. Tačiau tai bene ir viskas, ką pozityvaus išsinešiau iš kino salės.

Idėja? Nei itin  banali, nei stulbinančiai originali. Siužete pernelyg daug baltais siūlais lopytų epizodų. Šiaip jau fantastika yra fantastika, ir priekaištauti, esą yra neįtikinančių epizodų — gal ir nelabai gudru. Bet kai tie nelogiškumai bado akis...

  

Ne, nesakau, kad viskas beviltiška, kad filmas nežiūrėtinas ir visaip kaip blogas. Anaiptol. Žanro mylėtojai ras kuo pasidžiaugti. Tačiau tvirtinti, esą „Užmirštieji“ – tai įsimintinas mokslinės fantastikos atstovas šiuolaikinio kino rėmuose su neblogai papasakota istorija, nepriekaištingu vizualiu grožiu bei idėja. Juosta, leidžianti pažinti save kaip individą iš šono, atsakanti į klausimus apie branduolinio karo padarinius bei tiesiog nuteikianti kelionei po ateityje suniokotus žmonių namus – Žemės planetą. — šito jau per daug. Net vertinant su visomis įmanomomis išlygomis.

Aleksandr Gromov. Lemingo metai.

Lemingo metai : mokslinis fantastinis romanas : (šiuolaikinė utopija) / Aleksandr Gromov. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2003. - 267, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 259). - ISBN 9955-10-050-8.

Su A. Gromovu buvo taip: pirmasis mano perskaitytas šio autoriaus kūrinys buvo „Feodalas“, o tai, reikia pasakyti, kokybiškas masalas. Taigi — užkibau. Ir artimiausio vizito į biblioteką metu susirinkau viską, kas kataloge pažymėta A. Gromovo pavarde. Tiesa sakant, ne tiek jau ir daug.

Jeigu reikėtų lyginti, „Feodalo“ siužetas, mano akimis, pagaulesnis, labiau intriguojantis ir įtraukiantis. Žodžiu, skaityti pastarąjį kūrinį buvo įdomiau. Nepaisant to, „Lemingo metus“ apibūdinčiau kaip brandesnį, subtilesnį darbą. Sakyčiau, sėkmingiau išlaikyta pusiausvyra tarp kandaus sarkazmo ir filosofinio kalbėjimo, mažiau pramoginių elementų. Precedentinių fenomenų – aliuzijas keliančių vardų, situacijų, posakių, tekstų — gausa kreipia į platesnį kontekstą, džiugina atradimais (Borodino, Napoleonas, Kutūzovas, vonegutiškas desantininkas, Mozė, stiuardesė, vardu Žana... — tai tik keletas atkuriamiausių).

Užtat visaip kaip stebėjausi, kai Wikipedija pateikė autoriaus kūrybos chronologiją: pasirodo, „Lemingo metai“ yra vienas iš pirmųjų A. Gromovo romanų, parašytas  visu dešimtmečiu anksčiau nei „Feodalas“. Antra vertus, vėlesnis rašytojo produktyvumas verčia kilstelėti antakius: kasmet po romaną, o kartais ir du. Kiekybė kokybės sąskaita? Nelygu, ką ta kokybe vadinsime. Apskritai, mano galva, atsakymas į klausimą apie pramoginės literatūros tiražavimo ir kokybės sąveiką — ne visada toks jau vienareikšmis ir negatyvus, kaip kad tvirtina S. Lukjanenkos kūrybos skeptikai. Bet apie tai — kitąsyk.

Romano siužetinė linija konstruojama tarsi iš dviejų gijų: pirmoji, fasadinė — kilusios savižudybių epidemijos problema ir jos sprendimo būdų paieška. O šios istorijos fone skleidžiasi antrasis lygmuo — pamažu pagreitį įgaunanti asmeninė pagrindinio veikėjo drama. Visa istorija kuriama iš dviejų pasakojimo perspektyvų — kalbant pirmuoju ir trečiuoju asmeniu.

Romano veiksmas plėtojasi Konfederacijoje, kurios pagrindiniai valdžios organai — keturios institucijos, vadinamos Tarnybomis: Sanitarinė tarnyba, Technologijų ir gamtos apsaugos tarnyba, Avarinė gelbėjimo tarnyba, Gyventojų dvasinės sveikatos tarnyba. „Keturi stulpai, ramstantys šį pasaulį,“ – anot autoriaus. Pagrindinis veikėjas M. N. Malachovas — funkcionierius, t. y. vienos iš minėtų Tarnybų vadovas.

Funkcionierius — nuo žodžio funkcionuoti, ką jis ir daro. Ga­lite manyti, kaip sraigtelis, nors man būtų maloniau galvoti, jog kaip smegenys. Sugedusią detalę išmeta į šiukšlyną ir teisingai daro. Taip ir funkcionierius už savo neapdairumą atsako patsai savimi.

Negana to, kad Malachovui tenka eiti šias atsakingas ir  rizikingas (pasirodo, klaidingo sprendimo atveju Tarnybos vadovo laukia mirties nuosprendis, kurį realizuoti turėtų susiprasti pats prasižengusysis) pareigas, ponas funkcionierius yra kamuojamas reto TKN — teisingo kelio nuojautos — sindromo. Dovana tai ar prakeiksmas — jis ir pats negali vienareikšmiškai atsakyti, mat nors „galvoje tupintis“ sufleris ir gelbsti kebliose situacijose, tačiau to kaina — gniuždantis fizinis skausmas, jau nekalbant apie nelinksmus išgyvenimus.

Vėl smogė į pakaušį — bukai, smarkiai. Kurgi tabletės, kad jas... Nerasiu. Neklauso pirštai. Viešpatie, betgi aš tuoj imsiu staugti iš skausmo... Prisimerkęs jis susipylė burnon likučius iš gertuvės. Trupučiuką palengvėjo. „Demonijus“ taip lengvai nepasitrauks. Jis gelbės savo šeimininką, spardys jį, degins jam smegenis grūdinta geležimi, kiekvienoje situacijoje jis ras vienintelį teisingą sprendi­mą - perspektyvai, kad pragyventų šeimininke kaip įmanoma il­giau... Jis kausis už kiekvieną gyvenimo dieną, kad šeimininkas ne­drįstų rizikuoti savimi ir juo...

Funkcionieriaus Michailovo asmenybė  ir yra kertinė romano ašis. Eilinės neeilinio žmogaus tapatybės paieškos (fragmentiškas tėvas / savanaudis meilužis / „paženklintas“ tarnystės kitiems ženklu valdininkas...) ir desperatiškos pastangos išlikti.

Tiesa, tiesa... Visos reklaminės anotacijos skelbia, esą 1997 m. „Lemingo metai“ pelnė geriausio rusų mokslinės fantastikos romano vardą. Šįkart neprieštarauju.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina